Vienų dėmesys nukrypsta į senąją architektūrą, kitų – į miestą puošiančius menininkų darbus, treti grožisi muziejų lobiais ar lanko edukacijas. Nuobodžiauti netenka niekam, ir tai – visų miestą mylinčių rokiškėnų nuopelnas…
Su miestu svečius supažindina ne tik gidai, bet ir verslininkai…
Rokiškio senamiestyje įsikūręs „Pupelės“ restoranas klientų nestokoja: užeiga seniai garsėja gera virtuve. Kartais norinčiųjų užsukti susirenka tiek daug, kad tenka palūkėti eilėje. O kad laikas neprailgtų, „Pupelės“ šeimininkai stengiasi jiems pasiūlyti įvairiausių leidinių, supažindinančių su Rokiškiu. Ypač – su šio miesto istorija ir ją iškalbingai atskleidžiančiais senaisiais pastatais. Pavarčius knygas, albumus, lankstinukus, dažnam kyla noras įdėmiau apžiūrėti šiuos nebylius praeities liudininkus. O jų Rokiškyje tikrai nemaža. Ypač centrinėje Nepriklausomybės aikštėje ir aplink ją.
Dalis senųjų statinių iškilo dar miestą valdant grafams Tyzenhauzams. Štai kartu su statomos Rokiškio dvaro sodybos mūrais kilo ir Dvaro prekybos namai. Jų reikėjo norint dvare gaminamą produkciją pasiūlyti vietos pirkėjams. Šio XIX a. pradžios klasicizmo stiliaus pastato statybos iniciatorius buvo grafas Ignotas Tyzenhauzas; jo inicialai „IT“ iki šiol tebepuošia šio namo vakarinę sieną. O grafo Reinoldo Tyzenhauzo rūpesčiu iškilo Giedojimo ir muzikos mokykla. Antruoju numeriu paženklintame Nepriklausomybės aikštės pastate įkurdinta, ji buvo viena iš pirmųjų muzikos mokyklų Lietuvoje. Jai iš pradžių vadovavo iš Italijos atkeliavęs Elijas Djotas, o vėliau – čekas Rudolfas Lymanas.
Įvairių krautuvių krautuvėlių Rokiškyje niekada nestigo: rokiškėnai – verslūs žmonės. Jų produkcija nuo senų laikų pasiekdavo ir Europą. Pavyzdžiui, senajame žemyne itin vertinti Rokiškio linai, vietos dvarininkų gabenti į Anglijos, Olandijos uostus. Prekyba ir amatais, žinoma, daugiausia užsiiminėjo žydų tautybės gyventojai, palikę mieste ryškius pėdsakus. Štai Nepriklausomybės aikštėje visų dėmesį patraukia išskirtinis namas su bokšteliais, priklausęs turtingiausiai rokiškiečių Zametų šeimai (broliai Chonė ir Besselis Zametai Rokiškyje turėjo metalo apdirbimo ir žemės ūkio technikos gamyklą „Litmetal“). Triaukščiame mūrinuke ir patys gyveno, ir savo kontorą buvo įkurdinę, ir kitiems verslininkams bei gyventojams patalpas nuomodavo… Kitame greta šio namo stovinčiame pastate tarpukariu buvo Lietūkio kontora, o netoliese esančiame, paženklintame penktuoju numeriu, kažkada veikė Heseliui Švarcbergui priklausiusi kepykla ir parduotuvė.
O štai – garbingo rokiškėno Antano Mainelio (beje, aktorės Vaivos Mainelytės prosenelio brolio) palikimą menantys pastatai. Nepriklausomybės aikštėje stovintį akmeninį dviaukštį jo savininkas testamentu buvo padovanojęs Rokiškio parapijai. Tarpukariu čia veikė Apskrities komitetas, vėliau – Lietuvos ūkio bankas. Ne mažiau garsi buvo ir iš Antano Mainelio lėšų iškilusi „Arbotinė“, priklausiusi Blaivybės draugijai; šiame pastate taip pat veikė Pavasarininkų draugijos salė ir knygynas.
Ką ir bekalbėti, visi išlikę svarbiausios miesto aikštės ir kitų senųjų gatvių pastatai – gyvi praėjusiųjų dienų liudininkai. Dalis jų mena tragiškus praeities įvykius. Štai buvusios garsios Gendelmanų klinikos savininkė gydytoja Marija Gendelmanienė Antrojo pasaulinio karo metu nusižudė ir nužudė savo vaikus; advokatas Naumas Trifskinas buvo sušaudytas; tragedija ištiko ir Kauno gatvės 7-ojo namo savininko, Alsetos dvarininko Mato Kielos šeimą. Šiame pastate vėliau visą laiką veikė bankas. Apskritai sekant visų išlikusių (ir mūsų laikų nepasiekusių) pastatų istoriją, tolimų dienų atgarsiai tampa dabarties gyvenimo dalimi, virsta kone apčiuopiama realybe. Tad kaip puiku, kad yra žmonių, tą seniai į praeitį nukeliavusį laiką atgaivinančių ir neleidžiančių amžiams nugrimzti nebūtin!
Su savo miestu lankytojus plačiai supažindina ir populiarios „Seno grafo“ kavinės šeimininkai. Tiesa, jie yra pasirinkę kitą jo reklamos formą: Rokiškio krašte gaminamų maisto produktų pristatymus. Į edukacijas susirinkusiems žmonėms demonstruojamas filmas, ne tik nušviečiantis Rokiškio istoriją, pasakojantis apie jo garsius žmones, bet ir kalbantis apie tai, kuo įžymus šis Aukštaitijos kraštas šiandien. O jį garsina ne tik įspūdingi meno, kultūros renginiai, bet ir visoje Lietuvoje plačiai žinomi maisto produktų gaminiai. Štai šių skanėstų „Senojo grafo“ lankytojai ir turi galimybę paragauti. Užeigos šeimininkai siūlo lankytojams kelių rūšių degustacijas. Vienos supažindina su Rokiškio sūriais, kitos – su mėsos gaminiais, trečios – ir su viena, ir su kita produkcija. O kartais surengiama tikra bajoriška puota, kai dar papildomai paragaujama ir kepinių, ir Rokiškio krašto vyndarių pagamintų gėrimų. Žinoma, visas edukacijas reikia užsisakyti iš anksto, jos organizuojamos ne mažesnėms kaip 10 žmonių grupėms, bet besidominčiųjų lietuvišku tautiniu kulinariniu paveldu tikrai netrūksta. O ir kaimynai latviai dažnokai užsuka – informacija apie išskirtinius šio Aukštaitijos krašto gardumynus juos jau seniai yra pasiekusi…
…Klausydamiesi įdomaus „Seno grafo“ kavinės šeimininko Algimanto Šablinsko pasakojimų, ragaujame pasiūlytų delikatesų. „Rokiškio sūrio“ įmonę reprezentuoja ne viena sūrio rūšis, o ypač – jos garsusis kietasis sūris „Rokiškio Grand“. Kažkada, kai įmonė dar neturėjo savo brandinimo cecho, jis buvo vežamas brandinti į Italiją. „Noksta“ jis skirtingą laiką – nuo 12 iki 36 mėnesių, o jo išskirtinę kokybę atspindi 2017 metais pelnytas aukso medalis ir gautas Lietuvos metų gamintojo titulas!
Tolesnis kavinės šeimininko pasakojimas nukrypsta į Rokiškio mėsinės gaminių karalių – šaltojo rūkymo skilandį, atitinkantį visas tautinio paveldo tradicijas ir 2013 metais taip pat pelniusį metų gaminio nominaciją. Puikaus skonio yra ir juodalksnio dūmuose išrūkyta jautienos dešra, vytinta išpjova bei „Grafų Tyzenhauzų“ vardu pavadinta vytinta dešra… Tai – tik dalis šios įmonės gaminių, juk Rokiškio mėsinė nuolat atnaujina savo produkciją.
Vaišes papildė išskirtinio skonio gėrimai, pagaminti iš pačiame šiauriausiame Lietuvos vynuogyne išaugintų vynuogių ir kitų vaisių bei uogų. Anaiptol ne visi buvome girdėję, kad „Roksalos“ vyno ūkis gali pasiūlyti net keliolikos rūšių vyną; kai kurie čia gaminami gėrimai yra pelnę garbingus apdovanojimus vyno čempionatuose ir parodose. Rokiškio krašte puikiai sunoksta įžymaus juodupėno selekcininko Vytauto Gailiūno išvestos vynuogės, prisitaikiusios prie lietuviško klimato. Tarp jų – garsioji „Monikos“ veislės vynuogė.
Degustaciją vainikavo žinomos UAB „Lašų duona“ kepyklos delikatesai – dar niekada neragauti šakočiai iš grikių miltų. Ir šios kepyklos, ir žinomos kepinių meistrės Laimutės Sadauskienės įmonėse kepami tik išskirtinio skonio ir kokybės saldėsiai…
Turistinių naujovių čia niekad nestinga
Jas mielai visiems atvykėliams aprodo kelionių vadovai ir gidai. Štai kad ir miesto Medžio skulptūrų parkas, skirtas įžymiojo dievdirbio Liongino Šepkos atminimui. Iškilo jis Rokiškio krašto muziejaus iniciatyva, muziejininkams ėmusis ilgalaikio projekto, kurio tikslas buvo visokeriopai propaguoti šio iškilaus liaudies menininko kūrybą, suburiant medžio drožėjus ir skatinant juos kurti Šepkos etninių tradicijų dvasia. Būsimam parkui buvo pasirinktas didelis žemės plotas netoli nuo vieno gyvenamojo mikrorajono. Per čia į senamiestį, trumpindami kelią, tiesiog traukdavo rokiškėnai, tiesiog nepagalvodami, kad jis galėtų virsti atokvėpio vieta. Bet štai 2001 metais įvyko pirmasis pleneras, į kurį suvažiavo žinomi medžio drožėjai iš visos Lietuvos. Laukas pamažu pradėjo puoštis skulptūromis, o kadangi menininkų sambūriai tapo tradiciniais, ilgainiui virto puikia miestiečių poilsio zona. Atsirado funkcionalių ir patogių suoliukų, stalelių, vietų vaikams žaisti. Šiandien gyventojai jau neįsivaizduoja miesto be šio jaukaus parko. Žinoma, lėšų tam prireikė nemažai: juk trinkelėmis dabar išgrįsti per parką besidriekiantys takai, įrengtas apšvietimas, pasirūpinta želdiniais. Tačiau svarbiausia: menininkų kūriniai dar kartą prabilo apie Liongino Šepkos gyvenimą ir kūrybą. Parke atsirado talentingo medžio drožėjo Adolfo Teresiaus, atvykusio iš Kauno rajono, sukurta skulptūra „Mąstant apie Lionginą Šepką“; anykštėno meistro Jono Tvardausko įamžinta Šepkos vaikystė (suolelis papuoštas avytes ganančiu piemenuku), pasvaliečio Vytauto Jackūno išdrožtos Liongino tėvų skulptūros… Per kitąmet organizuotą plenerą kūrėjai ėmėsi temos, susijusios su medžio ir paukščio įvaizdžiais Liongino Šepkos kūryboje. Ką jau ką, o augalus ir sparnuočius keistasis drožėjas mėgo drožti… O 2003-iaisiais parke ėmė atsirasti daugiau praktinių, funkcionalių dailės kūrinių…
Neįmanoma suminėti visų per ilgą laiką talentingų medžio drožėjų sukurtų skulptūrų – jų daug, ir kiekviena jų savita, asmeniškai traktuojanti garsiojo dievdirbio kūrybą. Tiesiog atradus laiko, taip smagu neskubant apžiūrėti skulptorių darbus, įsijausti į jų tematiką ir šitaip dar kartą prisiminti įžymųjį jų įkvėpėją Lionginą Šepką.
Namą papuošė karpinio raštas
Greta Liongino Šepkos parko esančio daugiaaukščio namo siena išdabinta įdomiais raštais, primenančiais karpinius! Liaudies meno tradicijas atspindintys akcentai papuošė pilką betoną, suteikdami jam lengvumo, žaismingumo, spalvų. Kaip papasakojo gidė, šį neįprastą piešinį daugiabučio namo sienai dovanojo sumanymo autorė Ieva Olimpija Voroneckytė ir jai padėjusieji pagalbininkai Goda Skėrytė bei Ramūnas Vaicekauskas.
Taikos gatvėje esantį, 5-uoju numeriu paženklintą daugiabutį menininkai dailino taip: pirmiausia raštą perkėlė ant renovuoto namo sienos, apvedžiodami jo kontūrus, o po to jį išpurškė aerozoliniais dažais. Piešinys buvo sukurtas pagal talentingos Obelių karpinių meistrės Gitos Kolosovienės kūrinį. Ryškios rašto spalvos matyti iš tolo, tad reikia tikėtis, jog jis ilgai trauks žmonių akis. O jeigu nuo saulės spalvos kiek ir apibluks, piešinį atnaujinti tikrai nebus sunku.
Pasak gidės, karpiniais išdabintas daugiabutis savotiškai derinasi prie Liongino Šepkos parko drožinių. Tai tarsi dvi erdves siejanti jungtis, liaudies meno ir šiuolaikiškumo sąsaja.
Rokiškiečiai tikisi, kad šis namų išgražinimo būdas ateityje bus plačiau naudojamas.
Įvairiaspalvių langinių miestas
Ir dar dėl vieno akcento Rokiškį visi laiko originaliu: daugelį jo namų puošia meniškai ištapytos langinės. Jų raštai – patys įvairiausi: nuo liaudiškos ornamentikos iki moderniojo meno, nuo istorinių motyvų iki iliustracijų, atspindinčių namo paskirtį. Vienur linksmais ir ryškiais, kitur – santūriais ir prislopintais tonais išpieštos langinės – menininkų, tradiciškai susirenkančių į tapybos plenerus, keliolikos metų darbas. Šiems plenerams vadovauja pats langinių dekoravimo idėjos autorius Arūnas Augutis.
Kaip pasakoja turistus vedžiojantys gidai, šis dailininkas, prieš keliasdešimt metų atvykęs dirbti į Rokiškį, kasdien į darbą traukdavo pagrindine Respublikos gatve. Ji, kaip ir kitos senosios miesto dalies gatvės, buvo užstatyta mediniais namukais, primenančiais kaimo trobesius. Tuometinis vaizdas žvilgsnio nedžiugino: tiek gyvenamieji medinukai, tiek prie jų prisiglaudusios malkinės ir sandėliukai buvo apšiurę, nublukę, neretai suklypę. Tik vienas namų elementas traukė akį – langinės. Nors ir senos, nedažytos, bet išdrožinėtos, išpjaustytos įvairiais ornamentais: aukštaičiai nuo seno garsėjo langų puošyba.
Štai tada Arūnui Augučiui ir šovė į galvą mintis: o jeigu paskatinus žmones tas langines atnaujinti? Gatvė įgautų kitą vaizdą – restauruodami langus, gyventojai gal ir visa namų aplinka labiau pasirūpintų? Kreipėsi į savo pažįstamą Vaidą Kužiulį, gyvenusį dar trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje statytame name su langinėmis, prašydamas leidimo jas pagražinti. Šeimininkui sutikus, vieną dieną atėjo su savo mokiniais, kuriems dėstė Rokiškio dailės mokykloje, ir kibo į darbą. Langų puošmenos pražydo lietuviams būdingais pasaulio medžio, saulės, mėnulio, žvaigždžių raštais. Vaidui darbas patiko, o paties Arūno Augučio neapleido mintis toliau šį darbą tęsti. Savo idėja pasidalino su tuometine Kultūros centro direktore Nida Lungiene, kuri pritarė dailės pedagogo idėjai. Abu išanalizavo literatūrą, aprašiusią Lietuvos kaimo architektūrą, susipažino su senųjų meistrų kūrybos stilistika, bet vieningai nusprendė leisti langinių tapybos meistrams dirbti taip, kaip jie įsivaizduoja. Eksperimentuoti su spalvomis ir formomis, laisvai interpretuoti ornamentus, rinktis originalias kompozicijas. Tiesa, kad būtų lengviau, temos jiems buvo pasiūlytos: tai – dangaus kūnai, baltų pasaulėjautą atspindintys ženklai, augalai, mitologiniai motyvai, animalistiniai raštai, geometrinės figūros, prasmingi tekstai, heraldika ir kita simbolika. Žinoma, tapomų langinių raštams turėjo pritarti jų šeimininkai – kaipgi bet to?!
Dailininkai buvo sukviesti į organizuotą plenerą, ir procesas pajudėjo… Nuo to laiko tokie dailininkų sambūriai tapo tradiciniais, į juos suvažiuoja menininkai iš visos Lietuvos, o kartais – ir iš kaimyninės Latvijos bei Lenkijos. Ištapytomis langinėmis per keliolika metų pasipuošė daugybė Rokiškio gatvių, taip pat ir keleto rajono kaimų namai. Ne tik gyvenamieji pastatai, bet ir įstaigos, prekybos centrai, užeigos. Išdailintos langinės, kaip ir tikėjosi Arūnas Augutis, privertė pastatų savininkus susiremontuoti namus, sutvarkyti jų aplinką, prisodinti gėlių ir dekoratyvinių krūmų. „Būtent dailininkų dėka atskiri miesto rajonai taip išgražėjo, kad nė iš tolo neprimena ankstesnių. Aišku, didelį vaidmenį suvaidino ir ES investicijos, tačiau svarbiausia – kad visi miestiečiai pajuto, kaip smagu gyventi tokioje išskirtinai meniškos dvasios aplinkoje“, – akcentuoja gidai, rodydami miesto puošmenas.
Ar nepritrūksta iki šiol tebeorganizuojamų plenerų dalyviams objektų? Pasirodo, ne, nes prieš daugelį metų ištapytos langinės jau reikalauja restauracijos. Medis juk nuo oro sąlygų nublunka, nušiūra, suskeldėja, jį reikia periodiškai atnaujinti. Namų savininkai kartais paprašo kitaip pertapyti langines, ypač jei pastatas pakeičia savo paskirtį, pavyzdžiui, jame įkuriama kavinė ar kokia siuvykla.
