Kurtuvėnai – Šiaulių rajono miestelis, dabar teturintis vos kelis šimtus gyventojų, tačiau garsėjantis didžiule turistine trauka. Kasmet jį aplanko tūkstančiai keliautojų. Jų susidomėjimas suprantamas: šioje vietovėje, itin garsioje savo istorija, stropiai puoselėjamos praeities kultūrinės tradicijos. Ir ne tik jos: daroma viskas, kad kraštas trauktų visus, trokštančius giliau pažinti savo šalies regionus, o kartu – ir turiningai papramogauti.
Visais laikais Kurtuvėnai garsėjo savo dvaru. Dokumentiniai šaltiniai mini, jog istorijos eigoje jis buvo valdomas daugelio savininkų. Deja, šio dvaro, kaip ir daugelio kitų mūsų šalyje, istoriniai kataklizmai neaplenkė: siaubė karai, epidemijos, ypač maro, nepalankūs politiniai ir ekonominiai sprendimai, lietę gyvenimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Kiek palankesniu laikotarpiu dvarui buvo tapusi XVIII amžiaus pabaiga, kai jį ėmė valdyti didikai Nagurskiai. Deja, šiai giminei savo žinioje išlaikyti dvaro ilgainiui nepavyko, ir jis atiteko Pliateriams. Jie irgi neprastai ūkininkavo, tačiau viską sunaikino XX amžiuje įvykusi sovietų okupacija bei dvarininkų turto nacionalizavimas.
Dvaras pateko Bubių tarybinio ūkio dispozicijon, o kas gi sovietiniais laikais saugojo buvusių dvarų turtą? Dalis Kurtuvėnų dvaro statinių sunyko, parkas buvo apleistas. Nėra ko stebėtis – ūkis juk neteko tikrųjų šeimininkų! Dabar Varšuvoje gyvena buvusių savininkų palikuonys, nereiškiantys turtinių pretenzijų į išlikusį savo giminės turtą. Juk reikia daugybės lėšų jam išlaikyti.
XX amžiaus pradžioje Kurtuvėnuose dar stovėjo dvarininkų pastatydinti rūmai. Įspūdingų barokinių formų, iš pradžių buvę mediniai, vėliau virtę mūriniais. Deja, jų stovėjimo vietą dabar ženklina tik baliustradomis apsodinta terasa. Akmeniniai pamatai išliko nesuardyti, o visa kita, deja, jau negrįžtamai prarasta. Mat dvaro rūmus atsitraukdami padegė po Pirmojo pasaulinio karo čia dvi savaites lėbavę bermontininkai. Liko tik griuvėsiai, kuriuos praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje išardė vietos gyventojai. Reikėjo plytų namų statybai, štai jos ir buvo panaudotos.
Dvaro rūmų jau niekas nebeatstatys, tačiau kai ką iš buvusios dvarininkų sodybos atkurti pavyko. Atgimė oficina, originalus svirnas, ratinė, karvidė, kumetynas, sodininko namelis. Dvaro teritorijoje įkurtas kempingas, o buvusioje ratinėje yra Kurtuvėnų regioninio parko lankytojų centras.
Mūsų, turizmo temomis rašančių žurnalistų ir kelionių organizatorių būrį, kaip tik ir pasitiko šio regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis. Puikus savojo krašto istorijos žinovas ir neprilygstamas pasakotojas pirmiausia pasiūlė aplankyti išskirtinę miestelio puošmeną – Šventojo apaštalo Jokūbo bažnyčią, pro kurią driekiasi to paties vardo piligriminio kelio atkarpa. Apsidžiaugėme – labai jau norėjosi pasigrožėti baltu lyg gulbė statiniu, pagražintu į dangų šaunančiais bokštais.
Apie bažnyčios požemių paslaptis ir vyriškį keista kepuraite
Senovinių bažnyčių interjeras – išskirtinis, savitas, todėl jos tokios nepanašios viena į kitą, tokios mįslingos. Šio miestelio maldos namai, pradėti statyti XVIII a. pabaigoje, irgi laikomi vėlyvojo baroko stiliaus šedevru. Pasipuošęs savo fundatoriaus grafo Jokūbo Nagurskio giminės herbu, su 50 metrų aukščio bokštais, penkiais altoriais ir šventųjų figūromis išpuoštu sakyklos ansambliu, šis statinys teisėtai laikomas vienu iš įspūdingiausių krašte. Gausūs lankytojai užsuka pasigrožėti unikaliais XVIII amžiaus vargonais, skulptūromis ir senoviniais paveikslais.
Kurtuvėnų dvarininkai – tiek Nagurskiai, tiek Pliateriai – bažnyčią laikė ir savo giminės palaidojimo vieta. „O štai su čia esančiais laidojimo rūsiais susiję daug slėpiningų dalykų“, – pasakė mūsų gidas, po bažnyčios apžiūrėjimo pakviesdamas nusileisti žemyn į jos požemius.
Pasak Rimvydo Tamulaičio, ilgą laiką apie šiuos rūsius nebuvo kalbama, jie buvo tiesiog palikti užmaršty. „Laimei, tuomet Kurtuvėnuose dirbo smalsus klebonas Eduardas Semaška, kuris vienąsyk man pasiūlė drauge apžiūrėti paslaptinguosius požemius. Sukaupę visą drąsą, pro angą nusileidome į apačią ir… tiesiog sustingome iš siaubo. Mūsų akims atsivėrė klaikus vaizdas: visur mėtėsi žmonių kaulai, kaukolės, gulėjo išmėtytos karstų pagalvėlės, riogsojo atviri karstai…“
Kieno piktavališkos rankos čia pasidarbavo? To atsakyti tiksliai negali niekas. Gal kriptas išplėšė NKVD darbuotojai, po bažnyčia ieškoję kokios slaptos spaustuvės? O gal paprasčiausi nedorėliai, troškę karstuose rasti brangių įkapių?
… Žemyn vedančiais laiptais leidžiamės į rūsį ir mes. Išvystame plačią erdvę su kolonomis, dabar rūpestingai sutvarkytą. Pasirodo, tai – grafų Nagurskių giminės amžinojo poilsio vieta. Iš viso sienose būta 12 kriptų. „Ant suniokotų karstų tąsyk neišvydome jokių užrašų, tik prie vieno karsto buvo prikalta lentelė, jog čia guli pakamaraitis, pakirstas sunkios ligos. Spėjome, jog tai galėjo būti grafo Jokūbo Nagurskio, kuris buvo pakamaris, sūnaus palaikai“, – tęsė savo pasakojimą Rimvydas Tamulaitis.
Bet kurgi ilsisi pats bažnyčios fundatorius?
Laimei, jo kriptą ieškotojai aptiko nepaliestą. Jos buvimo vieta – kaip tik po centriniu bažnyčios altoriumi. Atidarius karstą, buvo išvysti XVIII amžiaus didikui būdingais drabužiais apvilkto vyro palaikai. Velioniui per juosmenį buvo mazgu užrišta kontušinė juosta (tokios buvo audžiamos Slucke), rankas dengė šilkinės pirštinės, ant piršto žibėjo auksinis žiedas. Rūbai buvo susegti deimantine sege. Rastas viršutinis ir apatinis kontušai, škaplierius bei Baltojo Erelio ordino ženklas (šis ordinas buvo aukščiausias Abiejų Tautų Respublikos apdovanojimas). Taigi iš visko buvo matyti, jog velionis – neeilinė asmenybė. „Ir dar radome medinį dantų protezą, dar labiau sustiprinusį prielaidą, kad čia ilsisi būtent Jokūbas Nagurskis. Mat archyvuose yra išlikę jo 1779 metais rašyti laiškai, kuriuose dvarininkas mini vokiečių daktaro Ifenbacho jam gaminamą medinį protezą. Šis protezas dabar saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Jį matę Lietuvos odontologai pripažino, jog protezas tikrai dailus, pagamintas iš nubalintos ąžuolo medienos“.
Visa tai vyko 2001-aisiais. Radinius aptikę žmonės juos nufotografavo, nufilmavo ir ieškojo galimybės deramai sutvarkyti. Vėliau lėšų tam skyrė Kultūros paveldo departamentas ir Šiaulių rajono savivaldybė. Tačiau svarbiausia – Kurtuvėnų bažnyčios požemiuose stropiai padirbėjo specialistai – archeologai, antropologai, istorikai, muziejininkai. Palaikai buvo atidžiai ištirti – nustatyta palaidotų asmenų lytis, amžius, sirgtos ligos – ir, deramai sutvarkyti, dabar ilsisi ramybėje.
Ir dar vieną mįslingą kriptą Rimvydas Tamulaitis mums parodė. Šį palaidojimą gaubė nuo seno apylinkėse sklandžiusios legendos apie paslaptingą vaiduoklį. „Požemiuose buvome darbavęsi jau pusantro mėnesio, kai į mus kreipėsi garsus šiaulietis menotyrininkas ir kultūrologas, profesorius Vytenis Rimkus. Jis pasiteiravo, ar esame radę palaikus… be galvos. Taip, keistą palaidojimą buvome aptikę – mumifikavęsis kūnas išties galvos neturėjo. Ir tuomet garbusis profesorius, gimęs netoli Pakapės vietovės Šiaulių rajone, papasakojo iš senolių girdėjęs vieną įdomią istoriją, susijusią būtent su šiuo palaidojimu. Šią istoriją, beje, vėliau radome aprašytą 1911 metų spaudoje.
O buvo taip. Statant Pakapės bažnyčią, vienąsyk prie statytojų priėjo keistą kepuraitę ant galvos užsimaukšlinęs žmogus ir paprašė duoti jam pavalgyti mainais už pasakojimą apie neįprastą galvos apdangalą. Statybininkai sutiko ir išgirdo įdomią istoriją. Pasirodo, senais laikais Kurtuvėnuose gyvenęs vienas itin žiaurus dvarininkas, kuriam patikusi viena jo dvaro darbininkė. Vienąsyk, kai ši moteris darbavosi dvaro šalinės viršuje, tvarkydama vyrų iš apačios jai šakėmis paduodamą šieną, ištvirkęs ponas nusprendė nuimti kopėčias, kad ji negalėtų nulipti. Pats gi pabandė pas ją užkopti viršun, pečiais remdamasis į šalinės sieną, tačiau paslydo ir krito žemėn. Prasiskėlė galvą taip, kad kaukolėje atsirado plyšys, ir neužilgo dėl šio susižeidimo mirė. Kaip ir pridera dvarininkui, buvo palaidotas Kurtuvėnų bažnyčios kriptoje. Po kurio laiko vietos gyventojai neteko ramybės: juos naktimis ėmė persekioti pono šmėkla. Neapsikentęs vienas jaunas vyrukas nusileido į bažnyčios rūsį, ištraukė iš kriptos dvarininko kūną, nukirto jam galvą ir šią pakasė kažkur miške, prieš tai nutraukęs nuo jos kepuraitę. Keistąjį galvos apdangalą išplovė, ant kryžiaus išdžiovino, pašventino ir pradėjo nešioti. Pasirodo, šis jaunikaitis buvo prašiusio pavalgyti senuko prosenelis. Kepuraitė taip ir ėjo iš kartos į kartą, nešiojama tos giminės vyrų… Įdomi istorija, ką ir besakysi. Tikėk netikėk legendomis apie vaiduoklius, bet karste tikrai matėme žmogaus palaikus be galvos“.
Daug įdomybių – regioninio parko valdose
Suintriguoti įdomiausių Rimvydo Tamulaičio pasakojimų ir jo lydimi, tęsiame pažintį su Kurtuvėnais.
Daug kuo garsėja šis miestelis. Kas nėra girdėjęs apie garsųjį Kurtuvėnų svirną, laikomą liaudiškojo baroko stiliaus architektūros paminklu. Šį pastatą dvarininkai Nagurskiai pastatydino XVIII a. pabaigoje. Svirnas statytas, nenaudojant jokio kito įrankio, išskyrus kirvį. Nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu atrestauruotas ir vėl nelaimingai sudegęs, jis buvo atkurtas iš naujo ir tebetarnauja kultūros poreikiams. Juk ir anksčiau, dvarininkų laikais, jis turėjo ne tik utilitarinę, bet ir meninę paskirtį. Mat čia vykdavo spektakliai, koncertai, būdavo priiminėjami svečiai. Dabar čia organizuojami tradiciniai Klojimo teatrų festivaliai, įvairios šventės, susitikimai su menininkais. Svirno galerija nuo seno garsėja ir savo parodomis. Kokių tik darbų čia neeksponuojama – piešinių, tapybos ir fotografijų, keramikos ir skulptūrų; ir nebūtinai gatavų tradicinio meno dirbinių, o tiesiog eskizų, ateities planų ir sumanymų!
Retas turistas Kurtuvėnuose neaplanko regioninio parko lankytojų centro, įsikūrusio buvusio dvaro ratinės pastate. Čia esanti ekspozicija pasakoja apie senovėje šiame krašte gyvenusius milžinus. Tai jie supylė vietos apylinkių kalvas, tai jie priverkė vietos ežerus, tai apie juos pasakojama daugybėje padavimų! Neveltui milžinų įvaizdis ir buvo panaudotas, įrengiant lankytojų centro interjerą.
Lankytojų centrą itin mėgsta vaikai. Ir kaipgi nemėgs, kai čia šitiek įdomios veiklos – galvosūkių, žaidimų, dėlionių! Galima pamėginti iš smėlio supilti spalvotus kalnus, palikti savo kūno atspaudą, pasiklausyti senovės padavimų, pasakų, pasižiūrėti pažintinių filmukų. Gi suaugusieji, vaikštinėdami tarp milžinų, atranda išsamiausios informacijos apie tai, kas šiame regioniniame parke yra vertinga ir ką būtinai dera aplankyti. O pamatyti čia išties yra ką. Mylintys gamtą apsidžiaugs patraukę pažintiniais takais, besidriekiančiais aplink ežerus, upelius, piliakalnius, tvenkinius, senkapius. Jie tinka keliauti pėsčiomis, dviračiais, žirgais. Pravartu aplankyti Girnikų kalną – aukščiausią Šiaulių rajono vietą, taip pat garsiuosius Svilės šaltinius, kurių esama per šimtas ir kurie laikomi vienais didžiausių Lietuvoje.
Be to, Kurtuvėnai nuo seno garsėja savo žirgais. Čia veikia jojimo paslaugų centras, įrengtas modernus dengtas jojimo maniežas. Pasijodinėti gali visi, čia atvykę, jojimo terapija teikiama ir neįgaliems vaikams. Žiemą mėgėjai gali pasivažinėti žirgais traukiamomis rogėmis, vasarą – karietomis.
Žodžiu, apsilankę Kurtuvėnuose, tikrai turėsite ką veikti. O pavargę nuo įspūdžių ir praalkę, nepraleiskite progos užsukti į „Kryžkelės“ smuklę, garsinančią šį miestelį visoje Lietuvoje. Apie šios užeigos šeimininkę Zosę Kalnikienę, vietinių meiliai vadinamą Zosele, norėtųsi šiek tiek plačiau papasakoti.
Pietūs – kaip pas mamą
Mat nėra nei vieno kurtuvėniškio, kuris nebūtų lankęsis jos maitinimo įstaigoje ir nesimėgavęs tokiais patiekalais, kurių niekur kitur negausi paragauti. Juk moteris vaišina skanumynais, gaminamais pagal senovinius šio krašto receptus. Šių receptų Zoselė turi kelis šimtus, kruopščiai surinktus vietos apylinkėse ir rūpestingai saugomus. Vadovaujantis jais, gimsta tokie kulinarijos šedevrai, kaip penkias dienas aluje marinuotas kumpis su medumi, obuoliais įdarytas karpis ar žemaitiškas kastinis. Aišku, šiuos patiekalus lankytojai turi iš anksto užsisakyti, tačiau ir paprastą dieną užsukęs, gausi tokių skanių lietuviškos virtuvės valgių, kad norėsis ateiti čionai dar ir dar… Juk tai pats tikriausias naminis maistas!
Ir dar – kiekvienas, čia užsukęs, sutinkamas su tokia šiluma, kaip retas, brangus svečias. Geroji šios užeigos energetika tarsi tvyro ore, neveltui „Kryžkelės“ smuklė (taip vadinama ši užeiga) be perstojo veikia jau beveik dvi dešimtis metų. Nenustojo dirbusi ir tada, kai dėl nelemtosios koronos šalyje buvo įvestas visuotinis karantinas. Užeigos darbuotojams būnant prastovose, Zoselė darbavosi viena. Mat norinčiųjų išsinešti jos pagamintą maistą netrūko. Tiesa, labai apgailestavo tie, kuriems reikėjo vietos ir gero maisto pobūviams – juk susiburti po šia pastoge nebuvo galima. Tačiau atsisakius ribojimų, viskas grįžo į įprastas vėžes.
„Kryžkelės“ smuklė įsikūrusi viename iš išlikusių senųjų dvaro pastatų. Kiek tiksliai metų šiam akmeniniam namui, tiksliai nežino niekas, bet tik galima įsivaizduoti, kiek pastangų teko padėti, jį atnaujinant. Juk norėta, kad išliktų jo autentika! Ir ji išliko, nepaisant pagundos pasinaudoti moderniomis medžiagomis ir technologijomis.
Zosė Kalnikienė dabar ir pati gyvena šio namo antrajame aukšte, pirmąjį pavertusi savo darbo vieta. Prisimena: anksčiau šis akmeninis mūras stovėjo apleistas, apdegusiu stogu, ir kai jai buvo pasiūlyta jį pirkti, iš pradžių kategoriškai atsisakė. Bet vėliau, po ilgų apmąstymų, sutiko. Svajonėse regėjo jį prikeltą naujam gyvenimui. Deja, iki tų svajonių realaus įsikūnijimo laukė ilgi sunkaus darbo metai. „Triūsėme visi – mano vyras, vaikai. O kai pagaliau šiaip taip apsitvarkėme, Kurtuvėnų regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis ėmė įkalbinėti, kad čia įsteigčiau kavinę. Taip, užeigos Kurtuvėnams tikrai reikėjo, bet kad bus šitiek rūpesčių ją įsteigus, tikrai neįsivaizdavau. Mat ant mano vienos pečių gulė ir maisto ruošimas, ir patalpų valymas, ir visi apskaitos dokumentai. Tik vėliau kavinėje pradėjo dirbti samdyti žmonės, o iš pradžių juk aš viena plušau. Būdavo, vakare pareinu į namus ir verkiu iš nuovargio… Guosdavo vaikai, prašę dar truputį pakentėti. Iškenčiau“, – dalijasi prisiminimais smuklės šeimininkė.
Dabar, kai į šeimos verslą įsitraukė vaikai, Zosei Kalnikienei ramiau. Jie – pagrindinis ramstis moteriai, neseniai palaidojusiai vyrą, buvusį tikrą pagalbininką visose srityse.
Teiraujamės, kurgi toji paslaptis, kad čia gaminami valgiai išeina „kaip pas mamą“. Šeimininkė sako, jog svarbiausia – tiesiog žinoti, kiek ir kokio ingrediento dėti į ruošiamą patiekalą. Viską kaip reikiant sudėjus, tiesiog negali nepasisekti. Jokių egzotiškų prieskonių „Kryžkelės“ smuklės virtuvėje nenaudojama – tik įprasti, visiems gerai pažįstami. Aišku, mažyčių paslapčių esama: pavyzdžiui, žuvis čia gardinama mėtomis, cepelinai – peletrūnais ir t.t. „Tačiau niekas juk nedraudžia šeimininkėms savo virtuvėse eksperimentuoti – kiekvieną iš mūsų gali lydėti savi kulinariniai atradimai“, – sako šeimininkė.
Tatjanos Ovčinikovos nuotraukos
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
Straipsnis apie Kurtuvėnus jau seniai buvo paskelbtas. Ar tikrai reikia kartoti?