Netrukus į duris pasibelsianti vasara turizmo organizatorius verčia darbuotis iš peties. Kiekvienas Lietuvos regionas, didesnis ar mažesnis miestas ruošiasi sutikti smalsių keliautojų būrius ir jiems aprodyti viską, kas nauja atsirado jo gyvenime. Ne išimtis ir Kupiškio kraštas, vienas gražiausių Lietuvoje. Nors jo teritorija, lyginant su kitomis, dydžiu negali pasigirti, įdomių dalykų joje – gausybė. Istoriniai dvarai, vienuolynų palikimas, šimtmečius skaičiuojančios bažnyčios, galerijos, muziejai, parkai, piliakalniai, upės – visas atostogas galėtum praleisti, visa tai lankydamas ir tyrinėdamas. Tuo dar kartą įsitikinau, su kolegų žurnalistų grupe neseniai vėl pakeliavusi po kupiškėnų valdas ir apžiūrėjusi iki tol dar nematytus turistinius objektus. Vieni iš jų – naujam gyvenimui prikelti žydų kultūros paveldo objektai. Tragiško likimo ištiktų mūsų buvusių tėvynainių temomis Kupiškio turizmo organizatoriai gali pasiūlyti įdomiausių ekskursijų, mat žydų palikimo pėdsakų šiame mieste – į valias. Taigi pakalbėkime šia tema kiek plačiau.
Tarsi Feniksas iš pelenų
Šį pavasarį duris atvėrė vienas įdomiausių Kupiškio pastatų – buvusi žydų sinagoga. Tarpukariu šiame mieste veikė trys žydų maldos namai, stovėję greta vienas kito ir suformavę savą kiemą. Ši pusiau uždara teritorija jungė Didžiąją, Chasidų ir Mažąją sinagogas. Mažoji žieminė sinagoga istorinių kataklizmų eigoje neišliko, o pirmosios dvi pasiekė mūsų dienas. Didžiojoje sinagogoje žydai ne tik melsdavosi – ji buvo tapusi ir jų bendruomenės narių susibūrimų vieta, Toros studijų centru. Žinoma, Antrojo pasaulinio karo metais, po žydų žudynių čia jau nebeliko kam melstis, ir pastatas nebeatliko savo religinės funkcijos.
Karo metais iš jo apskritai teliko tik sienos ir rytų fasado frontonas. Sovietmečiu susigriebta, kad mieste nesama kultūros namų, tad, apdengus sinagogos stogą ir pristačius trečiąjį, medinį, aukštą, jie jame ir buvo įkurdinti. Dar čia veikė muziejus ir biblioteka. Pastatu nieks pernelyg nesirūpino, jis apšiuro, nors į gerokai apleistą kultūros erdvę ir buvo kviečiami koncertuoti žinomi Lietuvos artistai. Ilgainiui kitoms įstaigoms iš čia išsikėlus, varganame būste vargti teliko tik bibliotekininkai. Renovacijos darbai prasidėjo tik nemažai metų po sovietmečio prabėgus, 2017-aisiais. Architektų ir statybininkų dėka pastatas pradėjo neatpažįstamai keistis: vestibiulyje buvo atidengta autentiška polichrominė ornamentika, statinys atgavo tarpukario metų architektūrinį pavidalą. Jo pasižiūrėti mus ir pakvietė Kupiškio viešosios bibliotekos direktorius Algirdas Venckus. Mat biblioteka iš laikinų patalpų vėl sugrįžo namo, tik jau į moderniai rekonstruotą erdvę.
Įamžintas kupiškėnų žydų atminimas
Restauruotos sinagogos prieškambaryje išvystame žydų atminimui skirtą lentą su išrašytomis žydų tautybės asmenų pavardėmis. Jų – per 800 (tiek žmonių vokiečiai sušaudė 1941-aisiais). Siena su atminimo lenta iškilo JAV gyvenusio Kupiškio žydų palikuonio Normano Mejerio iniciatyva 2004 metais. Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo daug žydų tautybės žmonių iš JAV, Izraelio, Pietų Afrikos Respublikos. Jie atvyko į Kupiškį, norėdami pagerbti atminimą savo giminaičių, gyvenusių šiame mieste. Nužudytųjų asmenų sąrašas vis papildomas… Suspaudžia širdį, skaitant sienoje įrašytas pavardes ir regint prie jų pridėtus skaičius – 5, 11, 63… Jie rodo, kiek metų buvo žmogui tuo laiku, kai jį suvarpė nacių kulkos… Kupiškio miesto žydų, kuriuos ištiko tragiška lemtis, sąrašą dar pokario metais sudarė garsi vietos kraštotyrininkė, medikė Stefanija Glemžaitė. Kupiškio žydų bendruomenė buvo sunaikinta 1941 metų liepos – rugsėjo mėnesiais. Nelaimingieji buvo šaudomi arba žydų, arba laisvamanių kapinėse.
Iškalbinga buvusios sinagogos erdvė
Iš prieškambario patalpos patenkame į sinagogos erdvę. Į akis krinta puošnus dekoras, rodantis, kad prieškariniai žydų maldos namai turėjo būti tikrai įspūdingi. Praeitį rodo ant sienos kabančios istorinės nuotraukos. O štai čia – eksponatai, rasti, kasinėjant kultūrinį sluoksnį maldos namų aplinkoje. Didžioji sinagoga, kaip papasakojo Algirdas Venckus, buvo vasarinė, skirta ir nekasdieniams renginiams. Juk visas žydų gyvenimas sukosi apie maldos namus: sinagogos statytos ten, kur netoliese būta daug žydų namų. Pagal išlikusius informacijos šaltinius, Didžioji sinagoga registruose datuojama 1901-aisiais metais, nors pastatas gali būti ir žymiai senesnis. Nuo gatvės šią, kaip ir kitas sinagogas, užstojo gyvenamieji namai.
Einame į bibliotekinę zoną. Praktiškas architektūrinis sprendimas leidžia patogiai jaustis ir bibliotekininkams, ir skaitytojams. Įsižiūrėjus atidžiau, nesunku suprasti, kur būta pagrindinės šios žydų šventovės vietos – bimos (šitaip vadinama pakyla Torai skaityti), ir kur buvo laikomi Toros ritiniai… 2004-aisiais čia vyko paskutinės judėjų pamaldos, subūrusios apie 50 žydų iš įvairių pasaulio kraštų.
Restauruojant pastatą, jame rasta įvairių sovietmetį menančių daiktų. Visą šį „lobyną“ dabar gali apžiūrėti smalsūs lankytojai. Daugelio jų dėmesį itin patraukia ir bibliotekos erdvė, skirta prieškario žydų buičiai iliustruoti. Talentingi interjero dizaineriai pasistengė išdėstyti eksponatus taip, kad jie pakankamai iškalbingai atskleistų anų laikų realybę. Štai – sumažinta tikro lango kopija (toks langas buvo prie pagrindinės miesto aikštės stovėjusiame žydų name). Praveriame vieną šio lango pusę – ir išvystame tai, ką galėjo matyti žmogus, pažvelgęs pro stiklą į aikštę 30-aisiais XX a. metais. Atidarome kitą pusę – atsiveria kitas anų laikų realybės vaizdas: arbatinė-valgykla, baras, valsčiaus pastatas, po senovinį grindinį vaikštinėjantys miesto gyventojai…
Senovinių fotografijų, dabar puošiančių šio kampelio sienas, bibliotekai dovanojo žydų Mejerovičių šeimos nariai, Kupiškyje lankęsi minėtais 2004-aisiais… Vienoje nuotraukoje – žydų futbolo komanda „Makabi“. Fotografuota 1924 metais, taigi fotografijai – beveik šimtmetis. O štai prieškario laikmečio knygų spinta, gramofonas (vis dar veikiantis ir suteikiantis galimybę pasiklausyti senovinių plokštelių įrašų), istorinis veidrodis ir kiti buities reikmenys…
Pasak Algirdo Venckaus, Kupiškyje žydų bendruomenė apsigyveno jau XVII a. Tą byloja to meto vyskupo Mikolajaus Paco leidimas statyti sinagogą. XIX a. pabaigoje žydai sudarė 71 proc. visų miestelio gyventojų. Iš 3742 kupiškėnų žydų tautybei priklausė 2661 žmogus.
Atsinaujinusios patalpos – žmonėms tobulintis
O grįžtant prie dabartinės bibliotekos temos, reikia pažymėti, kad dar dažais tebekvepiančios jos patalpos dabar sulaukia gausaus būrio skaitytojų. Jeigu iki remonto per dieną čia užsukdavo koks 70 lankytojų, tai dabar ateina 100 – 120. Traukia žmones jaukios, šviesios, patogios patalpos, jas puošiantys meno kūriniai, šiuolaikinės informacinės technikos galimybės. Biblioteka yra sukaupusi turtingos kraštotyrinės medžiagos, turi rankraštinį fondą, čia nuolat vyksta parodos, pristatomos naujausios knygos, organizuojami susitikimai su kūrėjais. Mūsų dėmesį patraukė skulptoriaus Juozo Kėdainio bibliotekai dovanoti meno kūriniai ir asmeninė šio kūrėjo knygų kolekcija. Per 4000 knygų iš skulptoriaus asmeninio rinkinio dabar rikiuojasi šios bibliotekos lentynose.
„Apskritai mūsų biblioteka turi daug vertingų leidinių, – aprodydamas savo valdas, pasakojo direktorius. – Štai trys tomai unikalios Kupiškio enciklopedijos (krašto enciklopedijų Lietuvoje labai maža), štai kupiškėnų tarmės žodynas, štai leidiniai, išleisti mūsų krašto šviesuolių. Kupiškio kraštotyrininkai yra kruopščiai suregistravę visus iškilioms asmenybėms ir jų darbams skirtus atminimo ženklus, į savo internetinį puslapį sudėję interaktyvius žemėlapius, skulptūras paženklinę QR kodais, taigi visiems, besidomintiems Kupiškio kraštu, tai – didelė paspirtis“.
Dar apžiūrėję įdomias bibliotekos erdves vaikams – su jų pojūčiams lavinti skirtais ekranais, su siauromis landomis ir gultais, su biblioteka-sinagoga atsisveikiname.
Žydiškąją temą pratęsime, apžiūrinėdami kitus įdomius turistinius objektus. O pirmiausia – centrinę miesto aikštę, kurią nuo seno supo žydams priklausę namai. Čia mūsų jau laukė puiki žydų istorijos žinovė – gidė Rita Kavaliauskienė.
Praeities dvelksmas – kiekviename žingsnyje
Du pagrindiniai žemės sklypai turėjo būti kiekviename žydiškame mieste – štetle: vienas skirtas sinagogai, kitas – kapinėms. Visa tai Kupiškyje buvo. Mūsų dienas pasiekė ir kai kurie žydams priklausę statiniai, kuriuose buvo įsikūrusios krautuvėlės, dirbtuvės, karčiamos, kepyklos… Būta Liaudies banko, kuriai vadovavo žydų tautybės žmogus, vieną krizinių 1930-ąjų metų dieną susirinkęs banko pinigus ir sprukęs į JAV. Vietos žydų bendruomenei tai buvo skaudus smūgis…
Pasakodama apie prieškario žydų gyvenimą, ekskursijos vadovė parodė iki šių dienų išlikusį Chonelio Šmidto 1880 metais pastatytą malūną, prie kurio 1921-aisiais pradėjo veikti ir elektros stotis, ne tik valdžiusi malūno įrenginius, bet ir tiekusi elektrą miestui. Po tėvo mirties malūną perėmęs jo sūnus Nochemas Šmidtas buvo ne tik turtingas verslininkas, bet ir aktyvus Tautininkų sąjungos narys. Deja, ir jo per karą neaplenkė tragiškas likimas. Šmidto malūne, po bažnyčios antrajame pagal aukštį miesto statinyje, pasak gidės, planuojama įkurti žydų memorialinį muziejų.
Na, o šiandien žydų tautybės žmonių atminimą menanti aikštė puikiai rekonstruota. Čia iškilęs muzikinis fontanas sulaukia didelio turistų dėmesio, čia vyksta puikiausios miesto šventės. Aikštė, pavadinta garsiojo architekto Lauryno Stuokos – Gucevičiaus vardu, dabar sutraukia būrius norinčių smagiai leisti laisvalaikį žmonių, bet istorijos bėgyje joje būta ir tikrai tragiškų įvykių. Pavyzdžiui, jai teko regėti tokį retą Lietuvoje reiškinį, kaip raganų deginimas. Gūdžiais viduramžiais laužo liepsnų neišvengė raganavimu apkaltinta vietos didiko Tyzenhauzo vaikų auklė. Ši aikštė regėjo ir XVIII a. pradžios maro aukas, ir prieškario partizanų kūnus… Būta visko – jos, kaip ir viso Kupiškio krašto, istorija marga. Marga ir įdomi – tuo įsitikina kiekvienas, čia apsilankęs.
