Raudonstogius akmeninius Nurmuižos mūrus išvydome iš tolo – savo tvirtybe jie atrodė taip didingai, kad negalėjome atitraukti akių. Monumentalūs statiniai priminė kadrus iš romantiškų kino juostų apie šimtmečių senumo įvykius. Šiame fone tetrūko tik karietų, skrybėlėtų ponų ir damų puošniomis suknelėmis.
Tačiau pasitiko mus ne toli į praeitį nugrimzdusių laikų žmonės, o maloniai besišypsantis vyriškis šių dienų apdaru. „Olegs Fils“, – prisistatė nemažai mūsų kompanijai, – džiugu jus matyti šiame dvare.“
„Tai gal šių rūmų valdytojas būsite? – iškart pasipylė smalsių kolegų klausimai. – O gal – pats savininkas?“
„Galite vadinti mane Meistru: dvidešimt metų praleidau čia, taigi manau, kad šio garbingo vardo esu nusipelnęs… O jeigu rimtai, tai būtent aš buvau tas žmogus, kuris prieš porą dešimtmečių surizikavo įsigyti šias absoliučiai apleistas valdas. Per 30 laiko ir žmonių nudrengtų, apgriuvusių, į žemę smengančių pastatų, apaugusių krūmynais ir šabakštynais…“
Žvelgdami į dabartinę išpuoselėtą aplinką sunkokai įsivaizdavome, kad ji galėjo būti kitokia. Bet tolesnis pono Olego pasakojimas, nukėlęs į praeities laikus, leido aiškiai suprasti, kiek daug yra regėjęs šis dvaras istorijos eigoje. Ir kad jam dabar likimas leido prisikelti tarsi Feniksui iš pelenų.
Bet apie viską – iš eilės.
Laiko uždangą pakėlus
Nurmuižos dvaro istorija siekia labai senus laikus. Kažkada jis atiteko vokiečių riterių palikuoniui baronui Georgui Jurgenui von Firksui, ištikimam hercogo vasalui ir gynėjui. Kai vokiečių ordinas 1550 metais iširo, visą sukauptą turtą hercogas padalijo savo ištikimiausiems riteriams. Tarp jų, kaip minėjome, buvo ir Firksas.
Šiam žmogui vien Talsų regione priklausė per 20 dvarų ir pilių bei daugybė hektarų žemės. Bet mylimiausia šio didiko vietovė buvo Nurmuiža; čia jis pats gyveno ir čia XVI a. antrojoje pusėje pastatydino čionykštę pilį bei bažnyčią. Įdomu tai, kad ant baltai tinkuotos bažnyčios sienos esama šio barono „testamentinio įrašo“. Šis įrašas skelbia: „Aš pradėjau statyti didžiulę pilį, Nurmuižą, išleidau labai daug pinigų, taigi prašau leisti ją paveldėti tik vyriškosios pusės įpėdiniams“.
Toliau baronas įpareigoja visus tinkamai šią pilį prižiūrėti. Deja, moteriškosios lyties paveldėtojos turėjo teisę tik į kur kas mažesnius dvarus ir pilis (o baronas jų turėjo daugybę). Atvirai kalbant, tikras patriarchato įtvirtinimas!
Dvaras Firksų giminei priklausė nuo 1566-ųjų iki 1920-ųjų metų. Firksai buvo vieni turtingiausių Kuržemės didikų.
Latvijos dvarų ir pilių valdos po 1920-ųjų buvo nacionalizuotos Latvijos Respublikos naudai. Mat žemės reikėjo valstiečiams, kovojusiems už šalies nepriklausomybę. Paskutinysis baronas Otto von Firks buvo susitaręs su valstybe, kad buvusį savo dvarą ir dalį žemės nuomosis, bet labai greit šios idėjos atsisakė.
Tuo metu buvę dvarų savininkai masiškai emigravo iš Latvijos į kitas šalis, ypač į Vokietiją. Nurmuižos pilis tarpukariu tarnavo kultūros reikmėms, per Antrąjį pasaulinį karą čia veikė karo ligoninė, o pokariu visas dvaro pastatų kompleksas atiteko vietos kolūkiui. Šis nebuvo rūpestingas šeimininkas, tačiau pilies pastatui likimas dar buvo palankus: jame buvo įsikūrusi kolūkio kontora, taigi bent jau stogas buvo taisomas. Likusiems pastatams teko liūdnesnė dalia: jie vis labiau nyko…
Kai sovietinė sistema žlugo ir kolūkis iširo, buvusio dvaro pastatuose dar kurį laiką gyveno žmonės. Pilies paveldėtojams 1993-iaisiais buvo atstatytos nuosavybės teisės, bet jie neturėjo lėšų jai išlaikyti ir atkurti, ir ji toliau tebešiuro.
Taigi štai koks turtas atiteko Meistrui…
Idėją padiktavo Rundalė
„O kokia gi buvo paties dvaro įsigijimo istorija? Juk turėjo būti kažkoks akstinas, paskatinęs žengti šį žingsnį?“ – teiraujamės dvaro šeimininko.
„Buvo taip. 2003-iaisiais metais garsiųjų Rundalės rūmų direktorius Imantas Landsmanis mane pasikvietė apsilankyti savo valdose ir pasižiūrėti baigiamos atlikti jų restauracijos (Rundalės pilis buvo restauruojama keliasdešimt metų!). Ir aš, iki to laiko ypatingai nesidomėjęs jokių senovinių pastatų tvarkymu, tuo pasiūlymu pasinaudojau. O jau tada į galvą šovė mintis: o gal ir aš, gana pasiturintis žmogus, galėčiau kurį nors istorinį statinį išgelbėti nuo sunykimo? Juk Latvijoje šitiek apleistų dvarų ir pilių!”
Pradėjus šiuo reikalu domėtis rimčiau ir apžiūrinėti kažkada klestėjusius, o dabar tiesiog akyse nykstančius senovinius pastatus, žmogui tapo aišku, kad dar pasisekė tiems iš jų, kuriuose buvo įsikūrusios mokyklos ar kokios kitos „reikalingos“ įstaigos. O ten, kur kažkada būta kokių kolūkinių sandėlių ar dirbtuvių, vaizdas buvo apgailėtinas – stogai kiuro, sienos krypo, pamatai iro…
Liūdnai nuteikė ir Nurmuižos dvaras, kai Olegs Fils jį pirmąsyk išvydo. Pilis dar buvo su stogu, tačiau visi kiti statiniai – netoli griuvimo ribos. Bet buvo taip gaila kažkada klestėjusio dvaro, turinčio šimtmečių istoriją, kad žmogus nusprendė rimčiau juo pasidomėti. Archyvuose vartė buvusio Nurmuižos dvaro žemių knygas, tyrinėjo dokumentus, bandė susisiekti su dvaro paveldėtojais.
Pavyko pabendrauti su pagyvenusia moterimi, antrąja barono žmona Margareth von Wrangel (Latvijoje gyvenusi barono šeima iš pradžių buvo pasitraukusi į Švediją, vėliau – į Vokietiją). Dama atvyko į Latviją, pasirašė dvaro pardavimo sutartį už nedidelę kainą – ir Nurmuiža tapo naujojo šeimininko nuosavybe.
„Tapti tai tapo, bet aš iš pradžių visai neturėjau supratimo, ką su visu tuo įsigytu geru veikti. Tiesiog norėjau išsaugoti ateities kartoms vertingą istorinį palikimą, ir tiek. Atsitokėjau, kai mano susirastas architektas, nusimanantis apie restauravimą, pasakė: „Olegai, vien pastatų konservavimui prireiks penkerių metų. Juk pastatai praktiškai be stogų, juos prieš restauraciją reiks uždengti per visą ilgį, kad sienos toliau negriūtų“. Štai tada ir supratau, kad mano sumanymui prikelti dvarą prireiks daugybės metų. Bet kur dingsi žengęs lemtingą žingsnį…“
Privati valda – krašto pažinimui ir visuomenės reikmėms
Finansininkas Olegs Fils viską darė už savo pinigus, neieškodamas jokių europinių fondų paramos. Gilinosi į buvusių laikų kronikas, konsultavosi su patyrusiais specialistais. Per trejus metus visi pastatai, buvę be stogų, jau buvo užkonservuoti. O vėliau prasidėjo rimti restauracijos darbai, kuriems vadovavo patyręs architektas, turintis senovinių pastatų restauracijos patirtį, Eriks Cerpinšs. Ir, žinoma, puikių profesionalų komanda su brigadininku priešaky.
„Aš pats tegalėdavau atvykti vieną ar du kartus per mėnesį. Džiaugdavausi kiekvienu atkurtu balkiu, kiekvienu stogu… Ir taip per keliolika metų čia atgimė tikri dvaro mūrai; jų jau nebuvo įmanoma nepastebėti važiuojant pro šalį. Vieną šeštadienį atvykstu čia su šeima ir matau: atrieda autobusas, iš jo iššoka grupė turistų, perlipa per tvorą ir ima smalsiai dairytis aplinkui. Pasitinku juos, apvedžioju, papasakoju. Tąsyk supratau: jau nebegalėsiu nuo smalsuolių nuslėpti savo valdų, taigi turbūt geriausia bus padaryti juos prieinamus plačiajai visuomenei“.
Pirmasis atsirado restoranas su atskira banketine sale, po metų – viešbutis, dar vėliau – SPA kompleksas su dviem baseinais ir dviem pirtimis. Taip pat – konferencijų salė; kita salė, skirta įvairiems renginiams, gali sutalpinti iki 300 žmonių.
O dvaru besidominčių lankytojų netrūksta. Paskutiniaisiais metais vien per vasarą čia suorganizuojama per 70 įvairiausio pobūdžio renginių. Ypač pamėgę dvaro aplinką vestuvininkai, jubiliatai, kolektyvų korporatyvinių vakarėlių dalyviai. Ir kur nepamėgs: galima apsistoti šimtmečių dvasia alsuojančiuose viešbučio numeriuose su patogiais baldais ir antikvarinėmis puošmenomis, maloniai ilsėtis rūpestingai sutvarkytoje aplinkoje – su parku, gėlynais, prūdais… Dvaras, beje, svečius priima visus metus – penktadieniais, šeštadieniais, sekmadieniais, o vasarą – dar ir ketvirtadieniais. Žinoma, išankstinė registracija būtina.
Kiekvieną dieną čia darbuojasi dešimtys žmonių. Vien lankytojams aptarnauti kiek darbo rankų reikia, o kur dar visas ūkis – žirgai, šiltnamiai, teritorijos priežiūra, statybos… Dabar panaudojama tik pusė pastatų, kita pusė dar laukia galutinio sutvarkymo ir pritaikymo šiandienos poreikiams.
„Prieš gerą dešimtmetį, kai šio „minimiestelio“ bruožai ėmė ryškėti, architektas man pasakė, jog ateis laikas, kai bus sudėtinga rasti pritaikymą kiekvienam pastatui. Sutinku su juo – idėjos šauna į galvą ne iš karto. Anksčiau, baronų laikais, dvare būta savos alaus daryklos, sūrinės, malūno, atskiruose pastatuose gyveno tarnai… Bet juk kiekvienas metas diktuoja savo poreikius, ir mūsų laikmetis – ne išimtis.
Niekada nebijojau sudėtingų darbų, sunkių projektų, taigi tolesnės dvaro tvarkymo perspektyvos manęs nebaugina. Žinoma, Nurmuiža kol kas tik „valgo“ investicijas – juk pajamos iš viešbučio ir restorano geriausiu atveju padengia einamąsias išlaidas. Dvaras – tai tikrai ne verslas, o greičiau labdara, bet juk yra kitų projektų, teikiančių galimybę užsidirbti“, – dalijosi mintimis Olegs Fils.
Pilis jau tarnauja kino filmams kurti
Palikę vadinamąją „ūkinę dalį“, patraukiame link paties svarbiausio statinio šiame dvare – pilies rūmų. Šeimininkai kažkada gyveno štai šiame storasieniame pastate, juosiamame didelio uždaro kiemo su vartais ir sargybos bokštu, o aplink ošė ūksmingas parkas. Dėmesį patraukia vešlus medis raudonais lapais – raudonasis bukas; šis unikalus augalas rudenėjant tampa absoliučiai žaliu, nes raudoną spalvą turi tik išorinė lapų pusė, gi vidinė žalia. Auga čia ir kukmedžiai, ir maumedžiai, ir nuo barono laikų išsaugota gyvatvorė… Būtų be galo smagu neskubiai pasivaikščioti štai šiais senais takeliais, nukakti link malūnininko prūdo, pasigrožėti čia vešinčiais retų rūšių medžiais ir krūmais, kuriuos tvarkant, itin pasidarbavo garsi Latvijos dvarų ir parkų istorijos tyrinėtoja ir landšafto architektė Ilze Mara Janelis. Bet laikas spaudžia – turime skubėti pasidairyti po pačią pilį.
„Pastatas, kaip matote, paprastas, senojo klasicizmo stiliaus, būdingo XVI a. pabaigai. 1595 metais iškilę pilies mūrai, žinoma, nei kiek neprimena žymiai vėlyvesnių puošniųjų Rundalės rūmų – baronas nebuvo toks turtingas, kad pastatydintų kažką panašaus. Tačiau po išoriniu paprastumu slypėjo puiki architektūra ir racionalus išplanavimas, – pasakojo Olegs Fils. – Štai šio statinio fasade matote skylę, rodančią, jog tai – buvusių vartų įtvirtinimas. Vartai vedė į vidinį kiemelį, būdingą ano laikmečio pastatams. O štai čia – rūmus puošęs senojo sgrafito stiliaus dekoras; jį 1912 metais buvo atkūręs vienas vokiečių dailininkas, ir dabar senąją puošybą stengiamės išsaugoti“.
Užsukame į vidų. Pusantro metro storumo sienos, sumūrytos dar ir gynybiniais tikslais, kaitrią vasaros dieną pilyje palaiko malonią vėsą. Ketverius metus keturi specialistai čia triūsė, rankomis atkasinėdami išorinius rūmų pamatus ir įrenginėdami jų hidroizoliaciją. Daroma viskas, kad išliktų senoji autentika: buvę židiniai, ąžuolinis pano, senieji mediniai laiptai… Visiškai suirusios lubos atkurtos pirmykščiu pavidalu; jau parengtas projektas įrengti apšildymui ir atkurti langams.
„Muzikinis kambarys, Mėlynoji salė su unikaliu židiniu bei kitos pilies patalpos – istorinė vertybė, jokios saviveiklos restauruojant čia negali būti. Šį valstybinės reikšmės architektūros paminklą privalome atkurti tokį, koks jis kažkada buvo, – pasakodamas apie pilies atkūrimą, ne kartą pabrėžė šeimininkas. – Neveltui pilis jau pasitarnavo kuriant kino juostą apie Austrijos imperatorienę Sisi. O kai atvyksite kitą kartą, čia jau stovės baldai, kuriuos atsivežėme iš Švedijos.“
Po stiklu – vienokios, po atviru dangumi – kitokios
Kalbame apie vynuoges, auginamas Nurmuižos dvare. Stiklinėje oranžerijoje jau kuris laikas noksta labai saldžios vynuogių kekės – jos skirtos valgymui. Bet esama dvare dar vienos vietos, kuri itin tinka vynuogėms auginti. Tai – vidinis kiemas, iš keturių pusių apsaugotas akmeninėmis sienomis. Dieną akmenys įkaista nuo saulės, o vakarais ir naktimis skleidžia šilumą, labai reikalingą vynuogynui. Storos sienos saugo vynuoges nuo šalnų, nuo vėjų ir sukuria unikalų mikroklimatą. Čia auga ir garsių latviškų veislių vynuogės, atsparesnės temperatūros pokyčiams, ir iš Prancūzijos prieš kelerius metus atsivežtos „Pinot Noir“ bei „Chardonnay“ veislių vynuogės, tinkamos vyno gamybai.
Šiam vynuogynui – aštuoneri metai. Pirmuosius ketverius metus vos tik užsimezgusių uogų kekės būdavo nukerpamos, nes vynuogių krūmeliai privalėjo sutvirtėti. Visa augalo galia turėjo atitekti šaknims, kad jos, gerai įsitvirtinusios žemėje, leistų augalui žiemoti be papildomo apšiltinimo. Dabar jau visoms uogoms leidžiama subręsti, o tai – maždaug dvi tonos vynuogių. Prieš dvejus metus subrendo ir pirmasis „Pinot Noir“ bei „Chardonnay“ vynuogių derlius, išsiųstas į Abavos vyno gamybos įmonę perdirbimui. Šios vynuogių rūšys Latvijoje išaugintos pirmąsyk. „Dabar artėja metas, kai bus galima paragauti savojo vyno, – sako šeimininkas. – Tik štai pernai vynuogėms buvo prasti metai: rugpjūčio mėnesį kilusi kruša sunaikino visas kekes, augusias vienoje pusėje. Kita pusė liko sveika… Apskritai šiai kultūrai auginti reikia ir žinių, ir patyrimo; daug ko išmokome iš savų klaidų. Beje, mūsų vynuoges prižiūrinti moteris dvejus metus ėjo specialius šios srities mokslus“.
Vynuogių derlius čia renkamas spalio pabaigoje, kai kituose vynuogynuose jau ir lapai būna nubyrėję. Rudenį dvare vyksta Derliaus šventė, į kurią suvažiuoja žmonės iš visos Latvijos, įsigiję bilietus. Be šventinės programos, svečiai gali prisiskinti po pintinę vynuogių sau.
Prisilietimas prie žilos senovės – iškalbingas ir pamokantis
Vakarų Latvijos Laucienės valsčiuje esantis Nurmuižos dvaras – stambiausias ir seniausias istorinių statinių kompleksas, išlikęs iki mūsų dienų. Tai – valstybinės reikšmės kultūros paminklas, įsikūręs šalia svarbių kaimyninės šalies kelių, tad nenuostabu, kad jį lankančių žmonių skaičius didėja, o Kuržemės regiono turizmo organizatoriai džiaugiasi, turėdami dar vieną galimybę plėsti pažintinį turizmą. Dvaras – naujam gyvenimui atgimusi istorija: jame lankantis, praeitis įgauna visai realius bruožus.
Nuostabu, kad atsirado žmogus, išsaugantis tai, kas dar liko po nerimastingų šimtmečių – su jų karais, politiniais kataklizmais ir kitomis negandomis. Kad praeitį atkūrė, remdamasis tyrimais, apskaičiavimais, autentika. Kad neskubėjo, leisdamas svarų žodį tarti archeologams, istorikams, architektams, restauracijos ir renovacijos profesionalams. O svarbiausia – kad tą padarė savo Tėvynėje ir savo tėvynainiams.
Lenkiamės Jums, Meistre iš Didžiosios Raidės!
