Turizmo organizatoriai, ieškantys, ką naujo ir įdomaus pasiūlyti savo klientams, dabar pastebi sistemingai augantį susidomėjimą militaristiniais objektais. Gal dėl to kalta Rusijos agresija prieš Ukrainą, gal noras dar kartą įsigilinti į gimtajame krašte vykusias kovas, bet norinčiųjų aplankyti karinės tematikos ekspozicijas muziejuose, pasivaikščioti po fortus, apžiūrėti bunkerius ir kitus gynybinius įtvirtinimus tik gausėja. Tą akcentavo ir neseniai Kalvarijos savivaldybėje pradėjusio veikti karo istorijos muziejaus įkūrimo iniciatorius Robertas Degutis.
Mikroautobusu riedėdami šios savivaldybės keliais, keistoką statinį pastebėjome iš tolo. Labai jau neįprastomis karinio kamufliažo spalvomis pasidabinęs buvo šis šalikelėje stūksantis objektas. Netrukus paaiškėjo, kad tai – vienas iš istorinės Molotovo linijos gynybinių įtvirtinimų, kuriuos mums, žurnalistams, rekomendavo aplankyti Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“.
Iškalbingas istorijos liudytojas
Prie neįprastos formos statinio mūsų jau laukė Kalvarijos savivaldybės gyventojas Robertas Degutis, maloniai pakvietęs užsukti į vidų. Atsargiai įžengėme pro sunkias storasienio betoninio bunkerio duris. Taip, tai – pats tikriausias karinis bunkeris, išlikęs nuo Antrojo pasaulinio karo laikų ir grupelės entuziastų pritaikytas lankymui. Ne, anaiptol ne visi buvome girdėję, kad 1940 metais sovietinių vadų sprendimu buvo pradėta kurti gynybinių įtvirtinimų sistema, turėjusi apsaugoti naująsias Sovietų Sąjungos sienas nuo atakų iš Vakarų.
Sistema, praminta Molotovo linija, driekėsi per keturias aneksuotas valstybes: Lietuvą, Lenkiją, Baltarusiją ir Ukrainą; bendrasis jos ilgis – 4,5 tūkst. kilometrų. Anuomet šie įtvirtinimai buvo laikomi pažangiais techniniais-inžineriniais pasiekimais, bet jie taip ir liko nepanaudoti. Mat atėjus laikui į juos gabenti ginklus, prasidėjo karas, ir to padaryti paprasčiausiai nespėta. Taip ir liko stūksoti po karo šie bunkeriai tarsi vaiduokliai – niekam nereikalingi, niekur nepritaikomi. Juos ėmė supti ariami laukai, juosti vilnijantys pasėliai.
Lietuvoje įvairaus tipo gynybinių įtvirtinimų spėta pastatyti apie tris šimtus; vien Kalvarijų savivaldybėje – trisdešimt. Iš pastarųjų tik du dabar gali aplankyti turistai; ir tai pasiekta ne valdžios institucijų pastangomis, o tik entuziastų dėka. Taip, atsirado žmonių, supratusių, kad šis karinis paveldas turėtų būti išsaugotas, nes jis – svarbi krašto istorijos dalis. Ir vienas iš tokių žmonių – mus pasitikęs Robertas Degutis.
Jaunimas neliko abejingas
…Užeiname į vidų. Oho, kokio storio šios betoninės sienos ir lubos, kokio tvirtumo patalpas į atskiras dalis skaidančios pertvaros! Į akis krinta vitrinose sustatyti eksponatai: atskiros karinės amunicijos dalys, šalmai, asmeniniai karių daiktai, radijo ryšio priemonės… Kaip savo ekskursijos po muziejų pradžioje paaiškino Robertas Degutis, šie daiktai daugiausia buvo aptikti kasinėjimų karinių įtvirtinimų teritorijose metu, dalį jų atnešė juos suradę laukus arę ūkininkai. Kartais bunkerio tvarkytojai prie jo durų rasdavo kažkieno atneštą maišelį su specialiai kariniam muziejukui tinkančiais eksponatais. Dalis vitrinose dabar išstatytų eksponatų įsigyta ir už pinigus. Svarbiausia, yra ką parodyti smalsiam lankytojui.
Susidomėję apžiūrime ant sienos kabančias nuotraukas. Vienoje iš jų užfiksuota, kaip bunkeris atrodė seniau, kol jo neprikėlė naujam gyvenimui jauni žmonės, Kalvarijos vaikų ir jaunimo klubo „Arka“ nariai. 2013-aisiais jie nusprendė šią apleistą vietą paversti turizmo traukos objektu.
Dabar net įsivaizduoti sunku, kiek prakaito teko išlieti, tvarkant šį apleistą statinį. Juk jis buvo tiesiog sąvartynu paverstas! Vietos ir aplinkinių vietovių gyventojai metų metais čionai vežė ir pro neužmūrytų langų angas į bunkerio vidų metė pačias įvairiausias atliekas. Jų buvo tiek daug, kad norint patekti į bunkerio vidų, reikėdavo eiti tik perpus susilenkus.
Klubiečiai ėmėsi organizuoti talkas šiukšlėms iškuopti ir išvežti. Kas šiandien besuskaičiuos, kiek laisvalaikio dienų paaukota, kol pagaliau visos bunkerio erdvės atsilaisvino! Po to teko tvarkyti grindis, apšvietimą, dažyti vidaus sienas ir lubas. Ir pastato išorė atgijo – pilką betoninio statinio niūrumą pakeitė kur kas linksmesnės spalvos. Bunkerio tvarkytojai suprato, kad didžioji dalis lankytojų tikrai bus moksleiviai, tad kam gi jiems tas atgrasus betono luitas?
Jie buvo teisūs – jaunimas čionai dabar tikrai plūsta. Ir su tėvais, ir su mokytojais. Ypač dabar, šiltuoju metų laiku. Beje, šis bunkeris – ne vienintelis, kurį gali aplankyti ekskursantai. Jie gali išvysti ir dalį kitų bunkerių, esančių Kalvarijos krašte. Tiktai su sąlyga – kad neištryps laukuose esančių pasėlių. Taigi tinkamiausias metas jiems apžiūrėti – nuo vėlyvo rudens iki pavasario.
Už kelių kilometrų nuo pirmojo bunkerio, kurį mes apžiūrėjome, stūkso ir antrasis, taip pat „Arkos“ klubiečių prižiūrimas. Jį pavyko sutvarkyti greičiau, mat entuziastai jau buvo įgavę patirties, kaip reikia rikiuoti darbus.
O sutvarkius du tokius svarbius karinio paveldo objektus, kilo mintis kuo našiau juos išnaudoti pažintiniams užsiėmimams. Idėjų entuziastams netrūko: vienas po kito čia ėmė vykti edukaciniai užsiėmimai, įvairios pramogos (viename iš bunkerių buvo įrengtas pramoginis pabėgimo kambarys). Tačiau didžiausio susidomėjimo sulaukė naktiniai žygiai, kuriuos galima būtų netgi pavadinti teatralizuotais vaidinimais karine tematika. Pažintinių užsiėmimų formos vis kinta, vis atsiranda naujų, įdomių.
Kaip pasakojo Robertas Degutis, daugelis Kalvarijos krašte esančių bunkerių yra gana gerai išsilaikę, tačiau visus juos atgaivinti tiesiog nėra tikslo. Yra ūkininkų, juos naudojančių savo reikmėms. Esama bunkerio, ant kurio stūkso pastatytas šiltnamis, o Vilkaviškio rajone vieną karinį bunkerį privatizavęs žmogus vietoj šaudymo angų įstatė langus, o viduje esančias pertvaras nugriovė, statinį pritaikydamas savo poreikiams.
Ko norėtų krašto istorijos gaivintojai?
„Džiaugiamės, žinoma, kad domėjimasis bunkeriais neslūgsta, – sako Robertas Degutis. – Specialiai jų mes nereklamuojame, bet informacija apie juos plačiai sklinda. Tačiau, nors ir laikydamas gimtojo krašto istorijos garsinimą savo patriotine pareiga, vis dėlto norėčiau paprašyti, kad ketinantys aplankyti bunkerius žmonės bent prieš savaitę praneštų, kada atvyks. O tai ne kartą yra pasitaikę sulaukti skambučio, pranešančio: mes jau stovime prie bunkerio durų, atvažiuokit ir atrakinkit jo duris. Matyt žmonės įsivaizduoja, kad šis karo muziejus turi etatinį darbuotoją, privalantį nuolat būti vietoje“.
Realybėje situacija yra tokia: Robertas Degutis turi savą verslą, o bunkeris jam – tiesiog didelis papildomas triūsas, reikalaujantis paaukoti ir taip negausias laisvalaikio valandas. Bunkerį atgaivino grupė entuziastų, bet štai muziejumi rūpintis dabar tenka tik jam vienam. Žinoma, vyras nesiskundžia, be jokio užmokesčio priima ekskursantus, pasakoja jiems, rodo eksponatus.
Paklaustas, ar ne per sunku vienam tvarkytis, atsako: „Jeigu savivaldybė skirtų lėšų šiam objektui, kaip muziejui, išlaikyti ir gido darbui apmokėti, gidu turėtų būti geras karo istorijos specialistas…
Tokių rasti nelengva. Tai viena. O antra, tada greičiausiai pasikeistų pati muziejaus vizija, pinigus muziejui išlaikyti skiriantys asmenys gal keltų objektui kokius kitus tikslus, nebūtinai sutampančius su mūsų, bunkerio atgaivintojų, idėjomis. Tad gal geriau tebūna taip, kaip yra, padirbėsime iš entuziazmo.“
„O kokius gi klausimus lankytojai jums pateikia dažniausiai?“ – smalsaujame. „Dažniausiai klausiama, ar apsaugotų šis bunkeris žmones dabar, ištikus karinei invazijai? Sakau, gal ir apsaugotų nuo kulkų, tačiau ilgai čia neišbūsi, juk nėra nei vandens, nei sanmazgų. Be to, priešas, jį pamatęs iš viršaus, neabejotinai palaikytų kariniu objektu ir taikytųsi galingesniais ginklais. Taigi geriau patariu apie baisumus negalvoti ir mėgautis gyvenimu ramioje šalyje“.
Nuotraukos Onos Nosevičienės.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
