Kairiajame Nemuno krante įsikūręs Šakių rajono Sudargo miestelis gali pasigirti ir istorine svarba, ir išskirtine gamta, ir labai darbščiais bei kūrybingais žmonėmis, daug padariusiais ir tebedarančiais gimtinės klestėjimo labui. „Kiekvienas, apsilankęs šiame pasienio krašte, besiribojančiame su Rusijos Kaliningrado sritimi, jo niekada neužmirš“, – sakė Nacionalinės turizmo skatinimo agentūros „Keliauk Lietuvoje“ darbuotojai, įtraukę jį į žurnalistams organizuoto pažintinio turo planą. Ir jie buvo teisūs.
Kiekvieną čionai atvykusį žmogų pirmiausia pakeri gamta ir čia stūksantys piliakalniai, ant kurių užsilipęs jis tiesiog apsąla nuo atsivėrusių vaizdų. Statūs, kone 40 metrų aukščio šlaitai, pasipuošę žaluma ir išlakių medžių kamienais, leidžiasi žemyn, kur apačioje savo vandenis plukdo žilagalvis Nemunas. Iš čia niekur nesinori eiti – tik stovėti ir gerte gerti tą grožį, kad jis ilgam įstrigtų pasąmonėn, o vėliau vėl ir vėl iškiltų akyse.
Šių piliakalnių praeitis byloja skaudžius mūsų tautos istorijos momentus.
Pirmieji gyventojai į Sudargo apylinkes atsikraustė prieš daugelį tūkstantmečių, kai tirpdami ledynai suformavo aukštas kalvas. Tais laikais šios vietovės buvo labai miškingos, o šalia tekėjusi upė ir maisto tiekė, ir geru vandens keliu tarnavo. Tačiau intensyviausiai čionai keltasi I ir II tūkstantmetyje; štai tuomet ir pradėti formuoti piliakalniai su jų apsauginėmis sistemomis. Jų atsirado net penki – Balnakalnis, Bevardis, Pilaitė, Vorpilis, Žydkapiai. Kažkada čia stūksojo tvirta gynybinė pilis, užtverdavusi priešams kelią, nors kur tiksliai – kas dabar gali pasakyti? Tik archeologų atkasti gynybiniai įrenginiai akivaizdžiai rodo Sudargą buvus itin svarbiu gynybiniu objektu. Į šias žemes labai gviešėsi vokiečių riteriai. Sudargo gynėjai nesyk atsilaikė prieš Nemunu atplaukdavusius kryžiuočius, bet vienas priešų puolimas buvo lemtingas. 1317 metų birželio 24-ąją įsibrovėliai Sudargą ir jo pilį paskandino liepsnose. Daugybė vyrų tąsyk padėjo galvas, o likusius gyvus pilies gynėjus kryžiuočiai išžudė. Kraštas liko apiplėštas ir nuniokotas. Beje, kryžiuočių kronikos mini didį to meto karvedį Sudargą, narsiai kovojusį ir kritusį nelygioje kovoje su įsibrovėliais. Pilis tąsyk buvo užpulta itin gausių priešo pajėgų – net 5000 gerai ginkluotų karių.
Po 1317 metų šie plotai ilgai stovėjo tušti. Dabar šias tolimas kovas primena ant Bevardžio piliakalnio viršaus 2007 metais pastatytas paminklas Sudargo pilies gynėjams atminti. Pilis niekada atstatyta nebuvo, o ir pats kraštas po kryžiuočių nusiaubimo ilgai stovėjo tuščias. Tik po daugybės metų ši vietovė vėl pradėjo traukti žmones, o atsikūrusi gyvenvietė buvo pavadinta Sudargo vardu. Kiti pavadinimai jai tiesiog neprigijo. Neįsitvirtino ir didiko Jono Radvilos XVIII a. pradžioje atkakliai siūlytas Jansborgo vardas. Šiame šimtmetyje Sudargui buvo suteiktos ir Magdeburgo teisės, tačiau jos galiojo tiktai iki Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo.
Ir istorine, ir kultūrine, ir archeologine prasme tai svarbiausias piliakalnių kompleksas mūsų šalyje po Kernavės. Jame darbavęsi archeologai aptiktas vertybes atidavė saugoti Lietuvos nacionaliniam muziejui, taigi plačiau besidomintys radiniais žmonės gali juos tenai išvysti.
Iš užmaršties prikelti, privalo būti tausojami
Ilgą laiką Sudargo piliakalniai buvo apleisti. Sovietiniais metais jų niekas nesaugojo, čia vyko intensyvi ūkinė veikla, ir niekas nepriminė tokio vaizdo, kokį matome dabar. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, susirūpinta tokiu svarbiu objektu. 2009-aisiais šlaitai buvo apvalyti nuo vaizdą dengusių menkaverčių krūmų ir medžių, piliakalnių viršuje įrengtos aikštelės. Dabar į kiekvieną piliakalnį nutiesti patogūs laiptai ir takeliai, pastatyti suoliukai, informaciniai stendai. Lankytojų srautas čia gausus ištisus metus, o ypač didelio jų būrio sulaukiama per Jonines.
Deja, ir šis piliakalnių kompleksas turi problemų. Ant Pilaitės piliakalnio atsirado nuošliauža, vanduo yra paplovęs ir nemažą Vorpilio šlaito ruožą. Taigi atsakingos institucijos imasi priemonių žemės slinktims stabdyti šiame išskirtiniame žemės kampelyje. Kaip joms seksis, parodys laikas.
Praeities atspindžiai – paminkluose
Garsaus Sūduvos krašto skulptoriaus Vido Cikanos sukurtas paminklas Sudargo pilies gynėjams – ne vienintelis meno kūrinys, traukiantis į šį miestelį atvykstančių žmonių dėmesį. Mus lydėjusi didelė šio krašto patriotė ir puiki gidė, Šakių viešosios bibliotekos Sudargo padalinio bibliotekininkė Valerija Endriukaitienė parodė dar kelis įspūdingus paminklus, įsikūrusius piliakalnių prieigose. Vienas iš jų skirtas įamžinti knygai, kurią sukūrė garsus amerikiečių rašytojas Džeromas Davidas Selindžeris, ir kurią visi puikiai žinome. Tai – „Rugiuose prie bedugnės“.
Šio kūrėjo senelis kažkada gyveno Sudarge, bet gyvenimo aplinkybės privertė jį iš šio mažo pasienio miestelio išvykti į Tauragę, o vėliau – emigruoti į JAV. Jo anūkas Džeromas tapo pasaulinio bestselerio autoriumi, ir tuo Sudargas gali teisėtai didžiuotis. Romano „Rugiuose prie bedugnės“ pagrindinio veikėjo paauglio Holdeno Caulfieldo išgyvenimai Niujorke skatino skaitytoją kovoti už vidinę laisvę, pasitikėti savimi, nebijoti išsiskirti iš aplinkos. Jaunimas šią knygą itin mėgsta ir dabar – juk tai jo jausmus ir problemas atspindintis kūrinys.
Idėją sukurti šiai knygai skirtą paminklą įgyvendino du Lietuvoje žinomi žmonės: Sudargo krašte gimęs prodiuseris Rolandas Skaisgirys ir televizijos žurnalistas Audrius Siaurusevičius. Jie įsteigė „Kultūrinės ir istorinės atminties fondą“, kurio dėka ir atsirado pasaulinio bestselerio garbei iškilusi skulptūra. Nerijaus Ermino sukurtas tuščiaviduris žmogaus siluetas stovi lyg ant bedugnės krašto.
Skulptūra įkurdinta prie keliuko, vedančio į piliakalnius, ant skardžio. Ją kuriant, vadovautasi tokia rašytojo mintimi: „Aš labai norėčiau stovėti ant bedugnės krašto ir gaudyti vaikus, kurie bėga ir krenta į bedugnę“. Ką gi, įprasminti šią mintį kūrėjams pavyko tiesiog nuostabiai.
Kitą įdomų paminklą, taip pat įsikūrusį piliakalnių prieigose, sąlygiškai galima pavadinti „kalbančiaisiais akmenimis“. Mat Sudargo bendruomenė savo krašto kaimų atminimą įamžino akmenyse, kurie vienas po kito gražiai sugulė į monumentą. Jame iškaltas parapijos žemėlapis, ant akmenų užrašyti kaimų pavadinimai, sodybų ir jų gyventojų skaičius. Pažymėta, kad 1940 metais čia gyveno ne vien katalikai (2390) ir evangelikai liuteronai (470), bet ir žydai (76).
Paminklas Sudargo krašto kaimams atminti saugo informaciją apie 26 kaimus. Tiesa, dabar jų išlikę tik 18. Kai kurių kaimų iš viso nebeliko, jų pavadinimus mažai kas prisimena, o ne viename gyvena tik po kelis žmones. Parapijoje gyventojų nelikę nė tūkstančio. „Aš pati gyvenu Rėžiukų kaime, kažkada turėjusiame aštuonias sodybas, o dabar teliko tik dvi. Liūdna, bet išgyvename tikrą „sodybų tuštėjimo metą“, – liūdnai atsiduso mūsų gidė Valerija Endriukaitienė.
Iš jos sužinojome, kad idėja pastatyti tokį unikalų paminklą kilo vietos kraštotyrininkui Juozui Gyliui. Šis žmogus ilgai rinko informaciją apie Sudargo krašto kaimus, juose gyvenusius ir tebegyvenančius žmones. Visos šios žinios sugulė į akmenis, dabar iškalbingai prabylančiais realiais faktais. Į monumentą akmenėlius sudėjo meistras Algis Vaičiūnas, o stilizuotą kryžių nukaldino Česlovas Puidokas.
Pasak Valerijos Endriukaitienės, Sudarge turėtų atsirasti ir paminklas, skirtas Melno sukakčiai paminėti. Juk tebėra nepakitusi dešimties kilometrų ilgio Melno sutarties siena su demarkaciniais ženklais. Paminklą projektuoja Bajorų sąjunga.
Bažnyčią mena tik akmeninių pamatų liekanos
Kaip jau minėjome, Sudarge prieš karą buvo kelių religinių konfesijų maldos namai. Čia stovėjo labai graži katalikų bažnyčia, deja, 1944-aisiais metais ją susprogdino besitraukianti vokiečių kariuomenė. Šiandien jos buvimo vietą mena tik šventoriaus tvora ir pamatų likučiai. Užuot leidusi atstatyti įspūdingą statinį, 1962 metais sovietų valdžia jį galutinai nugriovė. Šiandien katalikų tikėjimą išpažįstantys žmonės renkasi į nedidelę medinę bažnytėlę, o senosios bažnyčios vietoje vyksta įvairiausi renginiai.
Užtat evangelikai liuteronai melstis eina į naujus maldos namus. Kaip pasakojo juos parodžiusi gidė, evangelikų liuteronų parapija Sudarge buvo įkurta dar 1842-aisiais, tikintieji turėjo savą bažnyčią, tačiau ją ištiko toks pat likimas, kaip ir katalikišką – susprogdino naciai. Ilgą laiką šios konfesijos nariai meldėsi išlikusioje klebonijos salėje. Iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo tai buvo vienintelė veikianti evangelikų liuteronų parapija visoje Užnemunėje. 2011-aisiais klebonijai sudegus, į pagalbą sudargiečiams atėjo vokiečiai iš Žemutinėje Saksonijoje esančios Visbeko parapijos. Jų dėka į Sudargą atvežta ir sumontuota bažnyčia, kurią buvo suprojektavęs architektas modernistas Ottas Bartningas (Otto Bartning). Ji buvo viena iš 33 vadinamųjų „Kančios bažnyčių“ (vok. Notkirche), vienintelis šio modernaus architekto suprojektuotas pastatas mūsų šalyje. Šios programos kulto statiniams būdingos serijinės ar surenkamosios konstrukcijos. Vokiečiai šitaip atsilygino už karo metais jos kariuomenės sugriautą protestantišką bažnyčią.
Kova už gimtąjį žodį
Analogo Europoje neturinti knygnešystė Lietuvoje tęsėsi net keturis dešimtmečius. Ypač smarkiai priešintasi spaudos draudimui pasienio teritorijose. Šakių rajone veikė puikiai organizuotas spaudos gabentojų ir platintojų tinklas. Beveik 300 šio krašto knygnešių tarpe ypač pasižymėjo Sudargo knygnešiai: mat beveik pačiame pasienyje esantis miestelis buvo itin patogus nešti knygoms iš Tilžės spaustuvių į Lietuvą. Šios pavojingos ir caro žandarų persekiojamos veiklos koordinatoriumi Sudarge buvo kunigas Martynas Sederevičius (1829 – 1907), vėliau pramintas knygnešių tėvu. Visus asmeninius pinigus šis dvasininkas skyrė lietuviškoms knygoms, kurias pats leido ir nemokamai platino. Šiandien yra žinomos jo parengtos ir išleistos trys dešimtys knygelių ir maldaknygių. Šio kunigo iniciatyva buvo įkurtos dvi knygrišyklos; jam padėjo nemažas būrys talkininkų, tarp kurių buvo vietos bajoras Serafimas Kušeliauskas (1820 – 1889). Ir Sederevičius, ir Kušeliauskas amžinojo poilsio atgulė Sudargo kapinėse, greta vienas kito. Jų bendrą kapą ženklina gražus antkapinis paminklas, iškilęs 1932 metais.
Na, o knygnešių tėvo atminimas Sudarge visados buvo ir tebėra gyvas. Jo vardu buvo pavadinta miestelio gatvė ir mokykla (deja, nuo praėjusių metų jau uždaryta), jam skiriami įvairūs kultūriniai renginiai, na, o 2004-aisiais, minint spaudos atgavimo šimtmetį, Sudarge iškilo skulptoriaus V. Cikanos sukurtas paminklas „Visiems gimtojo žodžio ir rašto sergėtojams“.
Kovos už gimtąjį žodį tradicijos Sudarge tęsiamos. Gaila, kad čia vaikai jau nebesirenka į klases, kad nebeliko medicinos, punkto, pašto, tačiau tai ne priežastis vietos gyventojams paskęsti vien kasdienybės rūpesčiuose. Veiklių seniūnijos ir bibliotekos darbuotojų, kitų kultūrai neabejingų sudargiečių pastangomis įgyvendinami įvairūs kultūriniai projektai, organizuojami teminiai renginiai, minėjimai ir šventės. Daugelio jų iniciatorė, beje, yra mano jau minėtoji Valerija Endriukaitienė, pernai gavusi šauniausios Šakių rajono bibliotekininkės nominaciją. Kiekvieną trečiadienį Sudargo bibliotekoje vyksta vadinamieji Spalvoti vakarai, į kuriuos susirenka po dešimt – dvylika veiklių moterų. Ir ko tik jos nesiima: piešia, lipdo, tapo ant šilko, išbando savo jėgas dekoravimo mene. O neseniai įgyvendino vieną „ekologinį“ sumanymą: ėmė ir pasiuvo keliasdešimt maišelių iš tiulio, kuriuos tuoj pat išstvarstė vietos gyventojai. Moterų klubo narės juos ir siuvo tam, kad žmonės kuo rečiau naudotų aplinką teršiantį plastiką.
Beje, visi sudargiečiai labai džiaugėsi, sulaukę knygos apie savo gimtąjį kraštą. „Sudargo istorijos atsipindžiai“ išėjo 2019-aisiais, o jų autorė – aktyvi bendruomenės narė, puiki savojo krašto praeities žinovė ir tyrinėtoja Alberta Natalija Dragūnaitienė.
Sudargo kraštą reprezentuoja ir meduoliniai grybukai
Kad šie skanėstai žinomi visoje Lietuvoje ir yra pelnę Tautinio paveldo produkto sertifikatą, buvome girdėję, tačiau jų paragauti daugeliui iš mūsų tikrai nebuvo tekę. Dabar turėjome progos jais pasimėgauti. Vieningai nutarėme, kad tokio skonio grybukų jokiose mugėse dar neteko užtikti.
Stebėtis nereikia – juk grybų pavidalo meduoliukų kepimo tradicijos čia gyvuoja daugiau kaip šimtmetį. Kadangi miestelis tais laikais buvo įsikūręs pasienyje su Vokietija, būtent iš šioje šalyje buvusių dvarų ir atkeliavo šis receptas. Kepti grybukus tarpukariu sudargietės mokydavosi per Sudargo mokykloje vykdavusius namų ruošos kursus. Iš Smetonos laikų ir atkeliavo šis receptas, dabar perduodamas iš kartos į kartą. Nei vienos didesnės vaišės Sudarge dabar be šio skanėsto neįsivaizduojamos.
Tiesa, meduolinių grybukų kepimas – labai nelengvas darbas, trunkantis net dvi dienas. Pirmąją dieną kepinukai iškepami, o antrąją iš jų formuojami grybukai, aptepant glajumi ir aplipinant aguonomis.
Beje, už tradicinių amatų puoselėjimą sudargietės buvo puikiai įvertintos konkurse „Lietuvos kaimo spindulys 2016”.
Onos Nosevičenės nuotraukos.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
