Netrukus prasidėsiantis Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vėl pristatys vokiečių režisieriaus Dominyko Grafo kūrybą. Ekranuose pasirodys nauja šio kino kūrėjo juosta „Fabianas“, sukurta pagal Ericho Kestnerio romaną „Fabianas. Vieno moralisto istorija“.
Šis romanas – vienas ankstyviausių garsaus vokiečių rašytojo Ericho Kestnerio kūrinių. 1931 m. sukurta knyga atskleidžia tragišką, hedonistinę ir disfunkcinę Veimaro Respublikos epochą.
XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžios Berlynas. Į jo atmosferą žvelgiama pagrindinio filmo herojaus Jakobo Fabiano akimis. Vokietija išgyvena labai nelengvus laikus – pralaimėjusi Pirmajame pasauliniame kare, mokėdama didžiules kontribucijas ir kęsdama žiaurią infliaciją, ji yra tiesiog apimta nevilties.
Tabako fabriko reklamos skyriuje dirbantis Fabianas iš niūrios realybės bando išsigelbėti, nerdamas į naktinio Berlyno pramogas, į aistrų, meilės, meninių ieškojimų pasaulį. Paguodą ir užsimiršimą jaunuolis bando rasti santykiuose su žavia mergina Kornelija ir savo gero draugo Labude draugijoje, deja, jo lūkesčiams nelemta išsipildyti. Nesėkmės seka viena po kitos: mūsų herojus praranda darbą, o Kornelijai svarbiausia – jos aktorinė karjera, be to, ji susiranda kitą gerbėją. Kur surasti atramą gyvenime, kai aplinkui viskas griūna ir smunka, tvyro nežinomybė ir netikrumas?
Fabianas ima rašyti knygą, slapčia vildamasis, kad padorumas vis dėlto sugrįš į pasiklydusią visuomenę, deja… Tai tik iliuzija, juk visuomenėje kaskart vis labiau pradedama jausti būsimo tragizmo nuojauta…
Atgal, į praeitį
Režisierius, ekranizuodamas šį romaną, labai įtaigiai perteikia įtampos ir blogos nuotaikos jausmus, tokius akivaizdžius Kestnerio knygoje. Susidaro įspūdis, kad Pirmojo pasaulinio karo suskaldytas pasaulis tebeegzistuoja iki šiol. Istorija sugrįžta, nesibaigiančiame jos procese esame atsidūrę visi. Ryšys tarp praeities ir mūsų dienų – ši mintis tampa pagrindine filmo ašimi. Kalbėdamas apie tai leidiniui „Variety“, Dominykas Grafas pasakė:
„2021-ieji dabar, o toks jausmas, tarsi gyventume Veimaro Respublikos laikais. Nuomonių kova politikoje ir visuomenėje dabar yra paremta neapykanta.
Kai kuriuose sluoksniuose nužudymas – geresnė priemonė už debatus. Demokratija ginasi, bet jos argumentai silpni. Turbokapitalistinės ekonominės struktūros Vokietijoje nuo 1990 m. tapo absoliučiai totalistaristinės“.
Filme apie dekadentinį Berlyną ši mintis labai aiški. To meto Vokietijos sostinė, nežiūrint visaleistinumo, barų, bordelių gausybės ir menininkų siautulio, buvo labai tolima nuo švietėjiškumo. Ir, kaip teigia filmo režisierius, tai buvo „moterų labai nekenčiantis miestas, kupinas prostitucijos ir prievartos“. Ši tema ir filme, ir romane atsispindi tikrai ryškiai. Prisiminkime pagrindinio herojaus monologą apie suirusius santykius tarp lyčių ir apie destrukciją.
Fabiano vaidmenį filme režisierius patikėjo vienam įžymiausių dabartinių laikų vokiečių aktorių – Tomui Schillingui. Dominykas Grafas sakėsi negalįs įsivaizduoti savo juostos be tokio vaidmens atlikėjo, kaip minėtasis. „Tomo Schillingo gestuose ir minimalistinėse mimikose slypi šitiek emocijų! Mačiau tai daugelyje jo vaidmenų… Jis gali sudaryti ir labai įžūlaus, ir labai jausmingo žmogaus įspūdį. O kartais tiesiog jaudinančiai pasimeta. Tai – tikrasis 1931 metų Fabianas. O apskritai norėjau perteikti kažką panašaus į laiko atkarpas, taigi tam tiko ir dokumentiniai kadrai, ir Super 8 mm pagalba nufilmuotos trumpos gatvės scenos“.
Kornelijos vaidmenį atliko Saskia Rosendahl.
Nuo serialų – prie „didžiojo“ kino
Pasak Dominyko Grafo, vokiečių kinas jam ilgą laiką atrodė pernelyg pretenzingas, neprieinamas vidutiniam žiūrovui. Pradėjęs kurti filmus, jis norėjo atsižvelgti į platesnę auditoriją, išvengti dirbtinumo ir pernelyg didelio savo darbų sureikšminimo. Režisieriui norėjosi kurti kažką panašaus į prancūzų psichologinį kiną, pirmiausia atskleidžiantį santykius tarp žmonių. Būtent tokie ir buvo pirmieji jo kino bandymai: savo juostose Dominykas Grafas kalbėjo apie tai, ką gerai pažįsta, kas jį patį labiausiai jaudina.
„Deja, ne viskas tąsyk man pavyko taip, kaip norėjau, kai kurias savo juostas vėliau man pačiam buvo nuobodoka žiūrėti. Juk mano herojai daugiausia sėdėdavo ant sofos ir ilgai apie kažką kalbėdavosi. Tai, beje, visiškai atspindėjo ir mano tuometinį gyvenimą, nes būtent ir aš taip leisdavau laiką – sėdėdamas ir narpliodamas asmenines problemas. Vėliau, gerokai nusivylęs, ėmiau abejoti savimi – o gal iš viso nesugebu kurti jokio kino? – atvirauja režisierius. – Laimei, vėliau atsirado galimybė padirbėti Miuncheno kino studijoje, kur dirbo didieji režisieriai, ir tiesiog mokytis iš jų“.
Dirbant su „Bavaria film“, Dominykui Grafui buvo pasiūlyta kurti kriminalinius serialus. Pasiūlymo režisierius neatmetė, nors ir teigia tąsyk net neturėjęs supratimo, kaip tuos serialus (ir dar kriminalinius!) filmuoti. Pavyzdžio, į kurį būtų galėjęs lygiuotis, Vokietijos autoriniame kine jis nematė, teko ieškoti savojo kelio – kad ir klaidų bei vėlesnių bandymų jas taisyti keliu.
„Man patiko pasinerti į kriminalinę terpę, ją tyrinėti, kreipti dėmesį į nusikalstamo pasaulio veikėjų gyvenimo būdą, detales. Mano personažai prabilo tikru kriminaliniu žargonu, netgi konkrečiau – jo berlynišku akcentu. Kai kurių serialų veiksmai apskritai negalėjo vykti niekur kitur, tik Berlyne“, – sako režisierius. Serialų pradžia buvo gera pamoka pereinant prie didžiojo kino.
Svarbiausia – tikrovė
Dominykui Grafui visada svarbų vaidmenį vaidina aplinka, kurią jis filmuoja. Keliose jo juostose iškyla Miunchenas, tačiau Miunchenas toks, kurio ne vienas žiūrovas neatpažįsta. Mat režisierių visada traukė to didmiesčio užkulisiai, jo slaptos vietos, tai, ko nemato kiti. Taigi ir žiūrovui jis atskleidė naujus, neįprastus Bavarijos sostinės bruožus. „Apskritai aš filmuoju Vokietiją tokią, kokia ji yra, stengiuosi įterpti į savo filmus jos realizmą. Mane su mano šalimi suartino filmų herojai, ir ilgainiui pajutau, kad jų namai – mano namai. Tiesa, tai nereiškia, kad Vokietija tapo geresnė“.
Tikriausiai būtent dėl vokiškos tikrovės Dominyko Grafo filmais tikima. Nors režisierius sako, kad tai ne jo, o scenaristų nuopelnas („ tai jie sukuria būtent vokiškus personažus“), tikrai ne be jo akylos akies ir atsiranda tas „vokiškasis identiškumas“. Taip, paskutiniuose jo filmuose gal ir nesama tokios dinamikos ir tokio veržlumo, kuris būdingas, tarkim, amerikietiškų filmų stiliui, užtat retai kam taip pavyksta „sučiupti“ itin iškalbingą detalę ar nufilmuoti kerintį epizodą.
Lietuvos žiūrovai yra matę šio kūrėjo filmų ankstesnėse „Scanoramose“. 2005 metais ėjo jo „Raudonasis kakadu“, 2011 m. – “Nesek paskui mane”, 2014 – „Mylimos seserys“.
