Į „Saulės kelio“ maršrutą įtrauktas Joniškis tituluojamas lietuviškosios Žiemgalos sostine ir miesto svečiams siūlo tikrai įdomių objektų, atskleidžiančių žiemgalių istoriją, kultūrą, etnografiją. Krašto muziejus, restauruotų sinagogų kompleksas, puošni bažnyčia bei kitos įdomybės turistų mielai lankomos. Tačiau šįkart pakalbėkime apie du naujausius svečių susidomėjimą keliančius objektus.
Brangi dovana Lietuvai
Nors krepšinis pas mus be galo populiarus, net keista, kad tokio pobūdžio muziejaus mūsų šalyje ilgą laiką nebuvo. Tik 2009-aisiais metais jį įkūrė aistringas krepšinio mylėtojas, 15 metų žaidęs Joniškio krepšinio rinktinėje ir buvęs jos kapitonu, Leonas Karaliūnas. Šis žmogus – gyva krepšinio enciklopedija – įgyvendino savo svajonę į vieną vietą surinkti viską, kas įmanoma, kad žmonės žinotų, kokia įdomi yra mūsų šalies krepšinio istorija. Krepšinio muziejus – tikrai didelė šio žmogaus dovana Lietuvai.
Mūsų, žurnalistų, grupę pasitikęs muziejaus įkūrėjas, prieš aprodydamas savo valdas, surengia viktoriną krepšinio istorijos klausimais.
Greičiausiai atsakę į juos kolegos dovanų gauna muziejaus išleistų atvirukų, o po to visi būriu keliaujame į salę, supažindinančią su pačia krepšinio vystymosi Lietuvoje pradžia. Tai buvo 1921-ieji, o dar po metų, 1922-ųjų balandžio 23-iąją, Kaune įvyko pirmosios oficialios krepšinio rungtynės tarp Kauno miesto ir LFSL komandos, kuriai atstovavo ir įžymusis lakūnas Steponas Darius. Tačiau, žinoma, išskirtinė vieta muziejaus ekspozicijoje yra skirta legendinėms Lietuvos krepšinio rinktinės pergalėms 1937 ir 1939 metų Europos krepšinio čempionatuose. Iš 1937 metais Rygoje vykusio čempionato grįžtančius lietuvius Joniškio geležinkelio stotyje sutiko ir pirmieji pasveikino būtent šio miesto gyventojai. Išlikusios nuotraukos rodo istorinio sutikimo momentus. Dabar šią datą primena kabanti atminimo lenta. Muziejuje galima išvysti tuometinių Latvijos ir Lietuvos prezidentų K. Ulmanio ir A. Smetonos krepšininkams įteiktų dovanų kopijas.
Joniškis daug davė Lietuvos krepšiniui. Čia savo sportinį kelią pradėjo tokie gabūs sportininkai kaip V. Lataitis, Č. Drakšas, J. Tumas, Z. Bareikytė, A. Šležas, V. Pečiukas, A. Truškauskas, A. Bareikis ir kt. 1994-aisiais į Joniškį atvyko gyventi ir treniruoti krepšininkų šalies krepšinio legenda Modestas Paulauskas.
Lydimo iškalbingojo gido, pamažu traukiame į kitas šalies krepšinio raidą iliustruojančias muziejaus patalpas. Kokių tik eksponatų čia nesama! Ant sienų – garsiausių Lietuvos krepšininkų nuotraukos, įamžintos jų triumfo akimirkos krepšinio čempionatuose, gausybė sportininkų muziejui dovanotų marškinėlių su jų parašais, įspūdingo dydžio sportinių batelių, asmeninių krepšinio žvaigždžių daiktų. Na, ir, žinoma, apdovanojimų. Be daugelio garsių Lietuvos krepšininkų muziejui patikėtų medalių, ekspozicijoje puikuojasi ir 2003 metų Europos vyrų krepšinio čempionate Švedijoje, 2007 m. Europos čempionate Ispanijoje ir 2010 m. pasaulio čempionate Turkijoje laimėti medaliai.
Demonstruojamas čia ir žinomiausio krepšinio fano Tomos Bareišio – Sėklos būgnas, ir įspūdingo dydžio trispalvė, plevėsavusi fanų rankose. Visų nuostabą kelia krepšinio aikštelė ant… lubų, kurią puošia šiame muziejuje besilankiusių krepšininkų delnų atspaudai. Jie – Lietuvos vėliavos spalvų: nugalėję Europos čempionatuose krepšininkai čia paliko žalius delnų atspaudus, pasaulio čempionatuose – raudonus, o olimpinėse žaidynėse – geltonus. Muziejaus įkūrėjas rado galimybę demonstruoti legendinių krepšininkų Maiklo Džordano ir Viliso Rido autografus, lakūno Stepono Dariaus užrašytas krepšinio žaidimo taisykles. Apskritai leidinių, skirtų krepšiniui, muziejuje labai gausu.
„Pernai išėjo 27- oji mano knyga apie krepšinį, Vilniaus knygų mugėje įvertinta kaip viena iš gražiausių. Joje – visa Lietuvos krepšinio istorija“, – prisipažino Leonas Karaliūnas. Literatūros apie krepšinį muziejuje – gausybė, į čia sukauptą biblioteką atėjęs skaitytojas apie šią sporto šaką gali rasti visą dominančią informaciją. Ne be Leono Karaliūno dalyvavimo yra sukurtas ne vienas filmas apie krepšinį, organizuotos pašto ženklų krepšinio tematika parodos. Žodžiu, nei vienas muziejaus lankytojas nelieka abejingas.
Žiemgališko kulinarinio paveldo tęsėja
Šitaip šiandien vadinama joniškietė Neringa Striūgaitė, savo gimtajame mieste atidariusi restoranėlį, kurio lankytojai vaišinami tik šiam Šiaurės Lietuvos kraštui būdingais patiekalais. O ji, žiemgališka virtuvė, visais laikais buvo soti, arba, kaip vietiniai sako, „stipri“. Mat sunkus žemdirbio darbas ištisais šimtmečiais reikalavo daug ištvermės ir stiprybės, taigi kad kūnui jėgų nepristigtų, ir maitintis derėjo sočiai. Nuo seno žiemgaliai savo patiekalus gardindavo spirgučiais, užkandai mėgdavo užkrimsti rūkytų lašinukų su juoda rugine duona, pasitiekti tokio kitur negirdėto valgio, kaip taukvarškė. Ir lietuvaičių taip garbinami šaltibarščiai čia būdavo kitokie. Jų receptui, be abejonės, įtakos turėjo artimi kaimynai latviai, tradiciškai gaminantys šią šaltsriubę, tik jau iš kitokių, negu mes, ingredientų: miežinių kruopų, varškės ir rūgusio pieno. „Latviai šią sriubą vadina skaba putra, mes gi – žiemgališkais šaltibarščiais, tik šį patiekalą dar pagardiname kiaušiniais, agurkais ir žalumynais“, – sako kulinarinio paveldo propaguotoja Neringa Striūgaitė.
Tačiau svarbiausias jos įsteigto restorano patiekalas, žinoma, yra virtiniai, šiame krašte tarmiškai vadinami virtieniais.
Virtienių skonį Neringa prisimena nuo vaikystės
Juos, nepaprastai skanius, virdavo jos mama, atitekėjusi į Joniškį iš Žemaitijos. Mat jų visuomet laukdavo sutuoktinis, Neringos tėtis, šio patiekalo skonį jutęs nuo vaikystės. Išmokusi vyro gimtojo krašto virtuvės paslapčių, vėliau jas perdavė ir savo dukrai. Neringa iki šiol puikiai mena mamos virtienius – minkštus, gražiai užraitytais krašteliais. Įdaras būdavo pats įvairiausias – ir su peletrūnais pagardinta varške, ir su mėsyte, ir su spirgučiais… O lašiniuočiais vadinami virtieniai Žiemgaloje tradiciškai būdavo valgomi su raugintais kopūstais. „Mes, vaikai, valgydavome juos ir šaltus, – prisimena ponia Neringa. – Čiumpi tokį, atvėsusį, virtuvėje ir leki į kiemą žaisti. Nors šiaip, žinoma, jie turi būti valgomi tik ištraukti iš puodo, kitaip greit subliūkšta. Suzmenka, žinoma, dėl to, kad yra natūralūs, be jokių ten priedų, padedančių išlaikyti formą. Tačiau juk vaikams nė motais, kad virtienis „susiplojo“ – skonis juk išlieka“…
Populiariausio patiekalo – 20 rūšių
Iš mamos išmokusi užminkyti žiemgališkų virtienių tešlą, pagaminti senovinius įdarus, Neringa visa tai pritaikė savo versle. Žinoma, moteris galėjo nueiti lengviausiu keliu ir visą šio patiekalo gamybos procesą mechanizuoti, tačiau jai norėjosi išsaugoti jo unikalumą. Juk virtienių tešla, pavyzdžiui, gaminama visai kitaip, negu, tarkime, koldūnų. Ji, nors ir išminkyta mašina, formuojama rankomis, o ne kočiojama. Na, o įdarų įvairovę, be senovinių tradicinių, restoranėlio šeimininkė dar praturtino savo pačios sugalvotais receptais. Šiandien siūlomų 20 –ies virtienių tarpe – ir skanėstai su rūkytais lašinukais, ir su grybais, ir su bulvėmis, ir su įvairiausiais, net pelėsiniais, sūriais… Aišku, ir su mėsa, kuri malama čia pat, restoranėlyje, o ne naudojama jau pagaminta prekybos centruose. Produktus Neringa perka iš ūkininkų, ir tik pačios aukščiausios kokybės. Maitinimo įstaigos reputacija ir geras vardas jai – patys svarbiausi dalykai. Dar anksčiau, pagalvodama apie asmeninį verslą, žinojo: niekada nedirbs „valdiškai“, tik dėl pinigų.
Į populiarumą vedė sunkus triūsas
Negalėtume pasakyti, kad savas kulinarinis verslas buvo ilgametė Neringos Striūgaitės svajonė. Žinoma, kartais ji pamąstydavo apie tai, kad gera būtų turėti šeimos restoranėlį, kepti kokius nors šakočius, bet tokios mintys kaip atplaukdavo, taip ir išplaukdavo. Postūmį davė tik susiklosčiusios aplinkybės: pandemijos metu ji neteko turėto darbo Vilniuje, ir reikėjo kažko imtis. „Kažko“ – tai reiškė arba naujo darbo paiešką sostinėje, arba sugrįžimą į gimtąjį Joniškį, kuriame gyveno jos tėtis. Tiesa, gyveno tik šiltesniuoju metų laiku: žiemai persikeldavo pas dukrą į Vilnių, nes jam, silpnos sveikatos žmogui, reikėjo dukters pagalbos. Šaltajam sezonui pasibaigus, jis sugrįždavo į savo namus Joniškyje, ir dukra kas savaitgalį skubėdavo pas jį. Žinoma, tokios išvykos išvargindavo, tačiau kitos išeities nebuvo. Dabar gi, priverstinai netekus darbo, teko rimtai apmąstyti tolesnį savo gyvenimo kelią.
Ir moteris pasiryžo – pabandys savo sėkmę Joniškyje. Paramą verslui pažadėjo Užimtumo tarnyba, šiek tiek lėšų būta savų, truputį sušelpė artimieji. Tik štai dėl pačios idėjos – atidaryti žiemgališkų patiekalų restoraną – abejonės neapleido. Ar bus norinčių valgyti tuos virtienius – juk namie gali pasigaminti? Antra vertus, bet kokia užeiga – tai juk ne tik maistas, tai ir galimybė žmonėms pabendrauti, valandėlę kitą praleisti malonioje aplinkoje. O kad tokią aplinką sukurs, Neringa neabejojo. Jai ne kartą buvo tekę lankytis mažose šeimyninėse užeigose užsienyje ir stebėti, kaip maloniai svečius čia sutinka šeimininkai ir kaip šie išeina su veide švytinčiomis šypsenomis… Toks bendravimas labai priimtinas kiekvienam lankytojui, tai tau ne didmiesčio restoranas, kurio padavėjas tik atneša užsakytą maistą ir nueina…
Žinoma, pradžia buvo labai nelengva. Išsinuomotos patalpos reikalavo remonto, teko supirkti visą reikalingą virtuvės įrangą ir techniką, pasisamdyti darbuotojus, sudaryti meniu. Užeigos gyvavimo pradžioje maistą gamino tik viena virėja, vėliau jai ėmė talkinti kita – tik virtienius gaminusi, o visi kiti darbai teko pačios šeimininkės daliai. Dabar virtuvėje jau triūsia daugiau žmonių, nes restoranas tampa vis populiaresnis. Sutikime, šiandien nedažnai išvysi maitinimo įstaigą, prie kurios driektųsi eilės, o prie virtienių užeigos jos rikiuojasi nuolat. Jeigu per pietus čionai atskuba vietos įstaigų tarnautojai, tai savaitgaliais ir švenčių dienomis didžiausią lankytojų srautą sudaro atvykusieji turistai iš įvairių Lietuvos vietų ir piligrimai, traukiantys pro šalį vingiuojančiu „Camino Lituano“ keliu.
Pastarieji paprastai linkę daug klausinėti apie Joniškį, jo apylinkėse esančius įdomius objektus, teirautis apie gyvenimą Lietuvoje. Smalsuoliams Neringa – puiki patarėja, mat žiemgalių kraštą pažįsta puikiai. Dabar labai praverčia kažkada gautas gido pažymėjimas. Ir pačius patiekalus, kuriais vaišina svečius, restorano šeimininkė išsamiai pakomentuoja, papasakoja apie žiemgalių mitybos tradicijas ir maisto gamybos ypatumus. O pabaigoje būtinai pavaišina kokia nors išskirtine arbata, kokios niekur kitur neparagausite. Pavyzdžiui, išvirta iš pienių žiedų. Šiltas gėrimas įpilamas į puodelį, kurį pasirenka pats svečias, mat indų pasiūla didelė. Kava gi mėgaujamasi iš porcelianinių puodukų.
Dabar, vasarą, svečiai susės ir užeigos vidiniame kiemelyje esančioje lauko terasoje. Mėgausis puikiu maistu, bendraus ir iš Joniškio tikrai išsiveš pačius šilčiausius prisiminimus. O vietiniai senjorai, laikinai netekę darbo ar šiaip socialinės globos reikalingi žmonės gali pasinaudoti virtienių restoranėlyje veikiančio fondo paslaugomis. Turtingesni lankytojai aukoja fondui, šiandien besisiūlančiam nemokamai pavaišinti žmogų, negalintį susimokėti už išskirtinius patiekalus. Socialinių akcijų rėmimas – įprasta verslininkės kasdienybė.
Dekoju uz nuosirdzius ir pagarbius pasakojimus apie darbsciuosius ir ishradinguosius joniskiecius.