*Apsilankyti Valdemarpils’e – mažame senoviniame latvių mieste, įsikūrusiame prie vaizdingo Sasmako ežero. Ši vietovė žinoma jau nuo XVII a., tiesa, kitu vardu negu dabartinė. Tai buvo Sasmakas su dešimčia namų ir šimtu gyventojų. XIX a. gyvenvietė gauna miestelio statusą, o 1917-aisiais pripažįstama miestu. 1926 m. latvių tautos atgimimo lyderio Krišjanio Valdemaro garbei miestas pavadinamas Valdemarpils‘u. Šis iškilus žmogus netoli nuo čia gimė ir kurį laiką čia dirbo.
Istorinis miesto centras su senoviniais statiniais tikrai įspūdingas. Taip gera pasivaikščioti jo tapybiškomis gatvelėmis, užsukti į 1646 m. iškilusią evangelikų–liuteronų bažnyčią, išsaugojusią XVII a. varpus, apžiūrėti pravoslavišką cerkvę ir buvusią sinagogą. Dėmesio nusipelno Liepų gatvėje įsikūrusi Sasmako dvaro sodyba, datuojama 1886 m., taip pat mieste esantis Miško muziejus su garsia ragų kolekcija.
Tačiau bene daugiausia smalsuolių sutraukia pati seniausia ir storiausia Latvijoje (o gal ir visame Baltijos regione) liepa. Niekas tiksliai nežino, kiek jai metų, manoma, jog netoli 400. Šio medžio storis kartkartėmis vis išmatuojamas. Paprastai medžių kamienai matuojami apie pusantro metro aukštyje, tačiau ši liepa – ne tokia, kaip kitos, tiesios ir išlakios. Jos šakos auga labai žemai ir yra itin išsišakojusios, taigi skersmens apimtis buvo nustatinėjama vos 30 сm nuo žemės. 2014 metų duomenimis, kamieno storis siekė 8 m 65 cm. Gaila, 2010 m. nulūžo viena itin didelė šio medžio šaka, ir dabar toji vieta uždengta skarda. Liepos aukštis – 25 m, šakų ilgis – 12 m.
„Liepa – apeiginis medis, prie kurio vyksta nemažai renginių. Ypač per Jonines, – pasakoja garsi latvių tautinių tradicijų ir apeigų žinovė, etnografė, žolininkė Diana Baumane. – Įsižiūrėkite į šio medžio kamieną – kiekvienas jame įžvelgia tik sau matomus simbolinius ženklus. Galima liepos paprašyti pagalbos, paglostant jos žievę, prisiglaudžiant ir pajaučiant galingą medžio energetiką. O kai ji pražysta, tiesiog ateiti čia ir pasiklausyti bičių dūzgesio. Patikėkite, tikrai atsikratysite nerimo, įtampos, pasaulis sušvis kitomis spalvomis“.
Žinoma, susirinkti prie liepos tradiciškai labiausiai mėgsta moterys (tai – moteriškas medis). Vyrus gi labiau vilioja kita pramoga – susipažinti su senoviniais automobiliais, o norint – ir pasivažinėti jais. Jau prieš kurį laiką grupelė bičiulių yra surinkusi tikrą istorinių automobilių ir motociklų kolekciją – ir buvusioje SSRS pagamintų, ir kitose šalyse surinktų. Vienas iš šios kolekcijos savininkų – Juris Upmalis, vienos iš Talsų savivaldybei priklausančių apylinkių seniūnas. Laisvalaikiu Juris su draugais remontuoja senovines mašinas, prikeldami jas naujam gyvenimui. Kolekcija nuolat pasipildo naujos autotechnikos pavyzdžiais, dalyvaujama senovinių automobilių paraduose, šias mašinas skolinasi kino studija, noriai nuomojasi vestuvininkai, mergvakarių ir bernvakarių bei kitų švenčių dalyviai. „Taigi jei kas norėtų susipažinti su istoriniais automobiliais – tikrai kviečiam apsilankyti“, – sako Juris.
Apžiūrėję įspūdingą senovinių mašinų kolekciją, pono Jurio senovine „Volga“ pasivažinėję po Valdemarpils‘o miestelį, nuvykstame ir prie Sasmako ežero, puikios vietinių gyventojų ir iš kitur atvykstančiųjų poilsiavietės. Čia įsikūręs ne vienas kempingas. Pavyzdžiui, Dundarinio kempinge apsilankiusieji gali ne tik savo palapinėse nakvoti – čia esama jaukių nuomojamų namukų su puikiais panoraminiais vaizdais į ežerą. Poilsiautojus žavi tvarkingos maudynių vietos ir paplūdimiai, pavyzdingai sutvarkyta aplinka. Ypač mėgsta šią poilsiavietę vestuvininkai ir kitų iškilmių dalyviai.
*Išgerti kavos labai tapybiškoje vietoje – ant Talsų ežero kranto įsikūrusioje kavinėje „Nr.33”. Jeigu prireiktų apsistoti ilgesniam laikui, šios užeigos šeimininkė Katrina Klimovska gali pasiūlyti komfortiškus apartamentus. Turistai čia laukiami net pačiu ramiausiu metų laikotarpiu – žiemą.
O greta, taip pat ant ežero kranto, puikioje terasoje svečių laukia kitas jaukaus restorano „Jazz coffee“ virėjas Hmidi Sahbi. Jis – atvykėlis iš Italijos, taigi lankytojams siūlo nepakartojamos itališkos virtuvės skanėstų.
*Nuvykti į Laumų gamtos parką
Miško dvasių – laumų (lietuviškai – laumių) vardu pavadintas parkas pradėtas kurti daugiau kaip prieš 30 metų, kai dabartiniai jo šeimininkai atgavo savo senelių žemę. „Senelis šią vietą vadino Laumų buveine, nors ir nežinau, kodėl. Man šis pavadinimas patiko, jį ir pasilikau. Tiesa, atgautos žemės paskirtį pakeičiau – čia įkūriau Gamtos parką. Dirbti teko daug – juk šioje vietoje plytėjo pelkės ir vešėjo tankiai iškeroję krūmynai. Teko retinti medžius, tiesti takus, įrenginėti sporto aikštynus. Užtat dabar jau 24-ąjį sezoną priimam lankytojus“, – pasakojo parko šeimininkai Roberts Riekstinš ir Inga Riekstina.
Gamtos parkas pradėtas kurti nuo pažintinių takų. Paukščių taku žingsniuojantys ekskursantai pasisemia žinių apie sparnuočius, Bičių taku – sužino, kaip tvarkingai surikiuotas bičių šeimos gyvenimas. Paukščių take galima išgirsti ne vieną giesmininką, pamatyti, kaip atrodo iš medžio išdrožtas pterodaktilis, Bičių take – apžiūrėti gigantišką bitę.
Dar čia esama Miško tako, prūdų su vandens lelijomis, taip pat sportinės, aktyviosios parko dalies. Pastarojoje atsidūrus, galima žaisti Latvijoje itin populiarų diskinį golfą. Tai – labai demokratiškas žaidimas, jį gali žaisti ir vaikai, ir suaugę, todėl yra toks mėgiamas. Žinoma, nėra taip lengva diską mesti taip, kad jis skrietų tam tikra trajektorija ir pataikytų į specialų krepšį. Užtat seneliams labai patinka stebėti, kaip žaidžia jų anūkai. Itin mėgsta šį žaidimą darbo kolektyvai, bičiulių grupės.
Tačiau dažniausi parko lankytojai – vaikai ir jaunimas. Mokslo metais pedagogai čia veda gamtos pažinimo pamokas, o per mokinių atostogas čionai atvyksta ištisos moksleivių grupės. Be turiningų žygių po mišką, be sportinių žaidimų, jaunieji lankytojai itin mėgsta įvairius edukacinius užsiėmimus. Pavyzdžiui, iš tikro vaško lieti žvakes.
Beje, išbandėme pastarąją edukaciją ir mes, žurnalistai. Daugelis žvakes gaminomės pirmą kartą gyvenime. Ir diskogolfo trasą taip pat išmėginome. Turiu pasakyti – azarto netrūko. Buvo smagu, tikrai labai smagu. Taigi drąsiai rekomenduotume ir kitiems atvykti. Tereikia tik paskambinti svetingiems šeiminiams ir iš anksto susitarti dėl apsilankymo laiko. O jis ilgas – Laumų gamtos parkas veikia iki spalio vidurio.
*Pasigrožėti Valdgalės vėjo malūnu.
Keliaujant po Latviją, galima pamatyti nemažai įspūdingų senovinių malūnų – tiek vandens, tiek vėjo energiją naudojančių. Tai – industrinio paveldo palikimas, ypač traukiantis tuos, kurie domisi senovinėmis technologijomis ir sudėtingais mechanizmais. Jų dėka vėjiniai malūnai galėdavo suktis priklausomai nuo vėjo krypties, be to, turėdavo stabdžius ir įrenginius sunkiems maišams kilnoti bei sumaltiems miltams rūšiuoti. Žinoma, dalis malūnų jau nebeveikia, tačiau dalis yra išsaugoję savo buvusį didingumą ir labai traukia smalsuolius.
Vienas iš tokių – Valdgalės vėjo malūnas, esantis maždaug už trijų kilometrų nuo Talsų miesto. Iškilęs 1868 metais, jis buvo dalimi didžiulio dvaro, iki 1921-ųjų priklausiusio baronų von Firksų giminei. Ilgą laiką malūnas stovėjo pusiau apgriuvęs, netgi be stogo. Tokį statinį ir išvydo Latvijoje apsilankęs italų inžinierius ir architektas Džiuzepė Rikardis. Malūnas jam taip krito į akį, kad žmogus neištvėrė nepasidomėjęs jo istorija ir esama būkle. Supratęs, kad malūną galima atstatyti, ėmė jį ir nusipirko.
Žinoma, atkūrimo darbų būta didelių, investicijų – taip pat, bet istorinis statinys pamažu ėmė atgauti buvusį vaizdą. Džiuzepė Rikardis (beje, vedęs latvę) išsaugojo malūno autentiškumą, net ir pritaikydamas jį kitoms reikmėms. Pastate, prilygstančiame šešių aukštų namui ir apjuostame balkonu, dabar įrengtos gyvenamosios patalpos. Viduje į viršų veda laiptai, o krovinius kelia specialus keltuvas. Įrengta virtuvė, keturi miegamieji kambariai, svetainė, kabinetas ir vonios patalpa, šilumą palaiko židinys. Taigi namas-malūnas gali būti gyvenamas ir žiemą, nors paties Džiuzepės Rikardžio šeima šaltuosius metų mėnesius praleidžia Italijoje, Neapolyje, kur gyvena jo giminės. Dažnai jis svečiuojasi ir Vokietijoje, iš kur kilęs vienas iš jo tėvų.
Jeigu lankysitės malūne šiltuoju metų laiku, labai gali būti, kad jus priims pats šeimininkas. Kaip sakė mus lydėję latviai, susitikimas su šiuo žmogumi – tikra sielos šventė. Džiuzepė labai svetingas, puikiai kalba ir dainuoja latviškai. Pats aprodys malūną, savo paties sukurtas detales ir netgi unikalias langų atidarymo – uždarymo konstrukcijas. Nedidelėse svečiams skirtose patalpose čia galima ir apsistoti, iš viršaus stebint nuostabų saulėlydį ir saulėtekį, grožintis vietos apylinkėmis. O jeigu reikia didesnio ploto, tarkim, kokiam pobūviui, patalpos nuomojamos antrame aukšte.
*Pasisvečiuoti Tingerės dvare
Latvijoje gausu įspūdingų, atskirais laikmečiais iškilusių pilių ir dvarų. Jie – valstybės istorijos atspindys, iškalbingai pasakojantis apie praeityje gyvenusius žmones, jų darbus, tradicijas.
Vienas iš tokių – Tingerės dvaras. Apsilankymas jame leidžia pajusti magišką praeities dvelksmą ir dovanoja nepakartojamų pojūčių. Užsisakę jame ekskursiją iš anksto, turėsite galimybę pabendrauti su žmonėmis iš praeities. Jus pasitiks puošniomis suknelėmis ir prašmatniomis skrybėlėmis pasipuošusios damos, palydėsiančios į rūmų menes ir papasakosiančios jų istoriją. Bus aprodytos ekspozicijų salės, kur saugomi kultūrinio – istorinio paveldo eksponatai, norintiems pasiūlyta pasipuošti dvaro ponų drabužiais ar pabandyti rašyti plunksna. O gal pasiseks sutikti ir šių rūmų vaiduoklį – balta ilga suknele vilkinčią merginą, kurios dvasia iki šiol tebegyvena čia.
Tingerės dvaro rūmai iškilo 1805-aisiais, juos pastatydino bankininkas iš Sankt Peterburgo Johanas Bachas. Nuo XIX a. pabaigos iki 1920-ųjų agrarinės reformos dvarą valdė Osten –Sackenų giminė. Klasicistinio stiliaus rūmų dešiniajame sparne žaliavo žiemos sodas, dvare būta šiluminės jėgainės, arklidžių, patalpų tarnams ir kt. O nuo 1927-ųjų iki 2008-ųjų pilyje veikė mokykla.
Pastaruoju metu Tingerės dvaro sodyba priklauso Talsų savivaldybei. Rūmuose įsikūrusi gyvenvietės administracija, vietos kultūros centras, biblioteka, koplyčia. Vietos bendruomenė labai aktyvi: jos nariai įkūrę vietos teatrą, menų ir amatų studijas. Rūmus supa senovinis parkas su Meilės sala, paviljonu, grota, pėsčiųjų takais. Neveltui ši vieta taip mėgstama renginių organizatorių: čia galima išsinuomoti salę įvairiems pobūviams. Kartais čia rengiami ir vis labiau populiarėjantys Tingerės dvaro pokyliai – tokie, kokie buvo organizuojami ponų laikais. Taigi – su iškilmingu svečių pasitikimu, polonezo muzika ir šokiais, pokalbiais apie madą, vaišėmis.
Pabuvoti Paces vilnų fabrike
Ši Dundagos apskrityje esanti įmonė – išskirtinė, tokių ne tik Latvijoje, bet ir kitose šalyse praktiškai jau nelikę. Mat čia gaminami vilnoniai siūlai ir kiti gaminiai – unikalūs savo savybėmis. O kalbant tiksliau – turi net 70 proc. lanolino, t. y. medžiagos, kuri leidžia vilnai žiemą šildyti, o vasarą vėsinti. Siūlams nuspalvinti skirti dažai čia taip pat naudojami ne bet kokie, o tik pagaminti mineralų pagrindu. Į fabriką atkeliavusi vilnos žaliava plaunama, nenaudojant jokios chemijos, tik druską ir švarų vandenį. Įmonės, plovimui naudojančios chemines medžiagas, vilną tiesiog išdegina. „Ji, nors po tokio pradinio išskalbimo ir įgauna sniego baltumo, purumo bei švelnumo, naudingosiomis savybėmis nei iš tolo neprilygsta mūsų fabrike apdorotai, mat lanolino joje telieka vos 13 procentų“, – pasakoja fabriko direktorius Dins Derkevics.
Įmonei šis žmogus vadovauja jau 14 metų, iki tol čia 30 metų dirbo jo tėvas. O apskritai fabriko amžius solidus – pernai atšventė 130 metų sukaktį. Beveik visą tą laiką įmonė dirbo be pertrūkių; tiesa, sovietiniais laikais ji buvo didesnė, šalia stovėjo dar vienas, penkiaaukštis jos pastatas, deja, jis sudegė.
…Direktoriaus pakviesti, einame apžiūrėti unikalios įmonės. Pirmiausia užsukame į cechą, kur darbuojasi vien vyrai. Tai – vilnos plovimo cechas: vienu metu čia skalbiama pusantros tonos neplautos vilnos. Visa ši procedūra užima tris dienas, mat vilną perplauti tenka ne vieną kartą. Vilną plauna mašina, veikianti nuo 1928 metų, bet kilnoti šlapią žaliavą tenka rankomis, ir tai labai nelengvas fizinis triūsas. Prie minėtosios plovimo mašinos darbuojasi ketvertas vyrų. Po to viskas keliauja į centrifugą – džiūti.
Pats Dins Derkevics moka dirbti su visais fabriko įrengimais. Sakosi negalįs reikalauti iš darbuotojo to, ko pats neišmano. Darbininkai – vietiniai žmonės, vieni kitus gerai pažįstantys. Darbas prasideda labai anksti ryte, baigiasi 14 val. dienos. „Pats ofise sėdžiu tik vieną dieną per savaitę, likusį laiką su kitais triūsiu gamyboje“, – pasakoja įmonės vadovas. – Įmonėje dirba ir mano žmona, jos žinioje – vilnonių antklodžių ir pagalvių gamyba“.
Apžiūrime mašinas, padedančias iš paruoštos vilnos išgauti siūlus. Gamyba čia – beveik be atliekų: po proceso likusios smulkios šiukšlės sudeginamos, ir tiek.
O štai ir patys siūlai… Kokių tik spalvų ir atspalvių jų esama! Įdomiausi – įvairiaspalviai – tarkime, rudai pilki, žalsvai melsvi, oranžiškai raudoni… Kaip išgaunami tokie spalvų deriniai, šeimininkas nepasakoja – gamybinė paslaptis. Apskritai įvairiaspalvių siūlų gamybos metu ekskursantai įmonėje nesilanko… Užtat iš tokių sudėtingo atspalvio gijų numegztas gaminys atrodo tikrai įspūdingai!
Fabrikas savo produkciją siunčia net į 16 šalių, tarp jų – ir į Lietuvą. Tolimiausios – Japonija, JAV. Žinoma, nelemtasis kovidas ir Rusijos agresija prieš Ukrainą padarė savo: eksportas smuktelėjo. Bet vilnos fabriko darbuotojai optimizmo nepraranda: būta ir sunkesnių laikų, o gamyba nesustojo… Sėkmė lydi atkakliausius ir darbščiausius, o šių savybių čia nestokojama.
Šia publikacija užbaigiu savo reportažų ciklą iš kaimyninės Latvijos Kuržemės regiono. Išties, daug įdomaus galima išvysti pas mūsų kaimynus, daug ko iš jų pasimokyti. Pirmiausia – pagarbos savo praeičiai, dėmesio jos istoriniams, kultūriniams, gamtiniams paminklams, taip pat – noro atskleisti šių objektų vertę ir parodyti jų grožį visiems, kas šiame krašte apsilanko ir kam visa tai įdomu.
Aš ir mano kolegos žurnalistai nuoširdžiai dėkojame Talsų rajono savivaldybei už suteiktą galimybę vaisingai padirbėti šiame įdomiame krašte. Ir ypatingą ačiū tariame visą pressturo laiką mus lydėjusiai savivaldybės Turizmo skyriaus vadybininkei Dace‘i Cine‘i.
