Atsisveikinę su svetingais Slyterės nacionalinio parko darbuotojais, traukiame vakarinio Rygos įlankos taško – Kolkos – link. Mėgstantiems gamtą šis kelias – įspūdingas. Visa Irbenės sąsiaurio pakrantė Kuržemės pusiasalyje pasižymi savitu reljefu, per tūkstantmečius susiformavusiu jūrai traukiantis nuo senovinio kranto – Slyterės Mėlynųjų kalvų. Kalvoto reljefo ypatybė – ozai, pailgos mišku apaugusios kopos, ir siauros, pelkėtos įdubos tarp jų.
Žinoma, pačiu įdomiausiu Kolkos gamtos objektu yra Kolkos rago iškyšulys, prie kurio Rygos įlankos vandenys susiduria su Baltijos jūros vandenimis.
Kadangi siena buvo labai rami ir saulėta, neišvydome įspūdingo įlankos ir jūros bangų susidūrimo. Tuo tarpu audringą dieną, pasak gidų, bangos tiesiog šoka savo vertikalius šokius! Bet maudytis bangų susidūrimo zonoje pavojinga visada – čia itin stiprios srovės…
O pats Kolkos rago iškyšulys susiformavo vakarinių ir pietvakarinių vėjų poveikyje ir medžiaga jam tapo smėlis, nešamas jūros srovių. Kolkos ragas tęsiasi ir po vandeniu, suformuodamas seklumą. Jo šiaurinėje dalyje, už 5,93 km nuo kranto dirbtinai supiltoje saloje, stovi Kolkos švyturys.
Taip, Kolkos rago seklumos gale esama vienintelės Latvijoje jūrinės salos. Ji suręsta iš riedulių, suvežtų iš visų apylinkių. Dirbtinės salos statyba prasidėjo 1872-aisiais ir tęsėsi keletą metų. Vietos žvejai ir valstiečiai žiemą rogėmis, vasarą valtimis gabendavo akmenis salos pagrindui.
O supiltoje saloje 1875 metais atsirado švyturys, veikiantis iki šių dienų. 1979-aisiais jis pradėjo veikti automatiniu režimu, nuo stroncio izotopų baterijų, o 1994-aisiais susilaukė ir saulės baterijų…
… Stovime ant kranto ir žvelgiame į tolumoje stūksantį švyturį. „Kai jūra rami, laiveliu į Kolkos ragą galima nuplaukti, – sako gidė. – Anksčiau ten gyvendavo švyturio priežiūros darbininkai, dabar gi, kai viskas automatiškai reguliuojama, tik smalsuoliai apsilanko“.
Žinoma, turint laiko, būtų tikrai įdomu apsilankyti šiame „rage“, tačiau kruopščiai suplanuota dienotvarkė verčia skubėti. Laiko lieka tik apžiūrėti statinių pavidalo nameliams ant jūros kranto. „Statinaitės“ labai populiarios tarp poilsiautojų, ypač mėgstančių romantiškai sutikti saulėtekius ir palydėti saulėlydžius…
Turizmo firmos žino, kur vežti ekskursantus
Toliau riedame Kuržemės keliais, vingiuojančiais netoli pajūrio. Žvilgsnis pagauna reklamines nuorodas, informuojančias, kur galima įsigyti rūkytos žuvies ir kitų jūros produktų. Vietos žvejų sugauta žuvis vietinių meistrų tuoj pat išrūkoma ir, kiek teko girdėti, yra nepalyginamai skanesnė už mūsų pajūryje parduodamą. Beje, netrukus tuo patys įsitikinsime – juk keliaujame pas tikrą šio senovinio amato specialistą.
„Andris Antmanis“, – ištiesia ranką tvirtas vyriškis, Pitrago gyvenvietės kaimo turizmo sodybos „Krogi“ šeimininkas. Adresą į jo valdas gerai žino visi šiose apylinkėse atostogaujantys: Andris jau daugiau kaip trisdešimt metų užsiima šviežios žuvies rūkymu ir garsėja kaip nepralenkiamas šio amato meistras. Jis – vienintelis apylinkėje rūko tiktai vietinių žvejų sugautą žuvį ir ja vaišina į sodybą užsukančius žmones.
O šių kaskart vis daugėja: juk žinios apie nuostabaus skonio žuvį sklinda akimirksniu. Kadangi šiuo verslu užsiiminėja jau ne viena Andrio giminės karta, jokios papildomos reklamos jam tikrai nereikia. Vasarą be išankstinio užsakymo čionai užsukti neverta: šeimininkai vos spėja ją patiekti iš anksto susitarusiems lankytojams.
Pats karščiausias sezonas – rugpjūtis, kuomet vietinį pajūrį plūste užplūsta poilsiautojai. Kartais – užsieniečiai iš tolimesnių kraštų, besistebintys, kad rūkymo metu dega gyva ugnis. Paprastai apsilanko ekskursantų grupės po 30 – 40 žmonių kiekvienoje: turistinės firmos tikrai žino, kur savo klientus vežti.
„Paprastai rūkau 6 – 7 rūšių žuvį. Kokią tuo metu žvejai pagauna – menkę, plekšnę, žiobrį… Nesakau, kad nejaučiu konkurencijos – ji yra. Tai kažkada šiuo amatu savo gyvenvietėje užsiiminėjau vienas, dabar gi – net septynios rūkyklos įsikūrusios. Bet mano klientai lieka ištikimi man“, – sako Andris.
Šeimininkas kviečia prie stalo paskanauti neseniai išrūkytos produkcijos. Tikrai galiu patvirtinti: tokio gardėsio seniai bebuvau ragavusi! Šviežutėlė, gardžiai kvepianti žuvis tirpte tirpo burnoje. Šalia mėgavosi nuo skanumo apsalę kolegos, nesiliaudami berti klausimų: per kiek laiko tokia žuvis išsirūko; kokie prieskoniai naudojami; kaip atskirti prekyvietėje gerai išrūkytą žuvį nuo prastos; ar natūralų dūmą rūkyklose gali pakeisti „chemija“ ir t.t.
Andris kantriai atsakinėjo, aiškino, patarinėjo… Pasirodo, jis pats savo rūkyklos darbe naudojasi senaisiais, dar protėvių lyvių išrastais metodais, žinoma, kai ką patobulinęs ir pritaikęs konkrečiai žuvies rūšiai… Pagrindinį – rūkytojo – darbą jam padeda atlikti sūnus, o žmona su dukra darbuojasi svečiams nuomojamuose nameliuose. „Daug atvyksta ir iš Lietuvos. O per kovido epidemiją čia apskritai beveik vien lietuviška šneka skambėjo. Tikiuosi jūsų tėvynainių matyti ir rugsėjo mėnesio antrąjį šeštadienį: tądien mano sodyboje organizuojama „namų kavinės“ vakarienė.
Tokius renginius Andris organizuoja jau ne pirmus metus. Susirenka nuo 400 iki 500 svečių, taigi visiems aptarnauti jau savųjų pajėgų nebeužtenka: tenka samdyti pagalbininkus. „Mano dvylikos žmonių komanda jau įgudusi, žino, ką ir kaip daryti. O norinčius dalyvauti tokiame renginyje sukviečia ir turizmo agentūros, ir Latvijos kaimo turizmo asociacija. Dabar tokios „namų kavinių“ vakarienės rengiamos visoje Latvijoje, tačiau pati jų idėja gimė mano sodyboje“, – pasakoja Andris.
O ateinanti vasara, be abejonės, bus darbinga: jau dabar turizmo firmos užsakinėja pietus ir vakarienes didelėms žmonių grupėms.
