Dabar vykstantis tradicinis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ yra tarsi apšilimas prieš grandiozinį „Kino pavasarį“, rengiamą kovo mėnesį. „Prancūzų kino kūrėjai pristato filmų įvairiam žiūrovų skoniui, tačiau faktas, jog į programą įtrauktas naujas Dominiko Mollo filmas jau iškart sufleruoja, jog šiemetinis festivalis pavyko!” – sako kino apžvalgininkas Arūnas Dovydaitis, sutikęs „Pozicijai“ išsamiau pristatyti „Žiemos ekranų“ kūrinius ir jų kūrėjus.
„Dvyliktosios naktis“
Taip, pernai šešiasdešimtmetį atšventęs Dominikas Mollas yra mano bene mėgstamiausias prancūzų kino kūrėjas. Jis nepriklauso tai dviejų – trijų prancūzų režisierių grupei, kuri skina „Auksinės palmės“ šakeles ar pretenduoja į „Oskarą“. Didžiausias jo pasiekimas – pagrindinis prancūzų apdovanojimas „Cezaris“, 2001 metais gautas už filmo „Haris, draugas, linkintis jums gero“, režisūrą. Pamatęs šią juostą, iškart įsimylėjau Mollo supratimą, koks turi būti geras filmas. Po „Hario…“, antrojo savo filmo, režisierius ir scenaristas išleido dar penkis filmus, iš kurių labiausiai žinomas yra 2016-aisiais sukurtas “Linkėjimai iš Marso planetos“, rodytas ir kino teatruose, ir per televiziją. Bent keturias juostas iš to penketuko mačiau, ir visos jos atrodė labai profesionaliai sukurtos bei pakankamai intriguojančios.
„Dvyliktosios naktis“ – tikrų tikriausias detektyvas. Tačiau ir neįprastas – kad filmo pabaigoje galime nebeišvysti „šekit, štai jums žmogžudys“, pasufleruoja pradinis filmo komentaras: per metus Prancūzijoje įvykdoma apie 800 žmogžudysčių, ir 20 proc. jų – neišaiškinama. Kadangi po košmariško būdo žmogžudystės (nesibaiminkite, kinematografininkai negąsdins jūsų kraujo klanais) stebime kriminalinių nusikaltimų skyriaus darbą, rodomą gana dokumentine maniera, kyla natūralus klausimas: kiek tikra visa tai? Pats režisierius savo interviu sako, jog šio kūrinio scenarijus yra parašytas pagal rašytojos Pauline‘s Guenos knygą, vaizduojančią kriminalinės paieškos tarnybos veiklą, o ši autorė tikrai yra betarpiškai stebėjusi kriminalistų veiklą…
Ekrane dviejų tyrėjų grandis, susidedanti iš amžiumi jaunesnio tyrėjo Johano ir vyresnio Marso, darbuojasi visomis jėgomis. Tik jei naujosios kartos Erkiulis Puaro – Johanas – visas atsiduoda žudiko paieškai, nes neturi šeimos, o streso stengiasi atsikratyti treke mindamas dviratį, tai jo kolega Marsas paniręs ir į šeimynines problemas. Žiūrovas liks su jais, „sirgs“, kad brutalusis žudikas būtų išaiškintas ir gautų pagal nuopelnus. Filmas įgys ne vieną posūkį, rodysis, kad žudikui ateina galas, tačiau…
Labai rekomenduoju nepraleisti… Nors įtariu, kad po „Žiemos ekranų“ jis pasirodys kai kuriuose kino teatruose, geriau nerizikuoti ir stengtis pamatyti jį dabar.
„Trumpo romano kronikos“
Ši Emmanuelio Moureto juosta – taiklus pasirinkimas festivalio atidarymui. Labai prancūziškas filmas!
Dažnai besifilmuojančio šiuolaikiniame prancūzų kine aktoriaus Vincento Macaigne įkūnijamas personažas Simonas akimirksniu pamilsta aktorės Sandrine‘s Kiberlain vaidinamą Šarlotę. Būsimasis meilužis smulkiai pasakoja apie savo šeimą, po truputį paaiškėja, kad ir Šarlotė ne vieniša – turi tris vaikus. Žinia, antrosios pusės ir vaikai įsimylėjėlių santykiams – ne kliūtis, juk jie – prancūzai. Greit įsitikiname, kad Simonas ne tiek skuba patirti fizinį artumą, kiek mėgsta save analizuoti.
Apsidžiaugiau, supratęs, kad mačiau vieno iš Prancūzijos „Naujosios bangos“ tėvo Erico Rohmero stiliaus filmą. Labai miela sekti tolimesnę meilužių santykių raidą. Finalas ne tradicinis, prancūziškas…
„15 būdų užmušti kaimyną“
Esu tikras, kad šis Santiago Mitre filmas geras ir nusipelno dėmesio. Iškart pradedu nuo kategoriško konstatavimo, nes neabejoju, kad ne vienas, pamatęs šį filmą, iš salės išeis pakėlęs antakius („Ir ką mes čia žiūrėjome?“) Taip, filmas iš esmės keistas. Prasidėjęs nuo jaunos poros – argentiniečio ir prancūzės – bendro gyvenimo ir buities vaizdavimo, jiems persikėlus iš Argentinos į mažą Prancūzijos miestelį, filmas įgauna santykinį reginį, pereinantį iš realybės į vaizduotės sritį. Čia jau nuomonės išsiskiria: vieniems žiūrovams stebėti filmą bus smagu, kitiems – nelogiška. Tačiau kūrėjai skeptikams tuoj pat pasiaiškins, remdamiesi tokiu teiginiu: „Jeigu logikos nėra – tai ir yra logika“.
Pristatydamas filmą, ne be reikalo išryškinau prancūzišką jo pavadinimą. Apsidrausdami nuo kritikos iš filmą neigiančių žiūrovų pusės, festivalio organizatoriai tiesmukai „perdirbo“ filmo pavadinimą „Mažoji gėlelė“ į labiau filmo veiksmui pritaikytą pavadinimą „15 būdų užmušti kaimyną“. Šį veiksmą laikau nepagarba tam, ką autoriai norėjo įdėti į filmą. „Mažoji gėlelė“ – genialus muzikinis paminklas. Šis instrumentinis, o vėliau ir vokalinis kūrinys bent dešimt kartų suskamba filmo epizoduose, kurių metu Žose tariamai žudo kaimyną. Tai kūrinys, kurio pirmajam taktui suskambus, kaimynas puola ekstazėn…
Pasidomėjau – kūrinio autorius – dar XIX a. gimęs ir 1959 metais miręs garsus Naujojo Orleano epochos džiazo klarnetininkas ir saksofonininkas Sidney‘us Bechetas. Jį gerbė ir su juo kartu muzikavo Louisas Armstrongas, Duke Ellingtonas. 1950 – 1954 metais jis gyveno Paryžiuje ir sukūrė savo nemirtingą melodiją „Mažoji gėlelė“. Bendros Prancūzijos, Argentinos, Belgijos ir Ispanijos gamybos filme šiai melodijai tarsi atiduodama pagarba. Kadangi filmo keistenybės vyksta tik skambant „Mažajai gėlelei“, kišti nagų prie šio pavadinimo jokiu būdu nederėjo. Tiesa, programos sudarytojai parašo žiūrovui, koks yra lėto fokstroto, skambančio iš ekrano, pavadinimas…
Negaliu nepaminėti, jog 40-mečiui argentiniečių kino režisieriui Santiagui Mitre neįtikėtinai sekasi. Jo praėjusiųjų metų filmas „Argentina 1985” laimėjo „Auksinį gaublį“ kaip geriausias ne anglų kalba sukurtas filmas; jis taip pat nominuotas toje pačioje kategorijoje BAFTA ir „Oskaro“ apdovanojimams. Šis filmas visiškai kitoks negu „15 būdų užmušti kaimyną“ – jis labai tradicinis, netgi senamadiškos konstrukcijos, tačiau didžiai įdomus, realiai pasakojantis apie itin svarbų Argentinos naujųjų laikų istorijos faktą.
Palinkėkime Santiagui Mitre sėkmės!
“Prisiminimų dėžutė“
Kadangi šis libaniečių filmas apie prisiminimus, jame tarsi ir nėra aiškaus veiksmo. Juostos kūrėjai sutuoktiniai Khalilas Joreige ir Joana Hadjithomas mus nukelia į Beirutą karo laikais. Stebime arabų pasaulį vienos šeimos akimis. Tų laikų liudininkės, dienoraščių rašytojos Majos dukra, aiškindamasi mamos ir močiutės gyvenimo tarpsnį tėvynėje, tol nenurims, kol iš Monrealio jos su mama nenuvyks į dabartinį Beirutą. Baigiasi pasakojimas gražiai, giminės ir pažįstami laimingi vėl susitikę.
Šiltas, solidus, be didelių ambicijų filmas.
„Šeštasis vaikas“
Režisieriaus Leopoldo Legrando juostos siužetas vystomas „netempiant gumos“. Jis tvirtai stovi ant žemės, vadinasi tai, ką matome ekrane, galėjo būti ir realybėje. Žiūrėti įdomu, nors filmo siužetas ir nuspėjamas. Ypač, kai žinai filmo pavadinimą. Bet toks įspūdis apgaulingas, kai įvykiai vystosi priekin…
Filmo vaidyba natūrali, „neperspausta“. Matome tikrus žmones. Retai kada ilgo metro debiutai būna tokie sėkmingi! Trumpiau kalbant, tokius filmus reikia žiūrėti, o ne apie juos kalbėti…
„Blogio šaknys“
Režisieriaus Sebastieno Marniero filmo „Blogio šaknys“ premjera įvyko tik rugsėjį Venecijos kino festivalyje. Nors svarbiausių laurų jis nenuskynė, kino kritikai jį lygino su holivudišku filmu „Ištraukti peiliai“, kurio tęsinį gruodžio mėnesį pristatė „Netfliksas“. Toks lyginimas jau savaime yra rodiklis…
Simpatinga mergina, prisistatanti Stefanos vardu, susiranda savo senyvą tėvą, kuris jos susilaukė su savo meiluže. Pakviesta į tėvo namus – rūmus, kur tvyro manieringumas, kičinis daiktų perkrovimas, mergina greit supranta, kad pateko į neeilinių turčių šeimą, kurioje žmona, dukra, anūkė yra nusiteikę prieš tėvą. Nors ne naujiena, bet šįkart trumpam ekranas dalijasi į penkias dalis, atskleidžiančias atskirų rūmų gyventojų egzistencijas. Stefana mato, kad rūmų moterys trokšta ligoto vyro turto ir yra įsitikinusios, jog to paties nori ir nelauktai atsiradusi jo suaugusi dukra. Dar tamsesnė migla gaubia persikėlimą į Stefanos gyvenamąją erdvę…
Tačiau žiūrime ne Agathos Christie kūrinio ekranizaciją – atrodytų, gana greitai atsiskleidžia visi neaiškumai, tačiau reikalai tuo neužsibaigia. Antroji filmo pusė dar dinamiškesnė, dar įtemptesnė, net daug ką išsiaiškinus….
„Gyvenimas tarsi šokis“
Filmo režisierius Cedricas Klapischas taip pat gerai žinomas kino gurmanams. 2002 m. parodytas jo „Europudingas“ ir 2013 m. “Europudingas – 2“ tapo kultiniais tarp studentiško amžiaus žiūrovų. Jaunimui įdomūs vakarėliai, kuriuose filmo bendraamžiai veikėjai aiškinasi gyvenimo prasmės problemas, tarpusavio santykius, išsako lūkesčius dėl ateities. Dabar, jau šešiasdešimtmetis, kino kūrėjas ir toliau gvildena jaunimo egzistencines problemas.
Pirmosios kelios filmo minutės tiesiog pakeri savo grožiu. Uždėjus mėlyną filtrą, kamera seka paskui Paryžiaus operos teatro baleto trupę scenoje ir užkulisiuose. Deja, žiūrime kiną ir balerinai šio grožio metu įvyksta stresinių situacijų, keičiančių jos gyvenimą. Taip filmas pamažu pereina į kur kas buitiškesnį lygmenį. Likimo pastūmėta 26 metų balerina Eliza ima aiškintis savo gyvenimo kelio prasmingumą, peržvelgia asmeninius santykius su tėvu, dviem seserimis. Eliza manė, jog jos gyvenimas tobulas: turi vaikiną, jos laukia daug žadanti baleto šokėjos karjera. Tačiau vieną dieną viskas sugriūna… Elizai sužinant vis naujų „gyvenimo tiesų“, filme galima įžvelgti ir didaktikos gaidelių. Neįmanoma nepastebėti, kad tikrai žavi Paryžiaus operos primabalerina Marion Barbeu šokyje yra stipresnė negu dramos vaidyboje. Netgi, sakyčiau, garsios Izraelio šiuolaikinio šokio „Hofesh Shekter“ trupės pasirodymai nėra tokie įspūdingi, kaip šio meno kadrai, pasiekiantys mus Holivudo filmuose.
Tam tikra kritikos dozė iš mano pusės, žinoma, yra subjektyvi. Kitiems žiūrovams balerinos gyvenimo posūkiai filme gali būti labai jaudinantys ir artimi.
„Gardumynas“
Režisieriaus Erico Besnardo filmas prasideda teze, kad XVIII a. kulinariniai pasiekimai buvo skirti išrinktųjų kovai su nuoboduliu. Prasčiokams užtenka tik pavalgyti!
Filme stebime spėjusio pagarsėti išskirtiniais sugebėjimais virtuvėje Pjero Monserono tarnystę Šanforo hercogui. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, ambicingam virėjų šefui tenka keltis į vienkiemį, kur jis gyvena praradęs mažiausią norą toliau verstis virėjo amatu… Filmas įdomiai vysto istoriją, kuri skirta aiškiam tikslui – atskleisti, kaip senovėje atsirado restoranai. Kad tas būtų atskleista, filme supinama tikra intrigų pynė. Jų išpynimas „Gardumyne“ parodytas tikrai įdomiai. Neatsibosta!
