Rokiškio rajone esantis Salų miestelis – vienas iš įdomiausių Lietuvoje. Pirma, jis unikalus savo geografine padėtimi: yra įsikūręs Dviragio ežero saloje, kurią su krantu jungia tiltai ir kelio pylimas. Antra, pažvelgus iš paukščio skrydžio, aiškiai matyti, kad šio miestelio kontūrai atkartoja Lietuvos žemėlapio kontūrus. Šioje „miniatiūrinėje Lietuvoje“ ošia ūksmingas parkas, laikomas vienu seniausių mūsų šalyje; romantiškai vilioja istorinis neoklasicistinio stiliaus dvaras, menantis savo garsiųjų šeimininkų gyvenimą; žvilgsnį traukia čia stovinti šv. Kryžiaus bažnyčia, iškilusi XIX a. pab. ir pripažinta valstybės saugomu objektu.
Saliečiai pagrįstai didžiuojasi garbinga istorine praeitimi
Svetingi miestelio gyventojai atklystantiems turistams skuba atskleisti įdomių dalykų. Pirmiausia, žinoma, pasigiria, kad Salos – tikrai sena gyvenvietė: jau XV a. ji priklausė didikams Kęsgailoms, pasižymėjusiems kaip ištikimi Vytauto Didžiojo rėmėjai ir bendražygiai. Pavyzdžiui, šios giminės atstovas Mykolas Kęsgaila, karvedys, vedė karių pulkus į Žalgirio mūšį.
Vėliau Salos tapo garsių Lietuvos magnatų Radvilų valda. Salas šiai įtakingai giminei XVI a. dovanojo Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis. Tiesa, to meto dvaro pastatai nepriminė dabartinių: jie buvo mediniai, nors ir iškilę ant mūro pamatų. Vieni istoriniai šaltiniai teigia, kad patys Radvilos čia negyveno, o atvažiuodavo tik pamedžioti, kituose užsimenama, kad čia kažkada rezidavo kardinolas Jurgis Radvila. Dar liaudyje mėgstama pasakoti, jog Radvilų laikais čia buvo užveistas iki mūsų dienų išlikęs miško parkas, o jame esančiame žvėryne gyveno lokiai, saugoję dvaro rūmus.
Na, kaip ten bebūtų buvę, daugiau žinių yra sukaupta apie vėlesnius Salų dvaro valdytojus – iš Italijos kilusius didikus Morikonius.
Saulėtosios Italijos sūnūs – Lietuvos žemėje
Vienas iš šios giminės narių, Ignotas Morikonis, ir pasistatydino dabartinius dvaro rūmus. Pačių saliečių atmintyje jis yra išlikęs kaip gana prieštaringo charakterio asmenybė. Be galo taupus, netgi šykštus sau ir savo šeimai žmogus, didikas niekada negailėjo pinigų bažnyčiai ir Salų valstiečiams. Jis įrengė mokyklėlę valstiečių vaikams, ligoninę, vaistinę, panaikino visas valstiečių skolas. Morikonių laikais dvare veikė ir muzikos mokykla (tai buvo retas dalykas), kuriai vadovavo Salų bažnyčios vargonininkas Jurgelionis. Mokiniai mokėsi groti pučiamaisiais ir styginiais instrumentais, dainavo bažnyčios chore; juos dvaras išlaikė savo lėšomis, dar mokėdamas ir stipendijas.
Paskutinysis Salų dvaro šeimininkas buvo Liucijonas Morikonis – didžiai išsilavinęs intelektualas, deja, prastas jam tekusio turto valdytojas. Jis vis plėtė statybas, griebėsi kitų nepagrįstų finansinių projektų, kol galiausiai ėmė ir subankrutavo. Taigi dvaras atiteko Reinoldui Tyzenhauzui. Jo valdymo laikais Salose būdavo rengiamos geriausios puotos visoje Kauno gubernijoje, į kurias sugūžėdavo to laikmečio aukštuomenė. Dvare veikė vasaros teatras, į kurį atvykdavo vaidinti aktorių net iš Prancūzijos.
Po Reinoldo Tyzenhauzo mirties Salos atiteko jo seseriai Marijai Tyzenhauzaitei – Pšezdzieckienei, na, o paskutinis dvaro valdytojas buvo jos anūkas Reinoldas Pšezdzieckis – diplomatas ir rašytojas. Vaikų jis neturėjo, mirė vienišas Paryžiuje.
Savininkai keitėsi, istoriniu palikimu pernelyg nesirūpindami
1922 metais, Lietuvoje įvykdžius žemės reformą, Salų dvaras perėjo valstybės žinion. Po jo rūmų stogu pradėjo veikti mergaičių ūkio mokykla, po to – žemės ūkio technikumas, kuriame specialistai rengti iki 1979 metų. Vėliau čia įsikūrė pagrindinio ugdymo mokykla, veikusi iki 2003-iųjų metų.
Ilgus dešimtmečius neremontuoto dvaro rūmų būklė ilgainiui tapo tiesiog apgailėtina – kiuro stogas, trupėjo pamatai, pelijo sienos. Laimei, gavus lėšų, paminklas imtas tvarkyti. Palengva į priekį stūmėsi ir miestelyje esančios šv. Kryžiaus bažnyčios remonto darbai. Buvo sutvirtinti šių senovinių maldos namų pamatai, pakeisti sutrūniję sienų rąstai, „pagydytos“ pažeistos medienos dalys. Suremontuotais ir restauruotais maldos namais dabar gali grožėtis visi, užsukantys į Salų miestelį. Beje, bažnyčią projektavo austrų architektas Georgas Verneris, dirbęs ir prie Rokiškio bažnyčios.
Salų parkas – vienas seniausių Lietuvoje
Radviloms valdant, čia ošė miško parkas, kuriame medžiai nebuvo kertami. O augo jame daugiausia lapuočiai: liepos, uosiai, klevai, pilkosios tuopos (pastarųjų tarpe yra tokių, kurių amžius dabar skaičiuojamas pora šimtų metų). Parke būta ūksmingos alėjos, ežero link ir paežeriais driekėsi takai. Deja, laikui bėgant, vis labiau ėmė kristi į akis parko nepriežiūros požymiai: priaugo beverčių medžių, sutankėjo krūmai. O pakėlus ežero lygį, visa pakrantės juosta tapo užtvindyta, dėl to sunyko daug vertingų senų želdinių.
Tapo aišku, kad dvaro sodybos parku būtina pasirūpinti, ir nedelsiant, kol jis nesunyko galutinai.
Laimei, buvo pradėtas įgyvendinti projektas, skirtas Rokiškio rajono teritorijų kraštovaizdžiui formuoti ir jo ekologinei būklei gerinti. Į šį projektą buvo įtrauktas ir Salų gyvenvietės parkas. Taigi jame daug kas nuveikta: jis išvalytas nuo prastos būklės medžių ir menkaverčių želdinių, prisodinta nemažai naujų medžių – liepų, obelų, klevų, o atsižvelgus į tą trasą, kur driekėsi senesnis, įrengtas naujas pėsčiųjų takas.
Dabar Salų gyvenvietės žmonės džiaugiasi prie dvaro parko esančiame Dviragio ežero paplūdimyje įrengta poilsio zona. Už ES struktūrinių fondų lėšas sutvarkytas ežero atabradas ir prieigos prie vandens, atsirado patogūs lieptai, persirengimo kabinos, sutvarkyti sanitariniai mazgai, sukurta nemažai mažosios architektūros elementų. Gražūs vaizdai atsiveria, užkopus į iškilusį apžvalgos bokštą. Na, ir įvažiuoti į poilsio zoną tapo patogu – įrengta automobilių stovėjimo aikštelė. Žodžiu, viskas daroma tam, kad gyvenvietėje būtų patogu gyventi saviesiems ir apsistoti atvykstantiesiems.
Unikalus kampelis atgyja
Salų dvare esu buvusi ne kartą. Mačiau, kaip stipriai apleistus jo rūmus mėgino tvarkyti remontininkai – kiekvienos ekskursijos metu išvystas vaizdas gerėjo, nors ir labai iš lėto. Tačiau paskutinysis apsilankymas nudžiugino: dvaras atrodė prisikėlęs naujam gyvenimui! Kupinas gyvybės, šurmulio, apsitvarkęs, pagražėjęs – tarsi kažkieno dėka nusimetęs šimtmečių naštą…
Tas kažkas – tai nauji rūpestingi dvaro šeimininkai: Rokiškio tautodailininkai. Jų asociacijai rajono savivaldybė prieš kelerius metus išnuomojo dalį Salų rūmų. Išnuomojo su sąlyga, kad šie kūrybingi žmonės pavers dvarą tikru kultūrinės veiklos objektu, patraukliu traukos centru. Ir neapsiriko: jau po neilgo laiko tarpo Salų dvaro vardas ėmė plačiai skambėti! Dvaras prisikėlė tarsi Feniksas iš pelenų.
Neapsiriksiu sakydama, kad pirmiausia tai – didelis Rokiškio tautodailininkų asociacijos vadovės Birutės Dapkienės nuopelnas. Patyrusi menininkė ir verslininkė, gyvenime patyrusi daug sunkumų ir sugebėjusi juos įveikti, su bendraminčiais ir naujame veiklos bare sugebėjo pasižymėti. Tiesa, moteris neslepia, kad gautas pasiūlymas „imtis Salų dvaro įveiklinimo“ iš pradžių pasirodęs kone absurdiškas. Ateiti į kultūros požiūriu merdintį užkampį, į apleistas patalpas, pradėti veiklą nuo nulio – juk tai beveik savižudybė! Tik štai blaivų proto balsą kažkodėl ėmė tildyti nejučia į galvą iš kažin kur atklydusi mintelė – o ką, jeigu… ėmus ir pamėginus? Juk niekas nevaržys iniciatyvos, niekas nenurodinės, ką veikti, kokius renginius organizuoti… Laisvės reikštis kūrybiškumui bus su kaupu!
Ir ši įsibrovėlė mintis nugalėjo: ponios Birutės kišenėje atsirado dvaro raktai…
Kaip kažkada gyvenime, kai aukštakulnius teko pakišti palovin ir apsiavus guminius batus imtis ūkio darbų, taip ir dabar istorija kartojosi. Susikvietusi moteris, pradėjo nuo valymo-tvarkymo darbų… Realybė šiurpino: juk daug kur net grindys buvo įlūžusios, klibėjo kolonos, jau nekalbant apie apšepusias sienas, sueižėjusias duris ir langus… Bet buvo daroma viskas, kas tik galima, kad dvaras savo niūrumu neatbaidytų būsimų lankytojų. Antra vertus, savivaliauti irgi negalėjai: kultūros paveldo paminklo tvarkymui keliami savi reikalavimai. Palengvėjo, parašius socialinio verslo rėmimui skirtą projektą, o vėliau – dvare įkūrus Kūrybos ir laisvalaikio rezidenciją ir gavus šiek tiek lėšų…
Istorinės menės pritaikomos dabarties reikmėms
Su kolegomis žurnalistais, Rokiškio TIC-o pakviestais apsilankyti šiame dvare, traukiame iš vienos rūmų menės į kitą… Jau pirmoji patalpa nustebina tautodailininkų darbų gausa: jie ne tik puošia kambarį – patikusius lankytojai gali ir įsigyti. Kitoje salėje į akis krinta gausybė senovinių, margiausiais raštais ištapytų skrynių. Pasirodo, rokiškėnai dvarui yra padovanoję šių senovinės buities reliktų, o naujam gyvenimui juos prikėlė dvare suorganizuoto dailininkų plenero dalyviai. Pleneras taip ir vadinosi: „Skrynios žydėjimas“. Skrynių palaipsniui vis daugėjo, tad tautodailininkėms teko iš peties pasidarbuoti, jas valant, gruntuojant, atšviežinant dekorą. Užtat visi lankytojai dabar gali grožėtis šiais talentingų meistrų kūriniais…
Einame toliau… Štai – Herbų salė, kažkada buvusi viena prašmatniausių rūmuose. Ją puošia „Vyties“ atvaizdais. Čia grafų laikais būdavo pietaujama, pro langus grožintis Dviragio ežero vandenimis ir jo pakrantėje žydėjusiomis rožėmis. Žinoma, sovietmečiu Vytis buvo „užmaliavota“, o vietoj rožių palei ežerą augintos bulvės.
Žvilgsnį patraukia įdomi vaza. Ją, Morikonių giminės palikimą, dvarui dovanojo viena gydytoja, kilusi iš minėtosios garsios didikų giminės…
Apžiūrime buvusios koplytėlės patalpas. Jos sienų ornamentai – truputį rytietiško stiliaus, o virš durų – dobilų lapelių raštas. Dabar spėliojama: gal čia praeityje būta masonų ložės dalyvių susibūrimo vietos? Kas žino… Daugelis praeities gyvenimo faktų jau seniai nukeliavę nebūtin, kas dabar juos beatgaivins… Užtat neabejojama, kad išskirtinė rūmų patalpa – rūsys – tikrai buvo išmūrytas plytomis, pagamintomis iš Salų molio. Mat Salose kažkada veikė plytų fabrikėlis. Ant kai kurių plytų ir dabar matyti meistrų pirštų atspaudai. Grafų laikais rūsyje laikytas maistas. Iki šių dienų tebėra išlikusios grandinės, skirtos pintinėms su maistu pakabinti, kad jų nepasiektų graužikai. Deja, rūsyje ventiliacijos nebūta, taigi sovietmečiu čia įrengtoje banketinėje salėje partinė valdžia ilgai negalėdavo puotauti. Apsvaigusiems nuo oro trūkumo (ir kai ko stipresnio) ponams kartais pritrūkdavo jėgų savo kojomis iš čia išeiti, taigi puotautojai šią vietą buvo praminę „peklele“. Peklelės patalpas lankytojams dabar aprodo šeimininkai. Nuveda jie ir dar į vieną požeminę pašalpėlę, kurioje įrengtas siaubo kambarys. Dar viena „atrakcija“ turistams, ypač atkeliaujantiems per Helovyną!
Maloniai nuteikė tai, kad dvaro rūmų lankytojams siūloma ir knygų pasivartyti. Viename iš kambarių įkurta skaityklėlė, kurioje nemaža įvairios literatūros, nuotraukų albumų, žurnalų; spaudinių padėta ir restorane. Belaukdamas užsakyto maisto, svečias mielai pasiskaito, mat, trumpindamas laiką, telefone ne visada panaršysi – kartais nebūna ryšio…
Beje, Salų dvaro rūmuose buvo kuriamas lietuviškas filmas „Širdys“, ir apie tai lankytojams visada primena gidai, aprodydami patalpas, kuriose darbavosi juostos kūrėjai.
Na, o restorano sienas išvydome papuoštas dailininko Tomo Raimundo Jovaišos paveikslais. Šis menininkas labai domisi Lietuvos dvarais, ypač sparčiai nykstančiais, ir juos įamžina savo darbuose. Taigi apžiūrintiems jo kūrinius lankytojams dar kartą primenama, kokio paveldo šalis netenka.
Parodos šiuose rūmuose nuolat keičia viena kitą. Simboliška, kad savo veiklą naujieji šeimininkai ir pradėjo būtent nuo parodos organizavimo: rajono tautodailininkai eksponavo savo tapytus paveikslus, karpinius, juostas ir kitus meninius dirbinius.
Pasitikėti vieniems kitais – svarbiausia
„Dabar turime tiek veiklos, kad nori nenori tenka atsisakyti dalies planų arba nukelti juos ateičiai, – sako tautodailininkai. – Kultūriniai renginiai keičia vieni kitus, dalis jų virsta tradiciniais. Žinoma, finansiniu požiūriu jie mums dažniausiai nepelningi, kartais už juos net primokėti tenka, bet koks gi dvaras be kultūros? Ją finansuojame iš kitose srityse gaunamų pajamų. Pavyzdžiui, iš lankytojų maitinimo“.
Išties, Salų dvaro virtuvė jau spėjo plačiai išgarsėti. Joje dirbančios moterys – tikros savojo amato meistrės, gardumynais džiuginančios į salas užsukančius svečius. Dvaro restoranas dirba ištisus metus, šiltuoju metų laiku padavėjomis ir virtuvės darbuotojomis įdarbindamas vietos gyventojus, dažniausiai – besimokantį jaunimą, o štai orams atvėsus ir šiam sugrįžus į mokslus, į pagalbą virtuvei ateina visi rūmų darbuotojai. Darbo rankų ypač prireikia, kai restorane užsakomi pobūviai. Jaukioje rūmų aplinkoje juk taip smagu švęsti vestuves, krikštynas, jubiliejus, korporatyvinius vakarėlius! Juolab, kad prireikus čia galima ir apsinakvoti… „Pageidaujantiems nakvynės žmonėms įteikiame raktus ir palinkime labos nakties, – sako dabartiniai dvaro šeimininkai. – Niekas jiems nesekioja iš paskos ir neprimena, kad to ar ano negalima liesti. Pasitikime žmonėmis, o jie pasitiki mumis; su lankytojais niekada nesame turėję jokių problemų. O juk ir mumis prieš kelerius metus, kai tik pradėjome dirbti, pasitikėjo verslininkai, suteikę galimybę išsimokėtinai pirkti baldus, interjero reikmenis, virtuvės įrangą“…
Išties, rūmų menes dabar puošia senoviniai stalai, kėdės, indaujos, spintos… Kiekvienas baldas turi savo istoriją. Štai vienoje iš salių stovi praėjusio šimtmečio viduryje pagamintas stalas, atkeliavęs iš Rokiškio metrikacijos biuro. Kai kurie vyresnio amžiaus lankytojai jį atpažįsta – mat prie jo buvo sutuokti ir įamžino savo nuotraukose… Visų dėmesį patraukia senovinis muzikos instrumentas – fisharmonija. Šis vargonų pakaitalas atkeliavo iš Rietavo seniūnijai priklausančių Tverų. Tai – Mažosios bendrijos „Žemaitijos antikvariatas“ dovana Salų dvarui. Romantiška, puošniai išraižyta, su pritaisytais žvakių laikikliais fisharmonija buvo įsigyta viename iš Švedijos aukcionų. Nors ir XIX a. pagaminta, veikia puikiai. Simboliška – juk Salų dvaro rūmuose kažkada veikė viena iš pirmųjų šalies muzikos mokyklų, čia dirbo vargonininkas.
Muzika dvare dabar skamba nuolat. Čia vyksta įvairiausi koncertai. Kai šiame dvare svečiavomės, afišos kvietė į būsimą „Camino Lituano“ muzikos festivalio koncertą. Šis festivalis, keliaudamas per Lietuvą piligrimų keliu, dovanoja nemokamus koncertus daugelyje Lietuvos vietų, taigi žadėjo neaplenkti ir Salų dvaro.
Organizuojami dvare ir šokių vakarai – tiek jaunimui, tiek vyresnio amžiaus žmonėms.
Amatų centre išbandomi kūrybiniai sugebėjimai
Dar viena svarbi rūmuose vykstanti veikla – edukaciniai užsiėmimai. Į keletą jų buvome pakviesti ir mes. Pirmiausia pamėginome iš vytelių nusipinti žuvį. Lankstūs virbai jau laukė paruošti, pagaliukai karkaso pagrindui – taip pat, teliko tik rankų miklumą pasitelkti… O čia ir pasirodė, kad nėra jau taip paprasta tas vyteles valdyti – tai jos užlūžta, tai didžiuliai tarpai tarp pinučių susidaro… Bet azartas pagauna, tad nesunkiai įsivaizduojame, kaip jo užvaldyti žmonės nuolat čia lankosi. Amatų centro lentynos apstatytos gražiausiais dirbiniais – į juos pažvelgus, taip ir norisi dirbti…
Žiemos švenčių išvakarėse šiame centre pinami adventiniai vainikai, gaminamos kalėdinės dekoracijos, liejamos žvakės, prieš Velykas mokomasi įvairių kiaušinių marginimo technikų. Juk taip smagu savo rankomis pasidirbdintą puošmeną parsinešti į namus! Kaip ir ant drobės nutapytą paveikslą…
Tačiau didžiausio susidomėjimo sulaukia „saldžiosios“ edukacijos: legendinių saldainių – „Karvučių“ – gamyba ir tapyba šokoladu. Pastarojoje mielai išmėginome savo sugebėjimus. Mums buvo išdalintos kortelės su įvairiausių daiktų atvaizdais – juos reikėjo padengti ištirpinta juodojo šokolado mase. Darbas kruopštus, mat saldžiąją masę ant kortelės tepėme dantų krapštuku. Vėliau mūsų šokoladiniai piešiniai buvo surinkti, jų atspaudai uždėti ant baltojo šokolado pagrindo ir sudėti į šaldytuvą.
„Kad žinotumėte, kiek emocijų vaikams sukelia jau gatavų dirbinių apžiūra, – pasakojo edukacijai vadovavusios tautodailininkės. – Neretai mažieji piešėjai neatpažįsta savojo darbelio, ypač tie, kurie buvo nekantrūs ir saldžiosios masės tepimui pagailėjo, nes labai troško jos palaižyti“.
Tokių edukacijų skaičių dvare jau galima tūkstančiais skaičiuoti. Beje, čia dar gimsta ir išskirtinio skonio šokoladas – su morkomis. Rokiškio pavadinime telpa žodis „kiškis“, šis asocijuojasi su morkomis, taigi lyg ir simbolinis gaminys išeina. Griežinėliais supjaustytos morkos keliauja į džiovyklę skrudinimui, vėliau sumalamos su cukrumi, pridedama ištirpinto kakavos sviesto. Viską sutrynus, išeina nepakartojamo skonio firminis skanėstas.
Apie dvaro rūmų gyvenimą iš esmės pakeitusių Rokiškio tautodailininkų planus ateičiai galima dar ilgai pasakoti. Naujieji šeimininkai įsitikinę, jog ateityje dar plačiau į savąją veiklą įtrauks miestelio bendruomenę. Pavyzdžiui, vietos gyventojai galėtų tiekti restoranui savo auginamas daržoves, vaisius, paukštieną. Jeigu dvare pritrūktų vietos žmonėms apnakvindinti – pasiūlytų savo sodybas. Būtų gerai užmegzti ryšius su vietos žirgų augintojais ir organizuoti vaikams jojimo pamokėles… Lankytojų gausėja, didėja ir įdomaus laisvalaikio leidimo paklausa.
Belieka palinkėti, kad šių darbščių ir iniciatyvių žmonių svajonės ir planai išsipildytų…
Virginijos Juškienės ir autorės nuotraukos
