Prie kelio „Panevėžys – Krekenava“, už trylikos kilometrų nuo Panevėžio, įsikūrusi Upytės gyvenvietė. Nuo seno ji plačiai žinoma kaip teritorija, savo valdose turinti du draustinius – Upytės geomorfologinį bei Upytės memorialinį; garsėja istoriniu požiūriu vertingais buvusių dvarų pastatais, taip pat kruopščiai saugomu krašto etninės kultūros paveldu. Ir dar ji žinoma reto darbštumo žmonėmis, kuriuos sutikome, Panevėžio plėtros agentūros darbuotojams pakvietus čia apsilankyti.
„Vai, žydėkit, linai”…
Upytės vardas daugeliui mūsų tvirtai asocijuojasi su linais. Juos, kaip ir grūdus, šių žemių ūkininkai augino nuo seniausių laikų, taigi daug kas šiame krašte ir siejasi su šia žemės ūkio kultūra: tradicijos, papročiai, šventės. Ilgą laiką Upytėje veikė mokslinių bandymų stotis, kurioje darbavosi mokslininkai, bandę išvesti naujas linų veisles. Ir šiandien Upytėje veikiančio Amatų centro sklypelyje žydi linai, lankytojų žvilgsnius traukiantys savo žydromis akutėmis.
Dangaus mėlynumo žiedai džiugina visus nuo gegužės vidurio iki rugsėjo. Jais besigrožintiems žmonėms Amatų centro darbuotojai būtinai papasakoja, kad seniau, besiruošdamas išeiti į lauką sėti linų, ūkininkas griebdavosi savotiško ateities linų derliaus spėjimo. Išsivirdavo ryte kietų kiaušinių ir imdavosi juos lupti. Jei lukštas būdavo tarsi prilipęs prie baltymo ir nesiduodavo nuimamas – gero derliaus nesitikėk, o jei lupimo „procedūra“ eidavosi kaip per sviestą – puiku, linai šauniai derės ir jų luobelės nesunkiai atsiknos nuo stiebų.
Kiaušinių sėjėjas būtinai įsidėdavo ir į sietą. Ritualinių veiksmų reikėjo, siekiant, kad linai gerai augtų, kad jų nesuplaktų lietūs ir neišdegintų saulė. Tai – lepi kultūra, linų sėklytės labai mažos, o daigeliai – silpni, be aukštesniųjų jėgų globos juos augindamas neišsiversi.
Amatų centras Upytėje atsirado prieš aštuonerius metus, 2014-aisiais, ir dabar yra išpopuliarėjęs ne tik pačioje gyvenvietėje, bet ir toli už jos ribų. Mat čia atgaivinami senieji amatai – darbuojasi keramikos, audimo, verpimo, kalvystės specialistai, bitininkas, stalius, supažindinama su muzikos instrumentais. Čia lankosi visi, norintys susipažinti su senoviniais amatais. Ir su linininkyste, žinoma, taip pat.
Visai ne pro šalį pasisemti informacijos, kaip linai minami, kaip iš jų spaudžiamas sėmenų aliejus ir kokiems patiekalams pagardinti jis labiausiai tinka. Centre dabar sukurta nauja programa „Linų ir legendų kraštas“. Jos dalyviai iš edukatorės Vilijos Petkūnienės ne tik daug sužino apie Upytę ir jos linus, bet ir turi galimybę pasigardžiuoti duona su sviestu, apibarstytu kepintais linais. Rudenį centre vyksta Linarūtės šventė, į kurią sugūža daugybė žmonių. Jos metu linai raunami, rišami į pėdus ir sustatomi džiovinti. Beje, sėmenų aliejumi impregnuotos ir vieno iš Amatų centro pastatų sienos. Apsaugai. Taigi be mėlynakio lino ir čia neapsieita.
„Aš kalu kalu per dieną“…
Tačiau, ko gero, labiausiai Amatų centro lankytojus sudomina žinia, kad jame esama kalvių dirbtuvių, kuriose „kalviauja“ ne tik vyras, bet ir moteris. Taip, Viginta Jakubonienė – reta šios profesijos atstovė, savo kalvystės meistriškumą demonstruojanti čia drauge su savo sutuoktiniu Rolandu.
Kalvystė – sunkus amatas, tradiciškai siejamas su vyriška jėga, tad išvysti su pneumatiniu kūju rankose moterį – gana neįprasta. Sutartinai teiraujamės, kaip ji ištveria kasdienį „metalo pažabojimą“ – ir dar tokiame karštyje?
„Atidarome langus, – nusišypso Viginta. – Esu pripratusi prie karščio, jo vengdamas čia nepadirbtum, juk metalas įkaista net iki 1000 laipsnių. Žinoma, žaizdrą galima būtų ir į lauką išnešti, tačiau tada jam būtų reikalinga speciali apsauginė plytų sienelė, taigi darbuojamės čia, kalvėje. Klausiate, ar sunku? Taip – pakankamai nelengva rankomis nusikalti įvairius daiktus, bet juk įmanoma. Kitaip čia nesidarbuočiau. Aišku, jauni būdami, su vyru galėdavome kūju mojuoti ištisą dieną, tačiau dabar ir keturių valandų užtenka pakalti. Per ilgą laiką susiformavo kalvystės įgūdžiai, atsirado meistriškumas, taigi norimą daiktą nusikalam žymiai greičiau“.
Taip, trisdešimt metų kalvystės amato – didelė patirtis. Jau galima savo amatą demonstruoti kitiems, atskleisti didesnes ir mažesnes kalvystės paslaptis smalsaujantiems atvykėliams. Kalvėje vyksta edukaciniai užsiėmimai, sutraukiantys tikrai nemažus būrius žmonių, ypač jaunimo. „Jauni žmonės smalsūs, nemažai klausinėja, tačiau dabar kalvystės amatą renkasi tik labai nedaugelis, – sako Viginta. – Sunkus jis, reikia ir fizinės ištvermės, ir kantrybės.
Labai nelengva kilnoti sunkius gaminius, ypač moteriai, taigi moterų kalvių Lietuvoje nesu sutikusi. Kalvystės jos gal ir mokosi, tačiau po studijų lieka dirbti lengvesnius darbus, dažniausiai vaikus moko darbų arba dailės. Pati šią vyrišką profesiją pasirinkau tiesiog atsitiktinai. Norėjau studijuoti Klaipėdoje scenografiją, bet užsidarė scenografus rengęs fakultetas, taigi pasukau į Telšių taikomosios dailės technikumą. Jame puspenktų metų mokiausi kalvystės bei juvelyrikos meno. Telšiuose sutikau ir savo vyrą. Jis – mano bendramokslis.“
Bet iš ko gi gyvena šių dienų kalviai, kai, atrodo, visko galima įsigyti prekybos centruose? Toli juk į praeitį nugrimzdo tie laikai, kai kiekvienas kaimas turėdavo savo kalvę, kurioje gimdavo įvairiausi žemės padargai ir buities rakandai.
Pasirodo, pagrindiniai užsakovai – individualūs klientai, mėgstantys originaliai nukaldintais gaminiais puošti savo namų interjerus. Vienetinių puošmenų parduotuvėse nerasi, taigi ir kreipiasi į talentingus kalvius. „Man tenka smulkesni gaminiai – kokie baldeliai, furnitūra, vyras gi stambesnių imasi, – pasakoja moteris. – Pavyzdžiui, esame nusikalę net gramofoną, grojusį Tulpių šventėje. Bet apskritai gyventi iš kalvystės šiais laikais nėra lengva. Ir metalas, ir anglys, ir agregatai vos ne kasdien brangsta, kalvystės technika irgi išeina iš rikiuotės. Kiekvieną užsakymą turime visapusiškai įvertinti“.
„Pykšt pokšt tapu tapu“…
Iš vaikystės mename šią dainelę, skirtą audėjoms. Audimo staklės stovi ir viename iš Amatų centro pastatų, iškilusių iš molio ir šiaudų. Šioje aukštaitiškoje gryčioje, kur žiemą šilta, o vasarą maloniai vėsu, darbuojasi visame Panevėžio rajone garsi audėja Irena Ona Vilienė.
Užsukus susipažinti su šia plačiai žinoma tautodailininke, į akis krinta ant sienos sukabinta daugybė juostų. Tai – ir pačios meistrės, ir jos mokinių darbai. Akys raibsta nuo spalvų ir raštų įvairovės. Be šių juostų anksčiau buvo neįsivaizduojama buitis, tad kiekviena mergina savo kraičiui jų prisiausdavo daugybę, dabar gi jų daugiausia įsigyja etnografiniai ansambliai ar vaikų šokių kolektyvai; na, proginės juostos kartais dar papuošia jubiliatų ar kokių švenčių dalyvių krūtines… Tačiau tradicinis amatas privalo būti puoselėjamas, tad ir dūzgia staklelės, auksarankių audėjų valdomos.
Mums, smalsiai apžiūrinėjantiems audimo stakles, ponia Irena pademonstruoja pačią audimo techniką. Jos rankose, vikriai valdančiose šaudyklę, siūlai bematant rikiuojasi į eiles, priglusdami vieni prie kitų – centimetras po centimetro audinys ilgėja, ilgėja… Puikiai suprantame, jog audėjos rankų mitrumas – ilgų metų patirties rezultatas; tą patvirtina ir pati audėja, papasakojusi, jog Tautodailininkų sąjungos nare tapo prieš 51-erius metus. Taigi nueitas ilgas įgūdžių meistriškumo tobulinimo kelias.
„Audimo žinių pradmenis įgijau dar mokykloje: tais laikais veikusiame būrelyje išmokau austi rinktines juostas. Vėliau gyvenimas suvedė su patyrusiomis audėjomis, kurios manęs daug ko išmokė. Buvo įdomu, tad įsisavinau visas technologijas. O apskritai audimas man – proga atsiriboti nuo kasdienybės. Tai savotiška aukštoji matematika, leidžianti pajusti spalvas, išmokti jas derinti, kurti raštus. Mano kompiuteris – nytelės. Jomis varijuoju: bandau vieną, kitą spalvą; neišeina derinys – keičiu atspalvius ar raštą. O bedirbant atklysta mintys, ką vertėtų pabandyti įkūnyti kitame audinyje… Dabar džiaugiuosi, turėdama galimybę savo patirtį perduoti kitiems. Ypač aktyviai audimo techniką bando įsisavinti dvi mano mokinės, vienuolikos ir šešiolikos metų sesutės. Pynimo įgūdžių jos jau sukaupė, dabar mokosi rinktinio audimo būdo“, – pasakoja ponia Irena.
Išsikalbėję sužinojome, kad iš mamos audimo įgūdžius yra perėmęs ir jos sūnus, besidarbuojantis kultūros ir švietimo srityje. Abu nori išlaikyti senąsias audimo tradicijas, taigi automatinių audimo staklių nepripažįsta, dirba su senosiomis, rankinėmis. Amatų centre kaip tik tokios ir stovi. „Man gal 35-eri buvo, kai įsigijau savo pirmąsias stakles. Vėliau ne vienas esu pirkusi… Reikėjo – juk anksčiau tautodailės dirbiniai buvo kur kas paklausesni negu dabar. Dabar šią sritį kai kas jau laiko atgyvenusia; jau nebėra parduotuvių, į kurias galėtume pristatyti savo dirbinius. Kartais pardavinėjame mugėse, bet tekstilės paklausa vis mažėja“, – apgailestavo audėja.
Dabar čia šurmulio netrūksta
Upytės amatų centrą aprodžiusi edukatorė Vilija Petkūnienė pasidžiaugė, jog pas juos nuolat atvyksta lankytojų. Vietinis turizmas labai suaktyvėjo, susilpnėjus nelemtajam kovidui – žmonės, ištrūkę iš karantino gniaužtų, intensyviai keliauja po Lietuvą. Panevėžio krašto turizmo organizatoriai per priverstinį „ramybės laikotarpį“ deramai pasiruošė sutikti ekskursantus. Upytėje nuolat vyksta įvairios edukacijos.
Pavyzdžiui, su keramika lankytojus supažindina šio amato žinovas Romas Galiauskas. Jo vadovaujami, žmonės išbando savo sugebėjimus nusilipdyti vieną kitą dirbinį, kuris vėliau išdeginamas čia pat esančioje krosnyje. Paties keramiko kūrinius turėjome galimybę apžiūrėti Amatų centro seklyčioje, kurioje nuolat rengiamos įvairios parodos.
Pasak Vilijos Petkūnienės, ateityje Amatų centre tikrai atsiras muziejus, kuriame bus eksponuojami įvairių amatininkų centrui dovanoti dirbiniai, o jų jau tikrai nemažai sukaupta. Vienas iš netikėčiausių eksponatų, kurio anksčiau nei vienas iš mūsų infoturo dalyvių nebuvo regėjęs, – speciali dėžė, skirta vežioti žvakėms, kurių su savimi pasiimdavo kalėdoti vykstantis kunigas.
Savo dirbinių Amatų centrui įteikia čia vykstančių renginių dalyviai. Ypač smagu Upytėje būna kalendorinių švenčių išvakarėse, kai jaunimas renkasi pasimokyti gaminti kalėdinių žaisliukų iš gamtinių medžiagų, pasidirbdinti Užgavėnių kaukių, įmantriai dekoruoti velykinių margučių… Tradicija tapo čia rinktis vietos bendruomenės nariams, organizuoti kraštiečių šventes, amatininkų turgus, prekiaujančius tik sava, vietine, produkcija. Ypač smagiai susieinama per Upytėje vykstančius šv. Magdalenos atlaidus, per rudenines Ūkininkų šventes, Atvelykį. Na, o bene garsiausia edukacinė programa vyksta Amatų centro svirne.
Naujam gyvenimui prikeltas svirnas
„Manau, kad šis pastatas dabar – paklausiausias Panevėžio rajone“, – aprodydama senovinį svirną, pasakė edukatorė Vilija Petkūnienė. – Čia tiek daug ko vyksta! O juk prikėlėme jį tarsi Feniksą iš pelenų“…
Išties, XIX a. pab. – XX a. pradžioje statytas dvaro svirnas ilgą laiką buvo avarinės būklės, atstatyti jį pavyko tik 2017-aisiais. Stovi jis ant autentiškų pamatų, su išsaugotais daugiau nei šimto metų senumo balkiais. Čia užsukantiems lankytojams irgi yra proga susipažinti su istorija – svirne nuolat keičiasi įvairios parodos, edukaciniai užsiėmimai.
Ne vienas Upytės svečias iki šiol mena čia vykusią pirmąją parodą „Neša kraičius iš svirnelio“. Daug puikių eksponatų jai parūpino Krekenavos bazilikos klebonas Gediminas Jankūnas: jis tiesiog atvežė ir Amatų centrui padovanojo savo mamos ir tetos – auksarankių audėjų – dirbinių iš lino. Pasižiūrėjus į juos, neretam žmogui kyla noras ir pačiam kažką gražaus savo rankomis pasigaminti, neveltui didelio dėmesio sulaukia edukacinė programa „Ieškome lino spalvų ir skonių“, jos nariai bando tapyti ant lino. Šiame pastate stovinčios skrynios ir senoviniai baldai taip pat dovanoti dosnių apylinkės žmonių.
Tačiau labiausiai atvykėlius dabar traukia edukatorės Vilijos Petkūnienės autorinė programa, turinti tikslą visus supažindinti su mūsų šalies kulinarijos istorija, konkrečiau – su tuo, ką XIV – XVI amžiuje valgė Lietuvos didikai, bajorai, miestiečiai ir valstiečiai. Degustaciniai pietūs „Lietuviškas skonis su smalsumo pagardais ir emocijų padažu“ rengiami, remiantis istorine Lietuvos virtuve. Kiek informacijos reikėjo surinkti, norint parengti tokio įdomumo edukacinį projektą, gali suprasti tik tas, kuris jame dalyvavo.
Lankytojai turi galimybę pasiklausyti įdomiausių pasakojimų ne tik apie tai, kas tuo metu atkeliaudavo ant stalo, bet ir apie tai, kokio valgymo etiketo buvo laikomasi. Ir, žinoma, paragauti šimtmečių senumo patiekalų, pagamintų sumanios šeimininkės Gitanos Zavižienės. Remiantis praeities laikmečių mada, edukacijų dalyviams ne servetėlės dalijamos, o liepiama rankas šluostytis į staltiesės kraštus, valgį smeigti dvidante šakute arba apskritai jį imti rankomis, ir pan.
Atvirai pasakius, sunku prisiversti tą daryti: rankos tiesiog nevalingai bando išsitraukti iš rankinių nosinaites ir jomis apsišluostyti. To niekada praeityje nedarė mūsų protėviai, nei ragaudami kalakutienos su daržovėmis, nei miltinių skrylių, vadintų lazankomis, nei duoninės sriubos, – patiekalų, dabar pasiūlytų mums išbandyti. Buvo ir labai skanu, ir labai įdomu išgirsti šių valgių istorijas. Na, o degustacinių pietų pabaigoje galima ir pasilinksminti: organizatoriai pasirūpina ir muzika, ir šokiais, ir žaidimais, kurių metu lošiama kauliukais bei pelnomi prizai. Smagumėlis toks, kad iš Upytės visai nesinori išvažiuoti…
Virginijos Juškienės nuotraukos.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
