Šį savaitgalį Rokiškio rajono Kamajų miestelyje šurmuliavo spalvinga ir linksma mugė „Kuc kuc Kamajuos“. Nuotaikingas pavadinimas paimtas iš senovinės aukštaitiškos dainos eilučių: „Kuc kuc Kamajuos barankyčių pirkti. Didelių negavau, o mažyčių nepirkau.“ Tai nestebina: juk į Kamajuose nuo seniausių laikų rengiamą didžiulį kermošių plūsdavo ir prekiautojai, ir pirkėjai. Įsisėdę į kelių arklių traukiamus vežimus, savo daržuose ir soduose išaugintas gėrybes atgabendavo vietos apylinkių ūkininkai, rankų dirbinius siūlydavo miestelio amatininkai, o kepėjai visus vaišindavo riestainiais iš plikytos tešlos. Ir šiandien šios „barankytės“ laikomos turgaus simboliu. Tik dainoje minimų didelių riestainių stygiaus dabar niekada nesijaučia: kokių tik jų kepėjai nepatiekia garsiajai mugei! Juk „Kuc kuc Kamajuos“ šventė dabar plačiai žinoma visoje Lietuvoje. Populiariausi – plikyti riestainiai, nors pirkėjai gali rinktis pagal įvairiausias receptūras iškeptų…
Pirmoji šio įdomaus pavadinimo mugė Kamajuose įvyko gūdžiais sovietiniais laikais, 1983-aisiais, ir netrukus virto gražiu tradiciniu renginiu. Tiesa, šventės ištakų reikėtų ieškoti šio krašto istorijoje, o ji – ypatinga: miestelyje 1905 metais buvo paskelbta Kamajų Respublika. Štai šis faktas ir tapo pagrindiniu akstinu šventei įprasminti. Per ją kasmet atkuriamos Kamajų Respublikos sienos, išrenkamas savas prezidentas ir leidžiama cirkuliuoti savai valiutai – kamajiniams ir kamajeikoms; šie pinigai kaldinami miesto centrinėje aikštėje. Visų labai laukiamos ir mylimos šventės metu Kamajams itin nusipelnę žmonės apdovanojami Kamajų Respublikos garbės piliečio ordinais. Per ilgus atgaivintos tradicijos metus šį apdovanojimą yra gavę kelios dešimtys garbių asmenų. O pirmuoju tituluotu Kamajų Respublikos garbės piliečiu buvo paskelbtas monografijos „Kamajai“ sudarytojas Venantas Mačiekus. Tuo tarpu Kamajų Respublikos prezidentas Vytautas Vilys yra gavęs pirmąją „Strazdo giesmininko“ statulėlę, nukaldintą Aukštakalnių kalvio Audriaus Baltrukėno.
Beje, spaudoje teko skaityti, jog Kamajai netgi savo ambasadorius turi – Vengrijoje ir Vokietijoje. Šias garbingas pareigas eina ten gyvenantys kraštiečiai. Tikimasi, jog Kamajų Respublikos atstovų skaičius ateityje didės, juk iš Kamajų kilusių ir jų vardą garsinančių žmonių esama ne vienoje šalyje. Kamajų Respublika turi savo herbą ir vėliavą: šiuos simbolius sukūrė iš šio krašto kilęs dailininkas Jokūbas Zovė. Herbe pavaizduotas paukštis – strazdas, simbolizuojantis visų kamajiškių gerbiamą ir mylimą poetą Antaną Strazdą. O pinigų – kamajinių ir kamajeikų – eskizą sukūrė iš Kamajų kilęs profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Kazimieras Šešelgis.
Kamajiškiai ištikimai laikosi tradicijų, jas puoselėja iš kartos į kartą, nes tai – jų stiprybės pamatas, jų tapatumo išsaugojimo sąlyga. Šventė leidžia dar kartą prisiminti išskirtinę savojo krašto istoriją. Neveltui šiemet Kamajai išrinkti Mažąja Lietuvos kultūros sostine.
Kiekvienas, čia apsilankęs, žinoma, pasidomi, kas gi buvo toji Kamajų Respublika: juk per „Kuc kuc Kamajuos“ šventę visi kamajiškiai vieni kitus sveikina būtent su Respublikos diena, o savo automobilius puošia Kamajų herbu.
Pasirodo, Kamajų Respubliką 1905-aisiais paskelbė vietos gyventojas Jurgis Smolkis-Smalstys, pašalinęs tuo laiku valdžiusią rusų administraciją ir atvėręs kelius savivaldai. Į šios Respublikos ribas įėjo Salos, Duokiškis, Jūžintai, Užpaliai. Šis teritorinis – politinis darinys neilgai tegyvavo, apie pusmetį: nuversti vietinės, pačių gyventojų išrinktos valdžios iš Sankt Peterburgo buvo atsiųsti kazokai. Nors savivalda buvo žiauriai numalšinta, Kamajų Respublika į istoriją įėjo visiems laikams.
Garbingą praeitį čia daug kas mena
Mūsų, žurnalistų, grupę, atvykusią į Kamajus, pasitiko iškalbinga gidė Jolanta Vygėlienė. Jos lydimi, leidomės istorinėn kelionėn po Kamajų praeitį, kurią šiandien mena daugybė nebylių, bet labai iškalbingų paminklų. Pirmiausia patraukėme į centrinę miesto aikštę – keturkampės formos urbanistinį paminklą. Panašių į ją Lietuvoje nedaug išlikę. Aikštė mena netoli buvusio dvaro gyvavimą (kai kurie iš dvaro pastatų dar išlikę), Kamajuose gyvenusią gausią žydų bendruomenę (ji turėjo ir savą špitolę, ir sinagogą, o namas, kuriame gyveno rabinas, tebestovi iki šių dienų), ir įspūdingos, raudoniu nuspalvintos šv. Kazimiero bažnyčios iškilimo laikmetį. Tai – jau trečioji iš eilės bažnyčia Kamajuose; pirmoji iškilo tolimais 1635-aisiais, ir apie ją pasakoja viena legenda. Pasak jos, dabartinio Kamajų miestelio vietoje driekėsi tankūs miškai, pilni plėšikų. Vienąsyk jie pasigavo ir ilgai kamavo vieną pro juos važiavusį turtingą žmogų. Vargais negalais iš jų nagų ištrūkęs, turtuolis tą vietą praminė Kamajais (pavadinimas turėjo priminti, kad čia ilgai buvo kamuotasi), o už tai, kad liko gyvas, jis atsidėkojo Dievui, čia pastatydindamas bažnyčią.
Žinoma, mūsų laikų šie maldos namai nepasiekė; neišliko ir antrieji. Užtat žvilgtelėjęs į trečią iš eilės Kamajų bažnyčią, nustembi: bebokščiai maldos namai primena Paryžiaus Dievo Motinos katedrą. Tokia forma architektų nebuvo sumanyta: kažkada bažnyčia turėjo porą įspūdingų, 60 metrų aukščio bokštų, bet į juos per Antrąjį pasaulinį karą pataikė artilerijos sviediniai… Atstatyti jų niekas taip ir neatstatė, bet ir bebokštė neogotikinio stiliaus bažnyčia atrodo įspūdingai.
Na, o miesto aikštėje stovintis paminklas mena vieną labai iškilią asmenybę – maištingos dvasios poetą, dvasininką Antaną Strazdą. Jis Kamajuose kurį laiką kunigavo, čia ir mirė, tad jo vardas liko amžiams susietas su šia vietove. Kunigo atminimą dabar įamžina neseniai atidarytas muziejus. Jis įkurtas, sutvarkius seną, ilgai nenaudotą koplytėlę, stovinčią šv. Kazimiero bažnyčios šventoriuje.
Visų kamajiškių širdyse tebėra gyvas jo atminimas
Apie šį neeilinį kunigą Jolanta Vygėlienė gali pasakoti ištisas valandas, ir jos klausytis taip įdomu! Juk Antanas Strazdas buvo itin spalvinga asmenybė, savo gyvenime daug mačiusi ir kentėjusi. Gimęs skurdžioje šeimoje, nuo vaikystės patyręs daug vargo, vaikinukas kelius į mokslą prasiskynė laimingo atsitiktinumo dėka. Tiesiog vietos dvarininkas pasiuntė jį patarnauti savo vaikams, išsiųstiems į mokslus. Pramokęs rašto, vėliau su padirbtais dokumentais kunigystės pasimokęs svetur, į kunigus buvo įšventintas Varniuose. Nuo čia ir prasidėjo jo – neramios dvasios, maištingo kunigo kelias. Būdamas atviras ir tiesmukiškas, nevengiantis išrėžti tiesos į akis, užjaučiantis ir ginantis neturtingus engiamus žmones, Antanas Strazdas vienoje parapijoje ilgai neužsibūdavo. Klebonams neįtinkantis dvasininkas keliavo iš vienos vietos į kitą. Kur tik jis nekunigavo: Kupiškyje, Subačiuje, Karsakiškyje, Jurgiškyje, Šimonyse, Pandėlyje. Ir – Kamajuose taip pat. Aukštaitijoje priskaičiuojama per 20 vietų, kuriose jis kunigavo. Klebonijai vadovauti bažnyčios vyresnybė jo niekada neskyrė, teko verstis iš kunigiškų patarnavimų, na, dar kokį žemės sklypelį išsinuomodavo… Taigi visą gyvenimą buvo itin neturtingas, net normaliai sutanai pinigų neturėjo. Toj pačioj trobelėj, kurioje glausdavosi, neretai tilpdavo ir jo auginami gyvulėliai… Kai už neįtikimą bažnyčios vyresnybei Strazdą tremiant į Pažaislio vienuolyną, laikytą kunigų kalėjimu, buvo suskaičiuota jo turto vertė, paaiškėjo, kad ji tesiekia viso labo 26 rublius su kapeikomis…
Širdies atgaiva Antanui Strazdui buvo kūryba: visą gyvenimą jis rašė poeziją ir religines giesmes. Lietuvių kalba parašytos, ne visos jo eilės išliko, bet tai, kas pasiekė mūsų dienas, įėjo į lietuvių tautos literatūrinį palikimą. Kupini tautosakiškų motyvų, kai kurie jo poezijos posmai laikui bėgant prarado autorystę ir virto lietuvių liaudies dainomis, o giesmės iki šių dienų giedamos mūsų šalies bažnyčiose. Sekmadieninių mišių metu suskamba įžymioji „Pulkim ant kelių“; beje, ši giesmė pirmąsyk suskambo Obeliuose ir Rokiškyje. Velykmetį tradiciškai sutinkame su garsiąja giesme „Linksma diena mums nušvito“…
Kunigaujančiam poetui gyvam esant, išleistas tik vienas jo poezijos rinkinys „Giesmes swietiszkas ir swintas“. Į knygelę tilpo 9 eilėraščiai ir 2 religinės giesmės.
Į minėtąją „tremtį“ Pažaislio vienuolynan Antanas Strazdas vyko iš Kamajų; po metų iš ten pabėgęs, vėl sugrįžo į Kamajus. Buvo jau pasiligojęs, bet jo lankyti parapijiečiams vietos dvarininkas buvo griežtai uždraudęs. Keršijo už kunigo atvirą žodį, ištartą per pono tėvo laidotuves. Tiesus ir atviras Strazdas tąsyk išrėžė, jog velioniui už kitiems padarytas skriaudas dabar atėjusi atpildo valanda…
Taigi iškilus poetas ir nuostabus pamokslininkas Antanas Strazdas mirė vienas ir buvo palaidotas nešventintoje miestelio kapinių dalyje. Bet paprasti žmonės, nuoširdžiai jį mylėję, savo dvasios tėvo neužmiršo. Po daugelio metų buvo gautas valdžios leidimas pastatyti A. Strazdui skirtą paminklą. Ant tašyto granitinio postamento atsirado bronzinis Antano Strazdo biustas, sukurtas skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus. Paminklas atidengtas 1933-aisiais, minint 100-ąsias poeto mirties metines. Tam, kad jis atsirastų, daug pasidarbavo keli Lietuvos šviesuoliai, ypač kunigas Juozas Tumas – Vaižgantas ir Kamajėlių dvarininkas Indriūnas, surinkę lėšų paminklui.
Paminklo atidarymo diena Kamajuose virto didele švente: į ją susirinko minios žmonių. Tiesa, iš pradžių Lietuvos kunigija į maištingos dvasios kunigo – poeto atminimo įamžinimą žvelgė ne itin palankiai. Labai jau netilpo A. Strazdas į kunigams nustatytus „gero elgesio“ rėmus: užtarė vargšus, vainodavo turčius, o svarbiausia – augino sūnų! Bet paprastų žmonių ryžtas ir meilė poetui nugalėjo!
…Apžiūrėję paminklą, gidės ir Kamajų bendruomenės pirmininkės Jolantos Vygėlienės pakviesti, nuskubame į neseniai Kamajuose atidarytą Antano Strazdo muziejų. Unikalus tai pastatas: kažkada jame buvo koplytėlė, vėliau – šarvojimo patalpa, sandėlis. O vėliau kamajiškiams atėjo į galvą mintis čia įrengti modernų, šiuolaikinėmis techninėmis priemonėmis aprūpintą muziejų poetui pagerbti. Buvo parašytas projektas, gauta lėšų – ir štai šv. Kazimiero bažnyčios šventoriuje atsiranda interaktyvus muziejus.
Čia nėra tradicinių, mums visiems įprastų eksponatų. Istorijos pasakojamos vaizdais, rodomais ant pirmojo aukšto sienų bei rūsio patalpoje. Nors viso pasakojimo centre – kunigo asmenybė ir jo gyvenimo kelias, pasakojimas vyksta Kamajų miestelio istorijos fone, atskleisdamas vietos tradicijas ir supažindindamas su čia gyvenusiais žmonėmis.
Buvusios koplytėlės, o dabar – muziejaus patalpa nedidelė, tad būrelis lankytojų paprastai susėda ant salytės vidury sustatytų kėdžių ir sėdmaišių. Projektorių pagalba animaciniai vaizdai išdygsta ant muziejaus sienų. Skirtingus Kamajų istorijos etapus skirtingose sienose atskleidžia vis kiti vaizdai, taigi mums, irgi susėdusiems vidury, nuolatos tenka pasisukti.
O rūsyje netikėtai išdygsta Kamajų šv. Kazimiero bažnyčios siluetas, pasirodo Strazdelio figūra ir sparnais plasnojantis strazdas-giesmininkas. Rūsio kampelyje išvystame žodžius: „Leidžiu balsą per tamsias girias. Reiškiu, giedu, linksminu“.
Muziejus gausiai lankomas visų į Kamajus atvykstančių žmonių. O jau per „Kuc kuc Kamajuos“ šventę prie jo tikrai nusidriekia eilės. Šventės dalyviai randa laiko pagerbti poetą, nors kokių tik pramogų neįtraukiama į šių iškilmių dienotvarkę. Kasmet čia atvyksta vis kiti atlikėjai, meniniai kolektyvai, atidaromos parodos, organizuojamos sporto varžybos, na, ir, žinoma, vietos bažnyčioje visuomet aukojamos šv. mišios už Kamajų žmones. Šventės programa buvo gera ir visus lydėjo gera nuotaika!
