Dana Kurmilavičiūtė. Kita galimybė

Filmai, susiję su religijos temomis, Lenkijos kinematografui visais laikais buvo aktualūs, juos kurdavo patys garsiausi režisieriai. Pavyzdžiui, daug diskusijų neseniai buvo sukėlusi lenkų režisierės Malgožatos Šumovskos satyrinė juosta „Veidas“, pašaipiai pažvelgusi į tam tikrus visuomenės sluoksnius. Dabar gi pasirodęs įžymaus kino režisieriaus Jano Komaso filmas „Kristaus kūnas“ (jį „Kino pavasario“ festivalio žiūrovai dabar gali stebėti namų kino platformose) nekritikuoja religinės sferos ir iš jos nesišaipo, į ją pažvelgia kitu – dvasiniu ir socialiniu – rakursu. Režisieriaus nagrinėjamos temos gali būti artimos bet kuriai šaliai, kurioje tikėjimo klausimai nėra praradę savo aktualumo.

Aktoriaus Bartošo Belenios suvaidintas vaikinas, vardu Danielius, už ankstyvos jaunystės metais padarytus nusikaltimus patenka į kalėjimą. Įkalinimo įstaigoje – savos taisyklės, stipresnieji smurtu čia verčia paklusti silpnesniuosius. Danielius prie kalinių „elito“ krečiamų eibių neprisideda, jis turi savą domėjimosi sritį – religiją, yra pagrindinis kalėjimo kapeliono pagalbininkas per mišias ir puoselėja gražią svajonę – pats tapti dvasininku. Žinoma, kapelionas teigia, jog teistumas neleis bausmę atlikusiam vaikinui įstoti į kunigų seminariją, tačiau tai neatšaldo jaunuolio noro tarnauti Dievui. Iš anksto pagal specialią programą iš kalėjimo išleistas Danielius, užuot pasirodęs su nukreipimu lentpjūvėje, esančioje tolimame Lenkijos provincijos miestelyje, pasuka į šio miestelio bažnyčią. O jau ten, keistoms aplinkybėms susiklosčius, yra palaikomas dvasinės seminarijos auklėtiniu ir paprašomas laikinai pavaduoti išvykstantį gydytis šių maldos namų kleboną. Ir štai mes regime, kaip Danieliui atsiveria galimybė, nors ir po apgaulės skraiste, pradėti naują gyvenimą. Ir jis ima šį šansą branginti, atsigręždamas į tuos, kurie dabar jį supa – parapijiečius. Dažnai improvizuodamas ir kompensuodamas liturginių žinių stoką savo nuoširdumu ir tikra aistra, jis nevalingai tampa gyvu traukos centru parapijiečiams.

„Kunigas“ netrunka sužinoti, kad šiame miestelyje neseniai įvyko didelė tragedija: vienas vairuotojas padarė avariją, kurios metu žuvo visas būrys vietos paauglių. Nelaimė žiauriai sukrėtė visus, pykčiu ir rūstybe užgriūdama vairuotojo šeimą, kuri net negali palaidoti nelaimėlio avarijos kaltininko palaikų vietos kapinėse. Danielius susipažįsta su našle žmogaus, tą dieną sėdėjusio už automobilio vairo. Nelaiminga moteris dabar yra tapusi visų kaimynų neapykantos auka. Bet ar esama jos kaltės dėl to, kas nutiko? Ar mes atsakingi už savo artimuosius ir jų veiksmus? Ar ne per didelė yra aklos teisybės paieškos kaina? Ir Danielius imasi įrodyti, kad jo noras daryti gera gali naujai pasukti aplinkinių gyvenimą.

„Kristaus kūnas“ – filmas apie antrąją galimybę gyvenime. Tai – visais atžvilgiais krikščioniška tema. Mes matome, kaip stipriai Danielius ima branginti savo naująjį gyvenimą, kurio galbūt ir nenusipelnė, bet kuris buvo jam iš aukštybių dovanotas. Jis ima suprasti, kad kiekvieno asmens paskirtis – krikščioniškai padėti artimam… Neįprasta jauno, charizmatiško dvasininko praktika tampa akstinu vietos bendruomenei pradėti susitaikymo procesą po skaudžios tragedijos.

Nors Danielio praeitis netrunka prisivyti, ir jaunasis „dvasininkas“ turi palikti parapiją, filmas sukelia daugybę apmąstymų. Tampa aišku, kad nuo skaudžių likimo vingių nėra apsaugotas niekas: „Kristaus kūnas“ skatina pažvelgti į daugybę problemų toje visuomenėje, kurioje religija iki šiol vaidina tikrai svarbų vaidmenį.
Filmas patraukia dėmesį puikia aktorių vaidyba. Pirmiausia – Bartošo Belenios, įkūnijusio ekrane jaunatvišką ryžtą, įžūlų žavesį ir dvasinį patrauklumą. Belenios, vieno iš paties neįprasčiausių veidų lenkų kinematografe, personažas tai sužavi žiūrovą, tai jį atstumia. Jis būna įžvalgus ir baisus, jaudinantis ir bejėgis. Vaidmuo, kurį jis gavo „Kristaus kūne“, labai prieštaringas, tad aktoriaus sukurtas Danieliaus įvaizdis tikrai vertas pagyrų. Kaip ir vaidmuo, suvaidintas Belenios filmo partnerio Tomašo Zenteko. Įkūnijęs jauną chuliganą – šantažuotoją, Zentekas eilinį kartą įrodė, kad, vos jam pasirodžius ekrane, visas kameros ir žiūrovų dėmesys sutelkiamas į jį. Belenios ir Zenteko aktoriniai talentai šiame filme atsispindi visu ryškumu.

Filmas gavo 10 apdovanojimų 44-ajame lenkų kino festivalyje Gdynėje, tame tarpe – už geriausią režisūrą, geriausią scenarijų, geriausią antrojo plano moters vaidmenį, žurnalistų premiją, žiūrovų simpatijų premiją ir kt. prizus. O šių metų sausio 13-ąją jis buvo nominuotas „Oskaro“ premijai, kategorijoje „Geriausias tarptautinis filmas“.

Geriausių lenkų kino tradicijų tęsėjas

Šitaip „Kristaus kūno“ režisierių Janą Komasą vadina kino kritikai. Išties, kiekvienas šio kūrėjo darbas verčia mąstyti, diskutuoti, nerimti ir nepalieka nei vieno abejingo.
Būsimasis filmų kūrėjas gimė 1981-aisiais Poznanėje, menininkų šeimoje. Jo tėvas Wieslavas – žinomas teatro aktorius ir Varšuvos teatro akademijos dėstytojas, motina Gina – muzikos prodiuserė.

Pasak tėvo, Janas nuo vaikystės buvo pasinėręs į savą pasaulį ir veržėsi link kažko iš tiesų svarbaus: ir kai tapydavo, ir kai gilindavosi į muziką. „Jį visą užvaldydavo pomėgiai. Jaučiau, kad jame slypi vidinė jėga, kuri kažkokiu būdu pasireikš ateityje, tačiau net nenutuokiau, kad sūnus taps režisieriumi“.

Janas metus laiko studijavo filosofiją, o vėliau perėjo į Lodzės kino mokyklą. Prieš tai, kol apie jį prakalbo kaip apie filmo „Odė džiaugsmui“ (2005) bendraautorių, Janas Komasa sugebėjo užkariauti Kanų kino festivalio žiuri simpatijas už vaidybinį etiudą „Džiaugiamės tave matydami“. Maždaug tuo pat metu Michalui Kvečinskiui, „Akson studio“ vadovui, atėjo į galvą sukurti „Odę džiaugsmui“ – juostą, susidedančią iš keleto jaunų režisierių nufilmuotų novelių apie jaunimą. Trys režisieriai, tarp jų ir Janas Komasa, gavo galimybę ekrane pavaizduoti bendraamžius, nusprendusius emigruoti į Angliją. Trijų pusvalandinių istorijų veiksmas vyko skirtinguose šalies regionuose, skyrėsi ir jų pagrindinių herojų motyvacijos. Būtent dėl šios įvairovės filmą ir lydėjo sėkmė: „Odė džiaugsmui“ gavo specialų žiuri prizą Gdynės festivalyje, buvo parodyta Roterdamo festivalyje, o režisieriai pristatyti „Politikos paso“ premijai.

Po kino mokyklos baigimo Janas Komasa iškėlė fundamentalų klausimą: o kas toliau? Iš vienos pusės, „Odės džiaugsmui“ prodiuseris Michalas Kvečinskis siūlė jam sukurti filmą apie Varšuvos sukilimą, iš kitos pusės – jaunąjį režisierių labiau domino šiuolaikinė problematika. Jis pasirinko tarpinį variantą – pastatė „Vroclavo Golgotą“ (2008), pasakojantį apie stalininį saugumą, kurio darbuotojai 1949 m. sufabrikavo Henriko Šveicerio, Silezijos sukilėlio ir patrioto, teisminį procesą, pasibaigusį trimis mirties nuosprendžiais. Po daugelio metų šio proceso užkulisius atskleis istorikai. Puikiai surežisuotas Jano Komaso darbas tapo ryškiu meniniu įvykiu Lenkijoje.

Kūriniu, kuris nulėmė Jano Komaso poziciją, tapo „Savižudžių kambarys“ (2011) – filmas, kuris ne tik perteikia šių dienų jaunimo būseną, bet ir bando kalbėtis su juo, naudodamas šiuolaikines meninės išraiškos priemones, pavyzdžiui, jungdamas „gyvus“ kadrus su kompiuterine animacija. Istorija paauglio, praradusio ryšį su visą dėmesį savo karjerai skiriančiais tėvais ir ieškančio paramos apgaulingame interneto pasaulyje, surinko beveik milijoninę auditoriją. Tai įrodo ne tik filme paliestų problemų svarbą, bet ir tai, kad Komasa pasirinko tinkamus kinematografinius metodus joms atskleisti. „Savižudžių kambarys“ tapo Gdynės, Krokuvos ir Vroclavo festivalių, taip pat užsienio peržiūrų laureatu.

Apie savo sekantį projektą „Miestas 44”, Janas Komasa žurnalistams pasakojo štai ką: „Varšuvos sukilimas buvo vienintelė tema, kuri sudomino mane dar mokykloje. Sukilimas man asocijuojasi su stichine nelaime, jis tarsi cunamis, staiga užklupęs miestą, kurio gyventojai bando išgyventi ir kovoti. Tai – beviltiška kova, vykusi pačiame didžiausiame Lenkijos mieste… Apskritai miestas – tai žmogaus norų ką nors sukurti simbolis. Visi filmai-katastrofos dažniausiai yra paremti baime, kad žmogaus rankų kūriniai yra tokie pažeidžiami, kad juos lengvai gali sugriauti bet koks žemės drebėjimas, cunamis, meteorito kritimas. „Miestas 44“ taip pat truputį apie tai. Yra, galima sakyti, karinis-katastrofinis filmas. Pasakojantis apie žmones, kurie gali mažai pasipriešinti tai jėgai, kuri tarsi griaunamoji banga užlieja miestą“.

Režisierius perskaitė viską, ką tik suradęs, apie sukilimą, ištisas valandas praleisdavo Varšuvos sukilimo muziejuje, susitikinėjo su tų įvykių dalyviais. Šitaip gimė scenarijus, kurio siužetas buvo paremtas meilės trikampiu. Pagrindinio vaidmens atlikėjai buvo atrinkti iš beveik 7 tūkst. kandidatų. Filmavimo procesas užėmė 63 dienas, – tiek truko ir Varšuvos sukilimas.

Viskas šiame filme dvelkia tiesa, čia daug šokiruojančių kadrų – žiūrovas regi tikrą pragarą. Lenkijoje filmą peržiūrėjo per 1,7 mln. žiūrovų; juosta tapo antruoju pagal populiarumą filmu, parodytu lenkų kino teatruose 2014 metais. Beje, „Miestas 44” – ne vienintelis Komaso kino projektas sukilimo tema. Jaunasis režisierius taip pat sukūrė dokumentinį filmą „Varšuvos sukilimas“, skirtą Varšuvos sukilimo muziejui.