Kuržemės keliais –
po kraštą, kurį užgrūdino jūros vėtros
Seniai norėjosi apsilankyti vienoje iš gražiausių kaimyninės Latvijos vietų – Kuržemės regione. Čia visko daug – istorinių miestų ir miestelių, tapybiškų žvejų gyvenviečių, saugomų gamtos draustinių, dvarų, pilių, muziejų… O kur dar Kolkos ragas – vieta, kur susitinka dviejų jūrų vandenys, kur, pasak poetų, karštis švelnesnis, vėjas stipresnis, jūra žalesnė… Tačiau svarbiausia – čia gyvena labai darbštūs ir kūrybingi žmonės, siekiantys, kad Kuržemė klestėtų ir visi, joje apsilankę, iš čia išsivežtų dalelę jų širdies šilumos ir svetingumo.
Išsivežėme ir mes, grupelė Lietuvos žurnalistų, Talsų rajono savivaldybės pakviestų susipažinti su šiuo puikiu kraštu.
Sabilėje, Kuržemės Šveicarijoje
Šis vaizdingas epitetas neretai vartojamas latvių miestui Sabilei ir jį supančiam kraštovaizdžiui apibūdinti. Išties, šios įspūdingos vietovės landšaftas neeilinis – supamas kalvų kalvelių, statesnių ir nuolaidesnių šlaitų, per miestą vingiuojančios upės slėnių. Sabilė ir buvo pirmasis miestas Talsų regione, su kuriuo susipažinome plačiau.
Jau įvažiuodami į jį, pastebėjome, jog jis tikrai ne dabartiniais laikais iškilęs. Pasirodo, jau XIII amžiuje šioje vietovėje būta senovinės gyvenvietės, po kuršių žemių padalijimo atitekusios Livonijos ordinui. Riteriai čia buvo pasistatydinę akmeninę pilį, tik mūsų dienų ji nepasiekė. Kadangi aplink visas pilis visada tradiciškai buriasi žmonės, ne išimtis buvo ir Sabilė, nors miesto teises ji gavo tik 1917-aisiais. Dabartinis miestas – nedidelis, tačiau Talsų regione jau seniai žinomas savo išskirtinumu. O pirmasis dalykas, kuris jį garsina – vynuogynai.
Gineso knygos rekordininkas
Vynuogių kekė – Sabilės miesto simbolis, ji net miesto herbe puikuojasi. Ir neatsitiktinai – šiose vietovėse vynuogės auginamos nuo seniausių laikų. Dar Livonijos ordino laikais Sabilės kalvos buvo apsodintos vynuogynais, o iš išaugintų uogų gamintas vynas plačiai vartotas Kuržemėje. Nemaži vynuogynų plotai miesto pietiniuose šlaituose augo XVI – XVII amžiuose; tąsyk čia buvo įveistos specialios Reino vynuogių rūšys, itin tinkamos vyno gamybai. Istoriniai šaltiniai byloja, jog tuo metu čia vykdavo linksmos vyno šventės. Užfiksuotas ir Sabilės vyno vardą plačiai garsinęs žmogus – hercogas Jekabs Ketlers. Vėliau dėl įvairių priežasčių vietos vynuogynai apnyko, tačiau senovinės vynuogių veislės vis vien augo prie kai kurių gyvenamųjų namų. Kai kurios iš jų išlikusios iki šiol.
Vynuogynus pabandyta atkurti pirmosios Latvijos nepriklausomybės metais. Tarpukariu mieste esančiame Vyno kalne buvo įrengta dirbtinio laistymo sistema, atsirado didžiulis rezervuaras vandeniui. Nepaisant Hitlerio okupacijos laikmečio ir sovietinio pokario sunkumų, ši kultūra išliko, ir dabar Sabilėje yra pats stambiausias Latvijoje vynuogynas po atviru dangumi. Dar daugiau – tai labiausiai į šiaurę nutolęs vynuogynas pasaulyje, 1989 m. įtrauktas į Gineso rekordų knygą. Mūsų kaimynai tikrai turi kuo didžiuotis!
Vyno kalno aukštis – 33,7 m (apie 115 m. virš jūros lygio). Bet šis rekordas priklauso ne visam kalnui, o tik pietiniam jo šlaitui, kur ir auga vynuogės. Bendras Sabilės vynuogyno plotas – 1, 5 hektaro. Žinoma, lyginant su Prancūzijos ar Ispanijos vynuogynų plotais, tai – nykštukinė teritorija, tačiau pabandyk išauginti vynuogę krašte, gamtos nelepinamame nei saulėtų dienų gausa, nei šilumos pertekliumi! Pamėgink ją apsaugoti nuo gresiančių šalnų pavasarį, nuo negailestingai pučiančių vėjų ir kitų negandų! Neveltui tiek daug pastangų, augindami šią lepią kultūrą, įdėjo latvių selekcininkai. Ypač – Pauls Sukatnieks (1914 – 1989), Gunvaldis Vesminš (1931 – 2017). Auginamos čia ir lietuvių augalų selekcininko A. Gailūno išvestos vynuogių rūšys: Juodupė, Jadvyga, Selė, Gražina.
Dabar Sabilės vynuogyne auga apie 30 vynuogių rūšių, per 800 sodinukų. Labai skirtingų – tiek uogų sunokimo laiku, tiek sugebėjimu atsispirti orų pokyčiams, tiek spalvomis ir skoniu… Teko skaityti, kad čia auga ir seniausios istorijoje vynuogių rūšies krūmeliai. Jeigu metai geri – priskinamos kelios tonos uogų, bet pasitaiko ir metų, kuomet visas triūsas dėl netinkamų orų nueina perniek. Visko būna. Aišku viena – be kruopščios priežiūros, laistymo, apsaugos nuo vėjų, selekcijos sėkmingai derėti ši kultūra negalėtų. Kaip, beje, ir kitos Vyno kalne auginamos kultūros – abrikosai, persikai, graikiniai riešutai. Sodinukai kasmet papildomi naujomis rūšimis.
Vyno šventė šiemet – jubiliejinė
Iš Sabilės Vyno kalne išaugusių vynuogių pagamintas vynas laisvai nepardavinėjamas. Mat šis kalnas priklauso miesto savivaldybei, neturinčiai teisės prekiauti alkoholiu. Be to, ir vyno išspaudžiamas tik ribotas kiekis. Užtat per kasmetinį Vyno festivalį, nuo 1999 metų Sabilėje organizuojamą paskutinėmis liepos mėnesio dienomis, jo galima paragauti.
Šis renginys kasmet tampa vis populiaresnis, sutraukdamas į miestą vis daugiau svečių. Šventės organizatoriai sukviečia garsius menininkus, tautodailininkus, muzikantus, aktorius, taigi programoje netrūksta nei koncertų, nei parodų, nei spektaklių. Žinoma, su savo produkcija privažiuoja čia ir vyndarių – ir iš Latvijos, ir iš kaimyninių šalių, taigi ir iš Lietuvos. Manau, kad mano tėvynainių ir šiemetinėje šventėje netrūks – juk Vyno festivalis liepos 26 – 28 dienomis minės savo 25-mečio sukaktį!
„Per šią šventę turėtumėte būtinai paragauti ne tik vyno, bet ir garsiojo Sabilės sidro. Nuo seno vietos gyventojai čia augina obelis, iš kurių vaisių ir gaminamas šis išskirtinio skonio gėrimas, – pasakė vienos iš miestelyje žinomiausių užeigų, „Restoterasos“, šeimininkas Mairis Antans. – Nedidelėje sidrą gaminančioje vietinėje įmonėje lankytojams organizuojamos degustacijos. Vaišinama kelių skirtingų rūšių produkcija – natūralia, vietinio klimato pagimdyta“.
Į jo vadovaujamą šeimyninį restoranėlį užsukome išgerti kavos. „Restoterasa“ patraukė dėmesį dar nepravėrus jos durų – labai jau įdomiai atrodė jos pastatas iš gatvės. Pasirodo, namelis tikrai senovinis, neužilgo net 200 metų jubiliejų minėsiantis. Taigi – su sava aura, su niekuo nesulyginamu praeities laiko dvelksmu. Autentiką jį įsigijęs šeimininkas stengiasi išlaikyti, nors ji ir gerokai pakitusi per ilgus dešimtmečius. Juk kas tik šiame trobesy nebuvo įsikūręs!
Dabartiniai „Restoterasos“ šeimininkai – rygiečių šeima – svajoja, kad jų užeiga taptų tikru traukos centru visiems Sabilės gyventojams ir į miestą atvykstantiems svečiams. „Patiekalus gaminame tokius, kurie pirmiausia gardūs patiems, – dalijosi mintimis užeigos vadovas. – Nevengiame naujovių: kur bekeliautume, atsivežame mums patikusių valgių receptus. Išbandome, siūlydami naujoves lankytojams. Dažniausiai jos prigyja, mat turime rūpestingą ir kūrybingą virėją. O apskritai džiaugiamės, kad pagaliau išsipildė mūsų šeimos svajonė sukurti jaukią vietą žmonių susitikimams, pabendravimui, pramogoms. Tuo prisidedame ir prie vietos bendruomenės narių triūso pritraukiant į Sabilę turistus“.
Pokalbis nukrypo apie žmones, kurie daro viską, kad ir tokiuose nedideliuose provincijos miesteliuose, kaip Sabilė, gyvenimas nebūtų vienodas, kad juose nestigtų spalvų. Pirmiausia, žinoma, kasdienybės paįvairinimas rūpi patiems vietiniams. Štai kad ir vietos menininkei Dainai Kucerei, sukūrusiai jau spėjusį plačiai pagarsėti Lėlių sodą.
Dailininkė po atviru dangumi apgyvendino daugybę žmogaus dydžio lėlių. Šioje „Lėlių respublikoje“ kiekviena jos gyventoja turi savo užsiėmimą – kuri prižiūri vaikus, kuri užsiima namų ruoša, kuri paprasčiausiai kalbasi su sutikta kaimyne. Lėlės rūpestingai prižiūrimos, perrengiamos naujais drabužėliais, kad visi, su jomis besifotografuojantys, jomis žavėtųsi. Visko čia pilna – praėjusiųjų laikų buities reikmenų, į istoriją jau pasitraukusių daiktų, kažkada gyvavusios mados. Vieniems lankytojams tai – visiška naujovė, kitiems – prabėgusios tolimos vaikystės atspindžiai. Bet ir vieniems, ir kitiems neabejotinai įdomu.
Čia niekad netrūksta kultūrinių renginių
„Džiaugiamės, kad į Vyno festivalį svečiai atvyksta ne vienai dienai, – sakė Sabilės turizmo informacijos centro darbuotojai. – Juk ir be šventinės programos jiems turime ką parodyti.“
Miesto svečiai neabejotinai apsilanko Meno ir kultūros centre, įsikūrusiame buvusios žydų sinagogos pastate. Kažkada Sabilėje būta gausios žydų bendruomenės, bet po holokausto žiaurumų šios tautybės žmonių mieste nebeliko, ir buvę maldos namai atiteko miesto gyventojų reikmėms. Prieš trejus metus sinagoga Europos Sąjungos fondų lėšomis buvo restauruota, tad visi, kuriantys meną ir jį mėgstantys, dabar gali pasidžiaugti naujomis erdvėmis. Kokių tik kultūrinių renginių čia dabar nevyksta: konferencijų, seminarų, koncertų, parodų…
Pasižiūrėti keleto parodų į savo vadovaujamą centrą mus ir pakvietė jo vadovas Jaroslavs Romanovičs. Ypač sudomino garsios latvių fotografės Rutos Kalmukos stambiaformačiai darbai, sukurti daugiau kaip prieš dešimtį metų. „Tarpusavio ryšys“ – taip pavadino savo parodą menininkė. Išties, žmonių portretai čia kaitaliojasi su gamtos fragmentais, kupinais paslaptingų detalių, o fotografijose atsispindinti upė simbolizuoja žmogaus gyvenimo kelią su visais jo pokyčiais ir iššūkiais.
Pasakodamas apie vietos menininkus, Jaroslavs Romanovičs pasiūlė būtinai aplankyti netoli esantį Pedvalės meno parką, kurį prieš 30 metų įkūrė garsus latvių skulptorius Ojars Feldbergs. Tai – muziejus po atviru dangumi, kuriame įkurdinta virš 150-ies Latvijos ir užsienio menininkų darbų. Tarp jų – ir paties meno parko steigėjo. Parko teritorijoje kiekvienas gali rasti įkvėpimo šaltinį.
Meno kūriniai čia integruoti į gamtą: jų pilna laukuose, giraitėse, prie vandens telkinių. Po šią teritoriją galima vaikščioti ištisas valandas, grožintis menine išmone tų, kurie dovanojo čia sukurtus darbus. Meno centras ir šiandien suburia įvairių sričių menininkus, nuolat atvykstančius į Pedvalę. Beje, už kultūrinio kraštovaizdžio išsaugojimą ir jo tvarkymą menininkams yra paskirtas UNESCO apdovanojimas.
