Poreikis vaikiškiems baleto spektakliams yra labai didelis, neretai mažieji vieną ar kitą pastatymą žiūri po kelis kartus, mat šio pobūdžio premjeros dienos šviesą išvysta ne taip dažnai. Taigi naujausias LNOBT baleto spektaklis „Užburtos akys“, gruodžio vidury pristatytas jauniesiems žiūrovams, buvo sutiktas labai entuziastingai.
Supažindinti vaikus su dar vienu šokio meno kūriniu ėmėsi jauna, bet jau plačiai žinoma choreografė Edita Stundytė. Kaip pasakoja pati kūrėja, idėjos kurti vaikams jai visą laiką buvo labai artimos, o ypač šios mintys sustiprėjo nerimastingais pandemijos laikais. Bendravimo su jaunaisiais žiūrovais patirties menininkė jau yra sukaupusi: juk kuria choreografiją Nerijaus Juškos baleto mokyklos moksleivėms, pati yra dalyvavusi šokio teatro vaikams „Dansema“ spektakliuose, nuolat peržiūri naujausius animacinius filmus ir perskaito ką tik išėjusias mažiesiems skirtas knygas. Tiesa, dabartinis laikmetis padiktavo choreografei naujas sąlygas: spektaklį teko kurti su kuo mažesnėmis erdvės sąnaudomis, pasitelkiant naujas, galinčias transformuotis formas, taip pat išsiverčiant su ribotu personažų skaičiumi. „Užburtos akys“ pasitelkė šešias lėles – robotus ir keturis pagrindinius veikėjus: Profesorių K., Klarą, Natanaelį ir lėlę Olimpiją. Tiesa, scenoje dar gros Profesoriaus orkestrėlis, susidedantis iš styginių kvinteto ir fortepijono. Taigi viso labo vos šešiolika atlikėjų.
Spektaklis sukurtas, remiantis Ernsto Theodoro Hoffmanno pasaka „Smėlio žmogus“. Šio autoriaus kūrinius labai mėgsta statyti viso pasaulio teatrai, mat juose galima rasti visko – realybės, fantastikos, magijos, sapnų… Ne išimtis ir mūsų Nacionalinis operos ir baleto teatras, jau seniai demonstruojantis „Spragtuką“, į kurį žiūrovai tiesiog plūste plūsta… Ypač dabar, metų virsmo švenčių išvakarėse. Nors E. T. Hoffmanno kūriniai sudėtingi, juos galima įvairiai interpretuoti. Ir Edita Stundytė sukūrė savą versiją, nukrypusią nuo originalaus kūrinio. Tačiau ši improvizacija paremta siužeto padiktuota veiksmo logika. Modernios pasakos herojai – Klara ir Natanaelis – nuolat tarpusavyje besikivirčijantys bičiuliai. Pastoviai girdėdamas šių paauglių ginčus, jų kaimynystėje gyvenantis Profesorius K. pasiūlo įdomią išeitį, kaip vaikams pasiekti tarpusavio santykių darną.
Būdamas lėlių robotų meistru, jis įtikina vaikus, kad tereikia įsitaisyti draugą robotą, panašų į žmogų, ir tada niekuomet su niekuo nebesipyksi. Taigi Natanaelis užmezga ryšius su lėle Olimpija – ji ir labai graži, ir susikivirčyti su ja neįmanoma. O susižavėjęs, užmiršta savo draugę Klarą. Ši, skirtingai nuo Natanaelio, nepasiduoda Profesoriaus K. raginimams įsitaisyti draugą robotą, tenkinsiantį visus jos norus. Lėlės kerai mergaitės neveikia, ji tetrokšta vėl bendrauti su Natanaeliu… Taigi šitaip „Smėlio žmogus“ pristatomas jauniesiems baleto mėgėjams… O pagrindinė spektaklio mintis, manau, tikrai lengvai suprantama: žmogaus negali pakeisti joks robotas, nors ir būtų tikrai panašus į žmogų. Tiesiog jis neturi sielos, tik užprogramuotus veiksmus. Ir Natanaelį pakerėjusi lėlė Olimpija – tuščia, ji tik sugebėjo užburti berniuko akis, ir jis ilgai nematė to, kas realu: kad iš tikrųjų jis svarbus tik savo bičiulei Klarai. Vadinasi, profesoriaus K. mintis, kad išmaniosios technologijos gali viską, nepasiteisina.
Choreografė Edita Stundytė apie naujojo spektaklio kūrimą išsamiai pasakojo į paskutinę šių metų spaudos konferenciją teatre gausiai susirinkusiems žurnalistams. Kūrėja pabrėžė baleto šokių įvairovę: kampuotos plastikos lėlių judesius, šiuolaikinių ir klasikinių šokių derinį, būdingą žmonių personažams. Na, o kalbant apie baleto muziką, pažymėta, jog buvo pasirinkti W. A. Mozarto kūriniai. Melodijos atitinka spektaklio esmę: yra linksmos, šmaikščios, nuotaikingos. Taigi jaunųjų žiūrovų skoniui tikrai labai tinka. Beje, elektroninis apipavidalinimas, įgyvendintas kompozitorės Agnės Matulevičiūtės, suteikia visam muzikiniam fonui šiuolaikinių atspalvių. Pasak spektaklio kūrėjų, baletas, paremtas kamerinėmis melodijomis, Operos ir baleto teatre retas, tai speciali muzika, kurią pritaikyti didesnei salei nėra lengva. Muzikantai groja scenoje – taigi jaunieji žiūrovai gali stebėti, kaip gimsta muzika… O elektroninės muzikos fragmentai čia naudojami prasminiams sąskambių „perėjimams“, sujungimams. Spektaklyje sumaniai derinami įvairūs šokių stiliai – modernus, klasikinis, populiarusis, charakterinis, gatvės… Baleto choreografiją teko derinti prie spektaklio vietos – juk „Užburtos akys“ vyks avanscenoje priešais geležinę uždangą…
Tikrai įdomus šio spektaklio vizualinis apipavidalinimas. Vaizdo projekcijos, sukurtos dailininko Mariaus Vilčinsko, scenografija, su kuria darbavosi dailininkė Indrė Pačėsaitė, ir šviesos dailininkų Levo Kleino bei Andriaus Ringevičiaus pastangos pagimdė ryškų ir įsimintiną spektaklio vaizdą. Scenoje žiūrovai išvysta keturias erdves: Profesoriaus K. darbinės zonos, Klaros ir Natanaelio buvimo vietų, taip pat kiemo. Sukuriamas ir kosmoso, sapnų pasaulis.
Įspūdingi dailininkės Indrės Pačėsaitės sukurti kostiumai. Ypač sudėtinga, ryški, su daugybe detalių yra lėlių robotų apranga. Jų galvas puošia perukai, o kūnai sudaryti iš atskirų dalių. Stilizuotu apdaru itin išsiskiria lėlė Olimpija. Profesorius K. dėvi du kostiumus – kasdieninį ir išeiginį, beje, jis turi ir skafandrą. Na, o Klaros ir Natanaelio drabužiai – šiuolaikiški.
„Užburtos akys“ – unikalus spektaklis, – pabrėžė ir spaudos konferencijoje dalyvavęs LNOBT direktorius Jonas Sakalauskas. – Tai – originalaus siužeto, savitos choreografijos ir išskirtinės scenografijos baletas. Tokių įdomių pastatymų mūsų jauniesiems žiūrovams tikrai trūksta, taigi džiugu, kad šiuo pastatymu bent kiek patenkinsime didžiulę šokio spektaklių vaikams paklausą“.
„Užburtų akių“ premjeroje, kuri vyko gruodžio 17-ąją, kartu su lietuvių baleto solistais – Darija Seliukaite (Klara) ir Laimiu Rosleku (Profesorius K.) – pagrindinius vaidmenis atliko į mūsų teatrą atvykę dirbti artistai iš užsienio šalių. Tai – brazilas Joao Jezler (Natanaelis) ir naujazelandietė Briese Eden Phelan-Boyd (Olimpija).
Kitas spektaklis numatytas gruodžio 31-ąją.
Fotografo Martyno Aleksos nuotraukos
