Į Dundagą po įtemptos žurnalistinio darbo dienos atvykome jau gerokai pritemus. Prieblandoje storos pilies sienos atrodė paslaptingai ir romantiškai. Senoviniame mūre įrengtame viešbutuke laukė nakvynė. Nuovargis vijo į numerius, paženklintus lentelėmis su žmonių vardais. Kam atiteko Teodoro, kam Šarlotės kambarys, manasis gi, esantis pačiame koridoriaus gale, turėjo Žaliosios damos vardą.
Kas ta dama, sužinojau jau ryte, kai susitikome su Dundagos savivaldybės kultūrinių renginių organizatore Ruta Berzina. Penkiolika metų gide dirbusi moteris pasišovė ne tik aprodyti pilį, bet ir atskleisti įdomiausius jos šimtmečių istorijos faktus bei ją gaubiančias paslaptis.
Mūsų bandymai atspėti, kada gi šie rūmai iškilo – XVI, XVII amžiuje ar vėliau – nebuvo tikslūs. Pasirodo, pilis nepalyginamai senesnė, pradėta statyti dar XIII amžiaus viduryje, kai Rygos vyskupas Nikolajus padovanojo savo dvasiškių tarybai – kapitulai – 1800 hektarų šio krašto žemės.
Iš pradžių į tvirtovę panašus pastatas tarnavo ūkinėms reikmėms: čia buvo saugoma žemės ūkio produkcija, vėliau gabenama į Rygą. Po to šis pastatas ėjo iš rankų į rankas: Rygos kapitula jį perleido Kuršo vyskupijai, šios vyskupas jį padovanojo Danijos karaliui, o pastarasis atidavė valdyti savo broliui, Holšteino hercogui Magnusui.
Savininkai dar ne kartą keitėsi, visų nesuminėsime, pabrėšime tik tą faktą, kad Dundagos pilis du kartus nukentėjo nuo karų. Pirmąsyk – 1583 metais, kai prasidėjo Danijos karas su Lenkija, antrąkart – 1655, kai vyko karas tarp Lenkijos ir Švedijos. Tąsyk ją užgrobė švedai; tuometinis pilies savininkas Otto Ernstas von Maydellas ją galėjo susigrąžinti tik už didelius pinigus ir prisiekęs ištikimybę Švedijos karaliui Karlui X Gustavui.
Taip, XVII amžius Dundagoje buvo neramus, tačiau, be karų, būta ir didelių kūrybinių pakilimų. Ypač tuo pasižymėjo Maydellų giminė, o konkrečiai – energingoji Ana Sibylla von Maydell, kilusi iš didikų Osten-Sackenų giminės. Jai vadovaujant, buvusi tvirtovė tapo tikra pilimi: iškilo rytinis korpusas, nauja koplyčia, kiti pastatai, buvo išgražintos menės, kabėjo puikūs paveikslai.
Ana Sibylla apskritai rūpinosi Dundaga: pastatydino Kolkos rage švyturį, įrengė prieplauką. Bet – pilies valdovai neturėjo įpėdinių, taigi po antrojo sutuoktinio mirties Ana Sibylla testamentu savo nuosavybę paskyrė sūnėnui Ewaldui Osten-Sackenui. Osten-Sackenų giminė šeimininkavo Dundagoje nuo 1714 iki 1920 metų, kai Latvijoje buvo įvykdyta agrarinė reforma.
1872 m. pilyje kilo gaisras, ji visiškai sudegė, bet netrukus buvo atstatyta. Kitas didelis gaisras, nuniokojęs pilį, įsižiebė 1905-aisiais, tuomet pilį, apimti revoliucinių nuotaikų, sudegino sukilę valstiečiai.
Paskutinysis pilies šeimininkas buvo Kristianas Teodoras Ferdinandas Osten-Sackenas su žmona Luiza. Jie turėjo daug vaikų – Šarlotę, Benigną, Hildegardą, Ulrichą, Klarą, Rutą, Luizą, Agnesę,Teodorą… 1919 m. Kristianas buvo bolševikų areštuotas ir sušaudytas. Žmona Luiza su vaikais pasitraukė į Vokietiją, kur iki šiol tebegyvena šios giminės palikuonys. Per Antrąjį pasaulinį karą pilyje buvo įsikūręs vokiečių štabas, pokario metais, nuo 1945 iki 1975-ųjų – Dundagos vidurinė mokykla.
Iškilus naujam mokyklos pastatui, pilis perėjo savivaldybės žinion. Dabar čia veikia Dundago turizmo informacijos centras, meno, muzikos mokyklos, čia esanti salė tarnauja visuomenės renginiams. Ir nedidelis viešbutėlis, kurio kambariai, kaip jau minėjau, pavadinti Kristiano Teodoro Ferdinando Osten-Sackeno vaikų vardais.
„O kas gi buvo ta Žalioji dama, kurios vardu pavadintame kambaryje praleidau naktį aš?“ – pasiteiravau Rutos Berzinos. Ir išgirdau įdomią legendą.
Dundaga turi savą vaiduoklį
„Taip, Žalioji dama – pilies vaiduoklis, nors man šis žodis ir nepatinka, – šypsodamasi pradėjo savo pasakojimą mūsų gidė. – Šią damą aš pavadinčiau gerąja šios pilies dvasia, naminuke, niekam nedarančia nieko bloga“…
O buvo taip. Jau minėjome, kad vienu metu Dundago pilis priklausė von Maydellų šeimai. Baronai neturėjo vaikų – pilies įpėdinių, ir dėl to labai sielojosi.
Vienos medžioklės metu baronas pasiklydo Slyterės Mėlynuosiuose kalnuose. Netikėtai jis pamatė būrelį nykštukų, kurie jam ir parodė kelią į Dundagą. Atsisveikindami mažyliai paprašė atsilyginti už paslaugą: leisti pilies didžiojoje salėje atšvęsti jų karaliaus sūnaus vestuves. Tiktai – šiukštu! – niekas iš pilies gyventojų tų vestuvių neturėtų matyti! Išpildys baronas šį prašymą – sulauks ne tik materialinės gerovės, bet ir ilgai laukto įpėdinio! Ponas pažadėjo.
Vestuvių išvakarėse baronas sukvietė visus šeimynykščius bei tarnus ir visiems paskelbė labai griežtą įsakymą: nuo saulėlydžio užsidaryti savo kambariuose ir jokiu būdu iš jų neišeiti. Nepaklususieji būsią griežtai nubausti!
Pilyje gyveno mergina, tolima barono giminaitė, mėgusi dėvėti žalios spalvos drabužius. Ji mylėjo sodininko sūnų, tačiau jaunuoliams nebuvo leista draugauti., o juo labiau – susituokti. Tad porelė susitikinėjo slapta.
Nykštukų karaliaus sūnaus vestuvių išvakarėse porelė susitiko pilies parke. Po pasimatymo grįždama į pilį, mergina išvydo, kad pastato didžiojoje menėje dega šviesa. Smalsumas nugalėjo, ir ji nusprendė pasižiūrėti, kas gi ten vyksta. Žvilgtelėjusi pro rakto skylutę, išvydo nuo valgių lūžtančius stalus ir krėslus, gausiai išpuoštus gėlėmis. Menėje buvo gausu muzikantų su instrumentais rankose.
Staiga prasivėrė kitos menės durys ir pro jas pradėjo eiti puošniai apsirengę maži žmogeliukai. Mergina pamatė ir prabangiai apsirengusius jaunavedžius. Viskas buvo taip įspūdinga, kad ji neištvėrusi suplojo delnais ir nusijuokė. Sulig ta minute viskas aplinkui aptemo ir nutilo…
Kitą rytą baronas nuėjo pas nykštukų karalių atsiimti žadėtojo atlygio už išnuomotas patalpas. Bet šis pasakė: „Tu netesėjai duoto pažado: kažkuris iš tavo pavaldinių matė mūsų šventę ir nusipelno bausmės. O tu taip ir nesusilauksi įpėdinio!”
Nustėręs baronas ryžosi išsiaiškinti, kuris gi iš jo dvariškių sulaužė tabu. Apieškojo visas patalpas, ir ką gi – viename kampe išvydo žalią kurpaitę. Žalioji dama! Pasirodo, tai ji sužlugdė visas barono viltis!
Vyriškio pyktis buvo begalinis: jis įsakė merginą gyvą įmūryti į pilies sieną. „Nuo to laiko vargšelės vėlė ir klaidžioja po pilį, smalsaudama, kas gi joje vyksta“, – baigė savo pasakojimą gidė, pridurdama, jog pilies darbuotojai išties yra girdėję paslaptingus žingsnius tuščiose patalpose, matę savaime besisukančias durų rankenas, atsidarančias duris.
Ir dar gidė pridūrė girdėjusi, jog Žalioji dama kartais dainuoja, gali pasisveikinti su sutiktu žmogumi. Bet dažniausiai pasirodo savo gyvenamojoje vietoje ketvirtadieniais, per pilnatį.
Tai štai kodėl ji neužsuko į savo vardu pavadintus apartamentus – tai buvo trečiadienio naktis ir priešpilnis!
Gidė papasakojo dar vieną legendą. Ji byloja, jog nykštukų siųstas prakeiksmas nebuvo „neterminuotas“, o turėjo baigtis tada, kai iš beržo, augančio ant akmens, bus padirbdintas kūdikio lopšį sūpuojantis įtaisas. Toks berželis pilyje augęs, tačiau vieną dieną ėmęs džiūti, nors ir buvęs stropiai prižiūrimas. Nelikę nieko kita, kaip kuo greičiau iš jo dirbdintis linguojantį lopšį, nors ir labai mažą (dydis juk nebuvo apibrėžtas!). Štai tada, po ilgo laiko, pilyje pagaliau pasigirdęs naujagimio riksmas…
„Galima tikėti tomis legendomis, galima ne, bet aš pamėginau susieti jų turinį su realiais istoriniais faktais ir net pati nustebau – o juk taip galėję būti! Kad pilyje ilgai nesulaukta įpėdinių – tikras faktas. Kad vietos apylinkėse galėjo gyventi labai mažo ūgio žmogeliukai (ne, ne nykštukai, o liliputai, tradiciškai gyvendavę kolonijomis), – irgi faktas. Tačiau įdomiausia tai, kad 1945 metais darbininkai, įrenginėję pilyje kanalizacijos sistemą būsimai mokyklai, sudaužė vieną sieną ir aptiko žmogaus griaučius. Kokioje konkrečioje vietoje jie buvo rasti, tuomet niekas nefiksavo (prisiminkime, koks laikmetis buvo!), bet visi intuityviai susiejo juos su „Žaliąja dama“, – pasakė Ruta Berzina.
Šiandien Dundagos pilis yra viena iš stambiausių Kuržemėje ir laikoma valstybinės reikšmės architektūros paminklu. Puiki vieta naujiems tyrinėjimams ir atradimams! Itin iškilmingai visa pilies aplinka atrodo per Legendų naktį spalio pabaigoje.
… Lydimi Rutos Berzinos, traukiame istorinio pastato koridoriais, kylame laiptais aukštyn, leidžiamės žemyn. Smalsiai dairomės į piešinius, vaizduojančius, kaip pilis atrodė prieš šimtmečius; o štai nuotraukos, koks buvo jos vaizdas po paskutiniojo gaisro. Bet kas gi čia – ar ne iliustracijos, vaizduojančios dar vieną, su Dundaga susijusią asmenybę? Taip, išties, tai – krokodilo Dandžio prototipas Arvids Blumentals (prisimenate pasaulinio garso filmą „Krokodilas Dandis?).
Krokodilų medžiotojas – latvis. Iš Dundagos
Pasirodo, ši Australijos garsenybė, davusi pretekstą sukurti populiariąją juostą, 1925 metais gimė čia, Dundagos valsčiuje. Berniukas mokėsi Talsų gimnazijoje, o Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo 25-ajame Abavos policijos batalione, vėliau tapusiame Latvijos SS legiono dalimi. Dalyvavo mūšiuose, dusyk buvo sužeistas, besikaudamas atsidūrė Vokietijoje, buvo patekęs į sovietų okupacinę zoną, bet vėliau iš jos pabėgo į amerikiečių valdomą. 1947-aisiais persikėlė gyventi į Australiją. Čia ir tapo krokodilų medžiotoju, per savo gyvenimą jų sugavusiu keliasdešimt tūkstančių.
Kai 1975-aisiais Australijoje buvo uždrausta medžioti krokodilus, Arvids pasirinko ne mažiau egzotišką opalų ieškotojo profesiją. Tuo tikslu persikėlė į Kuber – Pedį, nedidelį miestelį Pietų Australijoje, laikomą opalų radimvietės centru (čia slypi apie 30 proc. visų pasaulinių šių akmenų atsargų). Dėl sunkių oro sąlygų – aukštos temperatūros, smėlio audrų Kuber – Pedžio gyventojai ištisus amžius gyvendavo požeminėse buveinėse. Arvids Blumentals taip pat įsirengė sau būstą viename iš urvų. Čia ir mirė 2006 m.
Kai 1986 m. „Krokodilas Dandis“ pasirodė ekranuose, greit tapo aišku, kad pagrindinio herojaus prototipas yra ne kas kitas, o būtent Arvids Blumentals. Apie jį buvo sukurta daugybė dokumentinių filmų, televizijos laidų, parašyta gausybė straipsnių viso pasaulio spaudoje. Kuber – Pedžio miestelis iki šių dienų gauna daug dividendų: turistų srautas link krokodilo Dandžio urvinio namelio nemažėja. Teko kažkada skaityti, kad jame žadama įsteigti muziejų ( o gal dabar jis jau įkurtas?) ir pradėti toje vietoje veisti krokodilus.
Na, o Dundagoje, Talsų ir Dinsbergo gatvių sankirtoje stovi paminklas, skirtas įžymiajam tautiečiui prisiminti. Iš akmens iškaltas krokodilas, gulintis ant akmenų krūvos, simbolizuoja pagrindinį medžiotojo užsiėmimą.
„Dundagas rezidence“ kviečia visus
Lankantis Dundagoje, šio akmeninio mūro tiesiog neįmanoma nepastebėti. O priėjęs arčiau, pamatai, jog jame veikia restoranas „Dundagas rezidence“. Ir sužinai, jog jis lankytojams atsivėrė tik prieš metus – iki tol kas tik nebuvo įsikūręs šiame senoviniame pastate! Visa tai mielai tau papasakos naujosios įstaigos šeimininkai Sintija Freimute ir Davis Freimuts.
„Surizikavome pradėti savo verslą, – šypsosi jauna moteris. – Labai jau patogioje vietoje stovi šis namas: pro jį veda kelias į pajūrį. Taigi ne vienas, į jį traukiantis ar iš jo grįžtantis, pailsėti užsuka pas mus.
Ponios Sintijos gimtinė – Liepoja, užtat Davis – vietinis. Restoranas atsidarė jo iniciatyva. Vyriškis visąlaik troško sugrįžti į namus, supratęs, kad darbas ir gyvenimas didmiesčiuose – ne jam. Dundagoje ir kituose nedideliuose miesteliuose viskas po ranka, jokių transporto kamščių, užteršto oro, sumaišties. Be to, pasak vyriškio, reikia, kad gyvenimas sparčiau tekėtų ir čia, atokesnėse nuo centro gyvenvietėse… Atvyks daugiau jaunų žmonių – gyvenimas nebus apsnūdęs“.
Įdomiausia tai, kad restoraninis verslas šiai jaunai porai – tik pomėgis, abu dirba kitus darbus. Užeigos reikalams tvarkyti lieka laikas po darbo, savaitgaliai, šventės. Tačiau dėl darbo krūvio šeimininkai nesiskundė: pamažu viskas stumiasi į priekį. Netrukus antrajame pastato aukšte atsidarys kambariai poilsiautojams; restoraną atranda vis daugiau ir vietinių gyventojų, čia norinčių atšvęsti įvairias šeimynines šventes. Plėsis verslas, atsiras daugiau darbo vietų miestelio žmonėms. Jau dabar čia darbuojasi visa virėjų, virtuvės darbuotojų komanda. Į valgiaraštį stengiamasi įtraukti kuo įvairesnių patiekalų. Tarkim, pagamintų iš elnienos.
Ar yra tekę sutikti lankytojų iš Lietuvos? „Žinoma. Jie pas mus visada laukiami!” – atsisveikindami šypsojosi šeimininkai.
Autorės, Editos Jakštienės, ir Laimos Vasiliauskaitės – Rožukienės nuotraukos.
