Plungė: miestas, kurio Čiurlionis niekada nepamiršo…
Tačiau pirmiausia M. K. Čiurlionio vardas neatsiejamai susijęs su Plunge. Būsimasis muzikas ir dailininkas į šį miestą iš Druskininkų atvyko 1889-aisiais, būdamas vos 14-os. Aplinkybės susiklostė taip, kad tais pačiais metais Druskininkuose gydėsi Plungės dvaro savininkas kunigaikštis Mykolas Oginskis. Jį gydė daktaras Jozefas Markevičius, labai mylėjęs muziką ir draugavęs su Druskininkuose gyvenusio vargonininko šeima. Kad vargonininko sūnus Mikalojus Konstantinas labai gabus muzikai, gydytojas jau seniai buvo pastebėjęs, mat jau pramokęs groti vargonais berniukas kartais pavaduodavo tėvą. Jozefas Markevičius užsiminė apie muzikuojantį paauglį kunigaikščiui: gal šis galįs vaikinuką priimti į savo dvaro orkestro mokyklą? „Kodėl gi ne?“ – atsakė Mykolas Oginskis, ir netrukus kartu su būsimu kompozitoriumi jau dardėjo traukiniu iš Druskininkų iki Mažeikių, o iš ten pasiekė Plungę…
Jaunasis muzikantas buvo apgyvendintas dvare su kitais orkestrantais, ėmė mokytis groti klarnetu, fleita ir vargonais, skambinti pianinu, taip pat giedojo bažnyčios chore. Pamokos vyko lenkų kalba. Kiek pasisėmęs žinių, jis papildė orkestro narių gretas, pasipuošdamas orkestrantų uniforma su ant apykaklės išsiuvinėtomis lyromis.
Per vieną savojo mecenato vardadienį jaunasis orkestrantas dovanojo jam savo paties sukurtą muzikinį kūrinį, kurį sugrojo orkestras. Mykolas Oginskis buvo sujaudintas. Netrukus M. K. Čiurlionį kunigaikštis išsiuntė mokytis į Varšuvą, o dar vėliau – studijuoti Leipcigo konservatorijoje.
Kaip jau rašėme, su šiuo Žemaitijos regionu kompozitorių susaistė ir meilė iš čia kilusiai Sofijai Kymantaitei. Ne vieną sykį likimas jį dar buvo atvedęs į Plungę, nors jo geradario kunigaikščio jau nebebuvo gyvųjų tarpe. Jis ir grodavo vargonais Plungės bažnyčioje, ir įamžindavo vietos apylinkių vaizdus savo paveiksluose. Plungę Čiurlionis visą gyvenimą minėjo labai šiltai, tai atsispindi ir jo Sofijai rašytuose laiškuose. Senojoje klebonijoje kurį laiką gyveno klebonas Vincentas Jarulaitis; ant išlikusio klebonijos pastato sienos pritvirtinta memorialinė lenta su M. K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės bareljefais ir užrašu, kad čia jiedu 1909 metais buvo apsistoję. Išties, klebonas, Sofijos dėdė, savo dukterėčiai su vyru porai mėnesių buvo užleidęs savo svetainę.
Visus šiuos faktus lankytojams mielai atskleidžia Plungės gidai. Jie aprodo puikiai restauruotus neorenesansinio stiliaus rūmus, laikomus vienais įspūdingiausių mūsų šalyje, papasakoja apie juose vykusį gyvenimą, tradicijas, atkreipia dėmesį į rūmų stogą puošiančias antikinio stiliaus skulptūras, į rūmų parke stovinčią laikrodinę-oranžeriją. Tai – seniausias mūrinis pastatas ne tik dvare, bet ir visoje Plungėje; jo pamatuose dar matyti data – 1846 metai. Statinys yra Florencijoje stovinčių Palazzo Vecchio rūmų miniatiūrinė kopija. M. Oginskio laikais pirmajame šio pastato aukšte gyveno oranžeriją tvarkęs sodininkas, antrajame – laikrodininkas: mat reikėjo prižiūrėti unikalų mechanizmą turintį bokšto laikrodį. Dabar šis statinys taip pat restauruotas ir jame veikia viešoji biblioteka.
O apie Oginskių dvaro praeitį ir jo šeimininkus iš turizmo vadybininkės Ramintos Milašiūtės išgirdome įdomiausių pasakojimų. Kunigaikščiai Oginskiai buvo sukaupę gausias meno kūrinių, numizmatikos, ginklų kolekcijas, rūmų sales puošė puikūs šios didikų giminės narių portretai, marmuriniai biustai, bibliotekoje saugotos išskirtinės vertės knygos. Kunigaikščiai garsėjo ne tik puikiu meniniu skoniu, bet ir dosnia mecenatyste: išlaikė muzikos mokyklą ir orkestrą, leido lietuviškas knygas, parėmė pirmojo lietuviško spektaklio pastatymą. Ne be jų paramos dirbo slapti lietuviškų mokyklų daraktoriai, na, o jų finansuojamoje našlaičių prieglaudoje vaikus globojo dvare gyvenusios vienuolės.
Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, tarpukario ir pokario metai rūmų gyvenimą keitė iš esmės. 1915 m. kunigaikštienė Marija Oginskienė išvyko gyventi į Lenkiją (kunigaikštis Mykolas Oginskis jau buvo miręs), ir po kurio laiko dvaras atiteko valstybei. Vėlesniais metais rūmų šeimininkai keitė vieni kitus, tačiau pastatas išliko. Dabar jis restauruotas, jame įrengtas muziejus ir vyksta aktyvi kultūrinė veikla.
Gidės vedami, pasukame į rūmus juosiantį parką. Netoli rūmų stovi M. K. Čiurlioniui skirtas paminklas, kurį sukūrė skulptorė Dalia Matulaitė. Pats parkas, įveistas XVIII a. viduryje, iki šių dienų traukia visų dėmesį savo išskirtinumu. Jame prisodinta daugybė medžių ir krūmų, dalis jų parko kūrimo laikais apskritai buvo egzotiški ir niekieno nematyti. Buvo suformuotos alėjos, įrengtos pavėsinės, pristatyta skulptūrų, vazų. Šalia rūmų buvo įrengta terasa, nuo kurios atsivėrė gražus vaizdas į upę ir į medžius.
Parke auga Perkūno ąžuolas, po kuriuo, pasak legendos, gailiai raudojo vaidilutė Galinda, gedėdama kovoje su kryžiuočiais žuvusio karžygio. Vieną sykį, jai tebeliejant ašaras, į medį trenkė žaibas, taigi jis iki šiol tebevadinamas Perkūno ąžuolu. Iki šių dienų parke lapoja daugybė senų medžių, tankios jų eilės supa tvarkingas pieveles. Veši čia įspūdingas dvikamienis ąžuolas, auga ratu susodinti skroblai, liepos. Karštą vasaros dieną taip puiku pasivaikščioti ūksmingomis medžių alėjomis. Beje, keturi parko medžiai yra įtraukti į valstybės saugomų gamtos objektų sąrašą.
Parko kūrėjai kažkada sumaniai pasinaudojo vietos šaltiniais ir Babrungo upe: šitaip atsirado septyni tvenkiniai. Juose kunigaikščiai augindavo žuvis. O priešais rūmus buvo įrengtas baseinas su salele vidury. Visur tryško dailūs fontanai. Pro pagrindinius įvažiuojamuosius parko vartus įriedėdavo ir šeimininkų, ir jų svečių karietos. Puošnūs neorenesansinio stiliaus parko vartai buvo pastatyti 1879-aisiais. Jų arkinėse nišose šeimininkai išstatė įrengė šarvus dėvinčių karų figūras, o vartų stulpus puošė meškos, laikančios skydus su didikų Oginskių ir Skuževskių (Marijos Oginskienės giminės) herbais. Vartų ansambliui priklauso ir buvęs sargo namelis.
Kasmet šiuose rūmuose vyksta Tarptautinis Mykolo Oginskio muzikos festivalis, sutraukiantis gausybę muzikos atlikėjų ir klausytojų.
Istorinė ekskursija po praeitį tęsėsi, vaikštant po Oginskių rūmus. Apie gyvenimo ypatumus juose, rūmų šeimininkų Oginskių giminę ir ją supančias istorijas įdomiai pasakojo edukatorė Aleksandra Rudytė. Apsilankymą užbaigėme, pasinaudoję svetingų rūmų darbuotojų pasiūlymu pasivaišinti tradiciniu istoriniu gėrimu – kafija bei saldumynais, pagamintais pagal unikalius senovinius receptus. Žinoma, pasigrožėjome ir rūmų menes puošiančiais Žemaitijos menininkų darbais.
