Šateikiai: kultūrinės tradicijos tęsiamos
Įdomiausių turistinių objektų Plungės rajone – į valias. Lankytojų laukia ir žilą senovę menantys dvarai, ir svetingos kaimo turizmo sodybos, ir eksponatų gausūs muziejai, ir kerinti gamta… Norint viską aplankyti, reiktų daugybės laiko, tad šįsyk nukreipkime savo žvilgsnį į tas vietoves, kurios susijusios su dviejų iškilių asmenybių – kompozitoriaus ir dailininko M. K. Čiurlionio ir jo žmonos, rašytojos ir visuomenės veikėjos S. Kymantaitės-Čiurlionienės vardais, kur iki šiol plevena jų, Kūrėjų, dvasia.
Visi, apsilankantys Šateikiuose, tradiciškai nuskuba apžiūrėti didingiausio miestelio statinio – šv. Morkaus bažnyčios. Pastatydino ją grafai Pliateriai XIX a., ir ji laikoma viena pirmųjų istorizmo epochos neogotikinių šventovių mūsų šalyje. Na, o istorikų dėmesį ji itin traukia tuo, kad kilo tuo metu, kai Lietuvoje katalikiškų maldos namų statybos apskritai buvo draudžiamos. Kas buvo šio didingo statinio kūrėjas, spėliojama iki šiol, tačiau daugelis specialistų jo autorystę yra linkę priskirti garsiam to meto architektui Tomui Tyšeckiui, o statė bažnyčią nagingi meistrai iš Prūsijos bei Kuršo. Bažnyčia iškilo įspūdinga: grakščių proporcijų, kryžminio plano, su aukštu bokštu, padalintu į penkis tarpsnius. Lietuvoje tokių bokštų beveik nesama.
Į istoriją ji įėjo dar dėl vieno dalyko: joje 1909 metų sausio 1-ąją susituokė M. K. Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė. Kodėl gi jaunieji pasirinko nuošalesnę bažnyčią, o nesituokė, tarkim, Plungėje?
Esama keleto versijų. Viena ta, kad būsimoji nuotaka Sofija visai nenorėjo tuoktis Plungėje: į tenykštę bažnyčią būtų sugūžėję daug smalsuolių, vėliau plačiai aptarinėsiančių ir pačią ceremoniją, ir jaunavedžius. Antra, visos to meto Plungės rajono bažnyčios buvo paprastos, medinės, tuo tarpu Šateikių raudonbokštė – mūrinė, vos prieš kelis dešimtmečius iškilusi. Kodėl gi nepaėmus šliūbo puošnesniuose maldos namuose?
Beje, šiemet sukako 115 metų nuo M. K. Čiurlionio vedybų su Sofija Kymantaite dienos. Ši data neliko šateikiškių nepažymėta; be to, ji sutapo ir su kita reikšminga sukaktimi: 430-osiomis miestelio metinėmis.
Taip, šitiek metų suėjo nuo tos dienos, kai Šateikiai pirmąsyk buvo paminėti rašytiniuose šaltiniuose. Dvi minėtosios neeilinės datos miestelio gyventojams suteikė progą organizuoti gražią šventę. Į iškilmes pasveikinti šateikiškių buvo atskubėjusi rajono vadovybė, įvyko puikus operos solisto Liudo Mikalausko bei vietos atlikėjų koncertas, M. K. Čiurlionio laiškus mylimai Sofijai skaitė aktorė Virginija Kochanskytė. Šateikių bažnyčios erdvę papuošė dailininko Aloyzo Stasiulevičiaus dovanotas paveikslas; pasirodo, šis dailininkas Šateikiuose leisdavo savo vaikystės dienas. Na, o miestelio kultūros centrui buvo padovanota pjesė „M. K. Čiurlionis. „Juodoji saulė“. Ją specialiai sukūrė dramaturgas ir filosofas Arvydas Juozaitis.
Kitąmet bažnyčia minės 150-ies metų jubiliejų; taigi šiai datai neabejotinai irgi bus gražiai pasiruošta. Juolab, kad Šateikių kaimo bendruomenė tikrai aktyvi ir pajėgų įvairiems renginiams organizuoti joje nestinga. Veikia čia ir folklorinis bei vokalinis ansambliai, ir dramos kolektyvas, ir moterų šokių grupė. Tačiau labiausiai šateikiškiai džiaugiasi, kad pagaliau tarsi Feniksas iš pelenų naujam gyvenimui prisikelia apleista grafų Pliaterių dvaro sodyba.
Šateikiai – sena gyvenvietė, žinoma jau XVI amžiuje. Vietovė, 1558 metais karaliaus Žygimanto Augusto privilegijos dėka atitekusi Jokūbui Laškovskiui, vėliau pakeitė ne vieną šeimininką, kol galiausiai čia esančio dvaro žemės atiteko didikams Broel-Pliateriams. Jie turėjo pastatydinę puikius rūmus, įveisę penkių hektarų ploto parką, įsirengę oranžeriją.
Gidės Margaritos Gedvilienės lydimi, traukiame apžiūrėti buvusios dvaro didybės. Sakau „buvusios“, nes ilgą laiką grafų Pliaterių nuosavybė buvo pakankamai apleista. Taip jau susiklostė, kad 1940 metais iš čia išvykus paskutinei dvaro savininkei, visi pastatai ėjo iš rankų į rankas. Laimei, gavus lėšų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, baigiamas renovuoti vadinamasis ponų namas, tvarkoma aplinka, atnaujinta dalis dvaro sodybą juosiančios akmeninės tvoros ir didieji vartai, tarnavę kaip paradinis įvažiavimas į Šateikių dvaro parką. Žinoma, reikia tikėtis, kad ateityje bus sutvarkytas ir sodininko namelis, ir oranžerija, ir alaus bravoro pastatas. Kad atgis praėjusiais laikais čia buvusi tvarka. Dabar į praeitį nugrimzdusią didybę bandome pajusti, klausydamiesi gidės pasakojimo.
„Buvusioje grafų Pliaterių vasaros rezidencijoje netrukus įsikurs privatūs senelių namai. Kažkada gi šiuose rūmuose virte virė įdomus gyvenimas – karietomis atidardėdavo svečiai, iš Rietavo ir Plungės sukviesti muzikantai grieždavo puikias melodijas, atvykusieji grožėdavosi išpuoselėtu parku su tyvuliuojančiais tvenkiniais, meistriškomis skulptūromis, retais augalais… Pliateriai turėjo turtingą biblioteką, kurios knygas ženklino savas ekslibris; rūmuose veikė paveikslų galerija, na, o oranžerijoje auginti vazoniniai augalai šiltuoju metų laiku būdavo išrikiuojami lauke – tik eik ir grožėkis…“
Gidė Margarita Gedvilienė – tikra gimtojo krašto istorijos žinovė – paberia ir šūsnį juokingų istorijų iš šio dvaro gyvenimo. Šypsotis verčia jos pasakojimai apie „fanaberną“ grafų giminės atstovę Eleną Pliaterytę, kalbėjusią tik lenkiškai, nors su pavaldiniais puikiausiai galėjusią (tik nepanorusią) lietuviškai bendrauti; apie jos nenuovokumą prarandant pelningą alaus verslą ir apie gudrius tarnus, prigavusius ją su kojinių pirkimu… Neporinsime dabar šių juokingų nutikimų – tebūnie tai akstinas patiems skaitytojams atvykti į Šateikius ir jų pasiklausyti… Bus proga apžiūrėti parke augantį europinį kukmedį – vieną iš dviejų seniausių šios rūšies medžių, augančių Lietuvoje, pasivaikščioti kaštonų alėja (beje, kaštonų lapai pavaizduoti ir Šateikių herbe), apžiūrėti jau minėtąjį sodininko namą, statytą apie 1875–1880 metus. Gal kada nors ir jis bus renovuotas, juk yra vertingas architektūriniu požiūriu statinys, turintis ir neorenesansinių, ir neoklasicistinių elementų: kolonų, pusarkinių langų su apvadais, portiką virš pagrindinio įėjimo. Taip, praėjusiųjų laikų pėdsakai senajame dvare ryškūs, ir taip norėtųsi tikėtis, kad juos pavyks išsaugoti ateinančioms kartoms.
O baigdama pasakoti apie Šateikius, dar prisiminiau nepaminėjusi, jog čia buvo pakrikštyta Julija Beniuševičiūtė, tapusi mūsų literatūros klasike Žemaite, ir kad čia, dvaro malūnininko Georgo Niklauso Vintelerio, kilusio iš Šveicarijos, šeimoje gimė ir augo Emilis Vinteleris, palikęs didžiulį pėdsaką medicinos istorijoje. Jo, patologinės anatomijos profesoriaus, pastangomis pradėtas taikyti biopsinis tyrimas, reikalingas piktybiniams ar nepiktybiniams augliams išaiškinti; jis buvo Draugijos kovai su vėžiu steigimo iniciatorius ir jai vadovavo, išleido knygą apie šią onkologinę ligą. Emilio Vintelerio iniciatyva Lietuvoje taip pat buvo įkurta Geografinės patologijos draugija, siekusi išaiškinti vietinių ligų ypatybes. Itin glaudūs ryšiai šį žmogų siejo su Šveicarija: Ženevoje jis skaitydavo paskaitas, Lietuvai atstovaudavo šioje šalyje vykdavusiose mokslinėse konferencijose. Laisvalaikiu mokslininkas kurdavo eilėraščius. 1938 metais Kaune išėjo jo poezijos knygelė „Sapnai ir mintys“.
Sovietmečiu Šateikiuose dar gyveno buvęs grafų Pliaterių dvaro sodininkas Bronius Rubinas, iš dalies atkūręs parką ir leidęs išsaugoti jo autentiką ateities kartoms.
Virginijos Juškienės nuotraukos
