Kurdami „Saulės kelio“ maršrutą, šiauliečiai tiesiog negalėjo neįtraukti Žagarės. Šis Žiemgalos miestas garsus daugybe įžymių objektų, neveltui buvo tapęs mažąja Lietuvos kultūros sostine. Žagarės dvaro rūmai ir parkas, Interaktyvusis lankytojų centras, Švėtės upės užtvanka, storiausias Lietuvoje šermukšnis, Senosios Žagarės šv. Petro ir Povilo bažnyčia su Barboros Umiastauskaitės kripta, „puodų namas“, Žvelgaičio ozo pažintinis takas – tai anaiptol ne visi turistiniai objektai, kuriuos lanko į šį miestą atvykstantys turistai. O ypač didelio svečių susidomėjimo sulaukia Lėlių namai ir Kaliausių fabrikėlis.
Neatsiejamas šventės atributas
Kiekvienais metais Žagarė visus kviečia į savąjį Vyšnių festivalį, ir apie šią gražią šventę žino visi Lietuvos žmonės. Yra girdėję ir apie pastaruoju metu vis labiau populiarėjantį jos atributą – kaliauses. Tai šiame mieste dirbančios tautodailininkės Aušros Petrauskienės išmonė.
Kaliausės jau seniai tapo šio Šiaurės Lietuvos miestelio simboliu. Idėja prieš Vyšnių festivalį papuošti miestelį kaliausėmis, kilusi šiai menininkei, galima sakyti, prigijo bematant – ir vietinius gyventojus, ir svečius labai pralinksmino ši išmonė. Pirmąsias kaliauses, pagamintas su bendraminčiais, Aušra miesto gyventojų paprašė įkurdinti jų kiemuose. Šie mielai sutiko. O vėliau žagariečiai ėmė kurti šiuos medinius „žmogeliukus“ patys ir statyti savo sodybose.
Kasmet šios šventės išvakarėse daugelio namų aplinka tiesiog pražysta nuo linksmųjų baidyklių. Menininkė jas visas apžiūri, suregistruoja, nufotografuoja ir sukuria kelionių žemėlapį, skirtą į Žagarę atvykstantiems svečiams. Orientuodamiesi juo, šie vaikštinėja po miestelį ir juo grožisi. Juk kokiais tik personažais kaliausės nevirsta: ir muzikantais, ir daktarais, ir čigonais, ir jaunavedžiais… Patys bendruomenės nariai smalsiai apžiūrinėja vieni kitų darbus ir semiasi idėjų. Kiekvienam norisi tapti gražiausios kaliausės šeimininku – o toks kasmet per Vyšnių festivalį paskelbiamas.
O neseniai gimė dar vienas sumanymas – patiems šventės dalyviams pavirsti kaliausėmis. Persirengėliai vienais metais bandė iškovoti pasaulio gyvųjų kaliausių rekordą. Jo siekiant, dalyvavo kone 800 kaliausių. Buvo įveikta Anglija, tačiau nusileista Kinijai. Tačiau viltis laimėti pergalę ir toliau neblėsta. Žagarė turi Kaliausių himną, su šiomis baidyklėlėmis išsirengia į plaukimo varžybas ir lenktynes. Yra netgi Kaliausių albumas išleistas „Pui, špoke, pui!” O Žagarės dvaro parke įkurtame štabe per Vyšnių festivalį galima pasiskolinti kaliausiškų drabužių ir padalyvauti fotosesijoje. Šios šventės metu veikia Kaliausių paštas – namiškiams ir draugams galima išsiųsti atvirlaiškius su kaliausių atvaizdais.
Kaliausės, pasak Aušros Petrauskienės, gėrio simbolis. Jos ne tik saugo derlių, bet ir gina žmones nuo nužiūrėjimo, piktų minčių. Beje, menininkės dukra Daiva, Vilniuje dirbanti šokių studijoje, prieš šventę organizuoja šokių pamokas „Džiaze tik kaliausės“, kurių metu lindihopo ritmu moko šokti kaliausiškus šokius.
Paukščių baidyklės Žagarėje buvo statomos nuo seno: juk čia auginamos garsiosios žagarvyšnės, kurias labai mėgsta paukščiai. Sparnuočiams atbaidyti ir statomos į žmones panašios kaliausės. Beje, žagariečių bendraminčių esama visame pasaulyje. Ne veltui jie ir savo dieną yra išsirinkę – liepos 5-ąją. Taip, tądien minima Pasaulinė kaliausių diena.
Hobis virto darbu
Mėgstamas užsiėmimas Aušrai ilgainiui tapo gyvenimo būdu. Kurdama kaliauses, ji ir pailsi, ir pamedituoja. „Atsipalaiduoju, atrodo, rankos pačios dirba. Galimybių fantazuoti šiame procese – į valias, kiekvienas kūrėjas čia gali išreikšti save ir susikurti asmeninį stilių. Taigi ir patarimų, kaip turi atrodyti kaliausės, niekam nedalinu. Ir pati savą kaliausės versiją susikūriau tik ilgalaikio kūrybinio proceso metu, ieškodama ir bandydama“, – sako tautodailininkė.
Kasmet liepos mėnesio pradžioje visi norintieji kviečiami į Aušros Petrauskienės sodyboje organizuojamą „kaliausių stovyklą“, kur gali pasigaminti įvairių personažų. Pasimokyti šių baidyklėlių kūrimo meno ji pakvietė ir mus, infoturo po Žiemgalą dalyvius, atvykusius į jos Kaliausių fabrikėlį. Išdalinusi „žaliavą“ – medines dalis kaliausės karkasui, audinių skiautes būsimai aprangai, linų ir siūlų – plaukams, šeimininkė paragina imtis darbo. Medžiaga iš pradžių nenori paklusti neįgudusiems pirštams, slysta iš rankų, būsimos kaliausės kūnas kreivinasi, bet pamažu apima toks kūrybos įkarštis, toks įkvėpimas…
Besistengdami kuo daugiau išdailinti savo kaliausytes, visai nepastebime sparčiai tirpstančio laiko, ir jau tada visi aiškiai suprantame, koks smagus šeimininkei buvo šis hobis, ilgainiui virtęs darbu. Pajutusi potraukį tuo smagumu dalintis su kitais, Aušra ir įkūrė Kaliausių fabrikėlį, į kurį atvykstantys žmonės dalyvauja jos vadovaujamose edukacijose. Suaugusiems šie užsiėmimai patinka ne mažiau, kaip vaikams; informacija sklinda iš lūpų į lūpas, tad į edukacinius užsiėmimus reikia užsirašyti iš anksto.
Ypač pamilę baidyklių gamybos pamokas moksleiviai, atvykstantys į jas su pedagogais. Bendrauti su vaikais Aušra ir mėgsta, ir moka – juk Žagarės gimnazijoje dėsto dailę. Sako, kad net patys didžiausi išdykėliai tampa jos draugais po to, kai apsilanko savo mokytojos sodyboje prie Švėtės upės. Čia jie ne tik kaliauses gamina – ir valtele pasiplaukioja, ir maistą kartu gaminasi, ir įvairiausiomis temomis pasikalba. „Bendravimas ištirpdo didžiausią nepasitikėjimo sieną“, – tvirtina menininkė.
Kaliausės – ne vienintelė aistra
Tautodailininkė A. Petrauskienė gamina ne tik kaliauses. Ji – ir profesionali lėlininkė, visa galva pasinėrusi į šių žaislų kūrimo procesą. Žagarėje stovi jos „Lėlių namai“, eksponuojantys gausybę įvairiausių lėlių ir jas lydinčių priedų. Užsukus į šią menininkės sukurtą karalystę, į akis pirmiausia krinta lėlės, vilkinčios įvairių Lietuvos regionų tautiniais drabužiais. Kad apranga tikra, liudija sertifikatas. O istorinės lėlės, vaizduojančios barokinio laikotarpio žiemgalius – valstietį ir bajorą, miestietį ir dvarininką, pirklį ir burmistrą, vyskupą ir nekrikštus – rikiuojasi palei kairiąją Lėlių namų sieną. Čia pilna ir menininkės rankose gimusių angelų, lietuviškų dievybių – lėlių teatro aktorių, įvairiausių Vyšnių festivalio atributų, atvirukų. Rasime čia ir menininkės parašytą knygą „Miestelis, kuriame gyvena lėlės“.
Lėles Aušra Petrauskienė kuria jau 33 metus. Kas dabar besuskaičiuos, kiek jų išėjo į gyvenimą per tokį ilgą laikotarpį, kiek kartų dalyvauta įvairiose mugėse ir parodose? Jos sukurtų lietuviškų tautinių lėlių porelė – Jonelis ir Onytė – lydi savo šeimininkę visose kelionėse, tapdamos savo šalies „reklaminiu veidu“. „Su jomis fotografuojuosi įvairių tautinių objektų fone ir visada sulaukiu susidomėjimo iš kitų tautybių žmonių. Kur tik ši porelė nėra pabuvojusi – net tolimojoje Japonijoje! Net filmuką apie savąsias išvykas su lėlėmis esu sukūrusi“, – šypsosi menininkė.
Lėlių kūrimas sužadina ir fantazijas, ir iniciatyvas. Štai čia apsilankantiems vaikams yra sukurtos specialios „teatrinės lėlės“. Jos išdalinamos jauniesiems lankytojams ir, atsidarius namo langą, gimsta lėlių teatras su čia pat improvizuojamu spektakliuku. „Matytumėt, kaip įsitraukia į šį procesą vaikai, – tęsia pokalbį tautodailininkė. – Net nedrąsiausi pademonstruoja aktorinius sugebėjimus! O vienu metu sugalvojom įsteigti Lėlių kavinę. Apsilankyti joje galima su viena sąlyga – kad ateitumėte ne vieni, o su lėle.“
Pasak menininkės, kurdama lėles ji itin aiškiai pajuto tautinio paveldo dalykų svarbą. Būtent lėlių, iliustruojančių tai, kas būdinga kiekvienai tautai, pirmiausia ir ieško užsieniečiai. Aušros Petrauskienės kuriamas lėles lydi išsami informacija; savo ruožtu ir ji pati, papildydama savąją iš svetur parsivežtų lėlių kolekciją, ieško detalių jų aprašymų. Gaila, kol kas jos „svetimšalės“ dėl vietos stokos dar neturi savo nuolatinės ekspozicijos, bet laikui bėgant, tikrai bus ištrauktos iš dėžių ir deramai įkurdintos.
