Kolka ir jos apylinkės – senųjų šio krašto gyventojų lyvių gyvenamoji vieta. Taip, čia jau nebegirdime lyvių kalbos, tačiau tai nereiškia, kad prisiminimas apie šios tautos gyventojus, jų palikimas visiems laikams nugrimzdo į nebūtį.
Prieš gerą dešimtmetį Kolkoje dar gyveno keli šimtai lyvių. 1923-aisiais buvo įkurta Lyvių sąjunga. Bet jau 1980-ųjų vidury lyviškai kalbėjo tiktai 13 žmonių. Sovietmetis nebuvo gailestingas tautinių mažumų, o juo labiau – tokių neskaitlingų – kalbos, kultūros, tradicijų išsaugojimui. Jokių būrelių, jokių fakultatyvų mokyklose atžaloms tų tėvų, kurie save širdyje laikė lyviais, nors pasuose jų tautybė ir buvo įrašyta kaip latvių. Palikimu susirūpinta tik papūtus laisvės vėjams: 1989-aisiais atkurta prieškarinė Lyvių sąjunga ir atidarytas jos skyrius Kolkoje. Čia save lyviais laikančių asmenų grupė įsteigė Lyvių centrą, besirūpinantį savo tautos istorinio, etnografinio, kultūrinio palikimo išsaugojimu. Kolkos pagrindinės mokyklos pedagogė Marite Zandberga subūrė jaunųjų lyvių grupę, taigi jaunimui atsirado galimybė bent kiek susipažinti su savo protėvių kultūra. O šios tautos muzikiniam palikimui išsaugoti 2000 metais Kolkoje buvo suburtas „Laulos“ ansamblis, vadovaujamas Dzintros Tauninios.
Dideliu kultūriniu įvykiu Kolkoje tapo šiuolaikinio daugiafunkcinio centro – Lyvių bendruomenės namų – atidarymas 2019-ųjų kovo 9-ąją. Centro tikslas – palaikyti gyvą lyvių identitetą tame krašte, kur visais laikais gyveno jų protėviai.
Užsukę į šiuos namus, susipažįstame su jų siela – gide, menininke, lyvių istorijos, tradicijos, kultūros žinove Dženeta Marinska. Moteris save laiko lyve, taigi su užsidegimu visiems čionai užsukantiems pasakoja apie savo tautiečius – šių vietų senbuvius.
„Visa Kolkos žmonių būtis ir buitis nuo seno buvo ir yra susijusi su jūra. Lyviai visuomet garsėjo kaip puikūs žvejai ir jūreiviai, taip pat ruonių medžiotojai. Didžioji jų gyvenimo dalis prabėgdavo jūroje ir pajūryje, kur stovėdavo jų valtys, buvo saugomi žvejybos įrankiai ir tinklai. Beje, savuosius tinklus žvejai ženklindavo skirtingais plūdurais. Na, o žemės ūkis Kolkoje buvo išvystytas silpnai, mat jūros pakrantės zonų žemė nebuvo derlinga. Smėlėtai ir sausai žemei tręšti gyventojai rinkdavo jūros dumblius, kurių į krantą išmesdavo bangos“…
Klausydamiesi Dženetos, apžiūrime šiame Centre esančią ekspoziciją, pasakojančią apie vietos lyvių gyvenimą. Štai tradiciniai tautiniai lyvių kostiumai, besiskiriantys nuo latviškų. Pirmiausia – spalvomis: čia dominuoja ryškios – raudonos, rožinės, žydros – spalvos. Moterų galvos apdangalai – kepuraitės – išsiuvinėtos gėlytėmis. O štai tokiu vainikėliu puošdavosi nuotakos.
„Mano tautos žmonių ne tik tautiniai drabužiai saviti, bet ir tradicijos, – tęsė savo pasakojimą gidė. – Imkime kad ir pavasarines „paukščių žadinimo“ apeigas. Per Velykas lyviai eidavo prie jūros ir ten dainuodavo specialias dainas, skirtas sparnuočiams. Mat jie tikėdavo, jog maži paukšteliai žiemą praleidžia niekur iš čia neišskridę, o kažkur pakrantėje pasislėpę. Atėjo pavasaris – juos būtinai reikia prikelti iš žiemos snaudulio ir sąstingio. Ir dar. Lyviai per Velykas ant eglučių šakų riša kaspinėlius norams išsipildyti.“
Šią tradiciją vietos gyventojai, save laikantys turinčiais lyvių kraujo, dabar stengiasi atgaivinti. O kiekvieną rugpjūtį jie dalyvauja Lyvių festivalyje, į kurį suplaukia žmonės iš daugelio kraštų.
Pasak gidės, lyviai – karšto būdo, greit įsiplieskiantys, bet labai poetiškos sielos žmonės. Yra išlikusios jų dainos, kurių įrašų galima pasiklausyti šiame Centre. Neprieinami krantai leido lyviams 14-oje netoli esančių žvejų gyvenviečių ilgiausiai išsaugoti savitą kalbą ir kultūrą. Šią Šiaurės Kuržemės pakrantėje paskutinę lyvių apgyvendintą teritoriją patys lyviai nuo seno vadino tiesiog Randa, arba Krantu. Savo ruožtu latvių kalba ji dabar vadinama Lyvių krantu.
„Svarbu pajusti, kad dvasioje esi lyvis“
Lyviai šioje vietovėje gyveno nuo seno. Archeologiniai radiniai rodo, kad Kolka buvo apgyvendinta dar gerokai prieš mūsų erą. Prie Kolkos rago senovėje burlaiviais plaukiodavo lyviai, kuršiai, Saremos salos gyventojai ir, žinoma, vikingai.
Dženeta Marinska, pravėrusi vienos ekspozicijos dureles, parodė atvaizdą senovinio runos akmens, įamžinusio pasakojimą apie vieną vikingą, vardu Svenas, išsiruošusį 1040 metais į kelionę pro Kolkos ragą. Pati runa tebestovi savo ankstesnėje vietoje Švedijoje. Runos tekstas skamba taip: „Šį akmenį pastatė Sigrida prisiminimui apie savo vyrą Sveną, kuris dažnai laivu su turtingu kroviniu plaukdavo pro Domesnesą (seniau taip buvo vadinama Kolka – aut.) Žiemgaloje“.
„Kiek lyvių yra dabar?“ – smalsiai pasiteiravome gidės.
„Niekas tiksliai nežino. Svarbu pajusti, kad dvasioje esi lyvis. Manau, kad lyvių kraujo turi dažnas latvis. Nors mūsų kalba visai nepanaši į latvių. Ji priklauso ugrų – finų kalbų grupei. Aišku, tarpukariu čia, aplinkinėse gyvenvietėse, lyvių kalba dar skambėjo, bet mokykloje juk mokytasi tik latviškai. Ši kalba visuomenėje nebeturėjo savosios terpės. Lyvius išblaškė po pasaulį ir Antrasis pasaulinis karas. O pokariu, bijodami represijų, tėvai neretai su savo vaikais vengė kalbėti gimtąja kalba“.
Žinoma, šiuo metu esama žmonių, daugiau ar mažiau pramokusių šios kalbos. Padėjo ir savos valstybės, ir įvairių užsienio šalių nevyriausybinių organizacijų programos, kalbos kursai. Taip, išmokti ją labai nelengva – 17 linksnių, daiktavardžiai – be giminių, nėra būsimojo laiko. Bet noras juk nugali viską.
Yra šeimų, kurios stengiasi savo vaikus nuo mažens mokyti lyvių kalbos. Tačiau vienintelis vaikas, kuriam lyvių kalba yra gimtoji – 2020 metais gimusi Kuldi Medne. Jos tėvai – lyvių kalbos gaivinimo specialistai – dukrą jos mokė nuo kūdikystės. Paskutinis suaugęs žmogus, vartojęs gimtąją kalbą, buvo Kanadoje gyvenusi Grizelda Kristinia, 2013-aisiais mirusi Kanadoje, būdama 103 metų.
Lyvių kalba, vienintelė iš dviejų Latvijos autochtoninių kalbų greta latvių, teisiškai laikoma vietine senąja kalba. Deja, UNESCO jau seniai ją įtraukė į nykstančių kalbų sąrašą.
Apžiūrėję Lyvių bendruomenės centro patalpas, skirtas parodoms ir kultūriniams renginiams, pasinaudojame Dženetos Marinskos pasiūlymu padalyvauti jos vadovaujamoje edukacinėje programoje ir pabandyti pasigaminti tradicinių lyviškų pyragėlių.
Kol ruošiamės lipdyti naujus, mums neįprastus gaminius, sužinome, kad pati Dženeta užaugo latviškoje aplinkoje, ir kad lyvių kalba kalbėjo tik jos senelio sesuo. Vaikystėje, viešėdama pas ją, tą kalbą ji girdėdavo, tačiau pati jos neišmoko. Senelis jau buvo miręs, močiutei – latvei – lyvių kalba nebuvo gimtoji, taigi jos neišmoko ir Dženetos mama. Tačiau kad turi lyvių kraujo, mergaitė žinojo nuo vaikystės. Vėliau, jau suaugusi, pramoko jos kursuose ir jau supranta, kai kalbama lyviškai, ir nesunkius sakinius gali pasakyti.
O štai tradicinių lyviškų pyragėlių gamybą yra puikiai įsisavinusi. Jos vadovaujami, pabandome gaminti juos ir mes. Iš ruginės tešlos iškočiojame plokščią pagrindą, suformuojame jam aukštus bortelius ir dedame įdarą: iš pradžių virtų bulvių, vėliau – morkų… Dar šis įdaras gardinamas grietine, cukrumi, sviestu… Neįprasta, tokių nei vienas nesame ragavę, tad nekantriai laukiame, kol jie iškeps.
Tiesa, laukimo laikas netrumpas, tad jį išnaudojame, apžiūrinėdami Dženetos valdas. Pati Dženeta gyvena senajame savo protėvių name, o šis yra skiriamas poilsiautojams apgyvendinti. Dar pavasarį čionai atvyksta paukščių stebėtojai, vėliau gi – poilsio prie jūros mėgėjai ar turistų grupės, norinčios susipažinti su lyvių kulinariniu paveldu. Šeimos ar draugų grupės gali apsistoti ir čia esančiame kempinge.
… Kol vaikštinėjome, atėjo laikas traukti iš orkaitės pyragėlius. Rusvi ir apskrudę, pirmiausia pateko į fotoaparatų objektyvus. Kaip atrodė, pažvelkite – jų nuotraukas pridedu. Beje, panašius kepinius kepa ir kitos ugrų-finų tautos – estai, suomiai, karelai, tik įdaras gali skirtis. Bet čia, kaip sakoma, skonio reikalas…
