Seniausias Panevėžio namas, iškilęs tolimais 1614 metais, išties neprimena jokios sukrypusios bakūžės. Mūrinukas – ir tiek, o tai reiškia, kad šitiek šimtmečių rūpestingos šeimininkų rankos jį stropiai prižiūrėjo… Dabar šis namas priklauso Panevėžio kraštotyros muziejui – yra jo filialas, ir jame esama nuolatinės ekspozicijos „Upytės bajorai“.
Šiame name, dabar įrašytame į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą, seniau buvo saugomi teismo archyvai.
Poreikis turėti atskirą pastatą teismui bei teismo archyvams atsirado dar XVI amžiuje, Panevėžiui tapus Upytės pavieto centru. Iš pradžių teismo posėdžiai buvo rengiami Panevėžio dvare, bet ten buvo per mažai vietos, taigi teismo pastatų klausimą derėjo spręsti per daug neatidėliojant. Juk pagal III Lietuvos Statutą teismų protokolai ir kita teisinė medžiaga privalėjo būti dedama į dėžes, rakinamas trimis užraktais, antspauduojamas trimis antspaudais ir saugoma mūriniame name.
Ne veltui tokio pastato statybos Upytės paviete klausimas 1569 metais buvo svarstomas Seimo posėdyje Liubline. Tiesa, leidimas statyti buvo gautas žymiai vėliau, tik 1612-aisiais. Upytės pavieto seniūnui Jeronimui Valavičiui vadovaujant ir skyrus tam tikrą sumą pinigų (likusią dalį paaukojo pavieto bajorai), 1614 metais iškilo mūrinis teismo archyvas ir medinis teismo pastatas, pora arklidžių, ratinė ir kalėjimas.
Mūrinis teismo archyvo pastatas 1807 metais degė, bet vėliau buvo rekonstruotas. Panevėžio apskrities teismų bylos, Upytės pilies ir žemės teismų dokumentai čia saugoti iki XIX amžiaus antrosios pusės (išlikusieji dabar yra perkelti Lietuvos valstybės istorijos archyvą bei į Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrių). XIX amžiaus pabaigoje šiame pastate buvo įsikūręs karinis dalinys, vėliau, Pirmojo pasaulinio karo metu, jame buvo apsigyvenęs vienas panevėžietis, vardu Ničajus (juk karo metu namas buvo apleistas). Gal tik šio žmogaus priežiūros dėka statinys išliko, tačiau karo audroms praūžus, Panevėžio savivaldybė liepė jam patalpas atlaisvinti. Šiuo reikalu jai net bylinėtis su Ničajumi teko…
1925-ųjų sausio 18-ąją name įsikūrė Panevėžio muziejus, veikęs čia septynerius metus. Vėliau dėl per mažų patalpų jis iš čia išsikėlė, ir namas vėl neturėjo šeimininko. Po Antrojo pasaulinio karo sovietinė valdžia šiame pastate buvo įrengusi sandėlį spaudai ir tik 1964-aisiais jame vėl įsikūrė muziejininkai. Iš pradžių čia įrengtą ekspoziciją ateistine tematika vėliau pakeitė liaudies meno dirbinių kolekcijos. Čia buvo galima išvysti medžio skulptūras, tarp jų – ir garsaus kryždirbystės meistro Vinco Svirskio kryžius, vietinių audėjų išaustus puikius audinius ir kitus tautodailininkų darbus. Dar vėliau muziejus pasipildė senųjų medžio skulptūrų pavyzdžiais. Pastatas nesyk buvo remontuotas ir restauruotas.
Prisiminimai apie tai, kas kažkada klestėjo
Dabartinė ekspozicija atskleidžia Upytės krašto bajorų gyvenimą. Jeigu XVIII a. pabaigoje šiame krašte būta 686 dvarų, tai metams bėgant, jų skaičius mažėjo. Ypač negailestingas dvarams buvo XX amžius, labai sumenkinęs jų reikšmę ir nuskurdinęs jų kultūrą. Nekalbėsime apie sovietmetį, kuomet daugelis dvarų buvo sunaikinti, o jų turtas – išgrobstytas. Dalis dvarų šeimininkų pasitraukė į Vakarus, kita dalis neišvengė tremties. Į šį išskirtinį materialinį tautos paveldą dėmesys atkreiptas visai neseniai. Juo besidomintiems žmonėms tikrai pravartu apsilankyti šiame istoriniame pastate ir susipažinti su bajorų kultūros atspindžiais.
Ekspozicija pasakoja daugelio Panevėžio dvarų istorijas, mini jų šeimininkus. Čia rasime žinių apie Mitriūnų, Naudvario, Augustavo, Rodų, Pajuosčio dvarus, išlikusios jų fotografijos atskleidžia, kaip atrodė buvę tų dvarų rūmai. Dalis jų jau sugriuvę, kiti – perstatyti ir neatpažįstamai pasikeitę. Labai įdomu išvysti ir senųjų dvarininkų giminių herbus. Juos turėjo Valavičiai, Poniatovskiai, Puzinai, Karpiai, Straševičiai, Sicinskiai, Kordzikovskiai, Bistramai, Kerbedžiai, Eidrigevičiai, Zavišos ir kitos garbingos giminės. Čia esama kai kurių daiktų iš Naudvario, Apytalaukio, Savitiškio, Rodų, Vadoklių, Dudiškių, Puziniškio dvarų, taip pat iš Plungėje esančio Oginskių dvaro.
Derama pagarba atiduota šio namo statytojui, karaliaus Žygimanto Vazos raštininkui, LDK iždininkui, Upytės pavieto ir Žemaitijos seniūnui Jeronimui Valavičiui. Kaip atrodė ši iškili asmenybė, rodo jo portretas, nutapytas pagal Tytuvėnų bažnyčioje kabantį originalą (Jeronimas Valavičius buvo vienas iš Tytuvėnų ansamblio statybos mecenatų).
Čia galima išvysti ir Staniūnų dvaro šeimininko Hugo von Keyserlingko atvaizdą. Šis grafas valdė didelę dalį dabartinės Panevėžio teritorijos. Miestui jis nusipelnė tuo, kad su didikais Ropais, savo giminaičiais, įkūrė Panevėžio liuteronų parapiją ir skyrė lėšų liuteronų bažnyčios statybai. Hugo von Keyserlingko (1833 – 1903) portretą pagal išlikusią nuotrauką nutapė dailininkas Pranas Grušys, o muziejui dovanojo grafas Dietrichas von Keyserlingkas, vienas iš garsios Europos aristokratų šeimos atstovų. Keyserlingkai – senajame žemyne plačiai žinoma giminė, visuomet ėjusi aukštas pareigas įvairiose šalyse, susigiminiavusi su daugeliu karališkų šeimų.
Visi, čia apsilankę, būtinai atkreipia dėmesį į 1963 metais Panevėžyje, Sirupio gatvėje, rastą Nyderlandų talerių lobį. 36 monetos iš Vakarų Frezijos, Utrechto, Zelandijos ir Overeiselio provincijų datuojamos įvairiomis datomis, vėlyviausia nukaldinta 1803-aisiais.
Apsilankymas šiame muziejuje – gyva istorijos pamoka. Specialios edukacinės programos čia skiriamos moksleiviams, jų metu jaunimas daug sužino apie to meto Panevėžio krašto bajoriją, apie dvaruose klestėjusią kultūrą, apie to meto tradicijas ir papročius. Užsiėmimų metu stengiamasi prabilti apie dvaruose gyvenusius iškilius žmones. Nemaža jų vardų yra išsaugojusi istorija.
Štai Naudvario dvare gimė vienas garsiausių XIX amžiaus Rusijos inžinierių, geležinkelio ir tiltų statytojų, Stanislovas Kerbedis; Augustavo dvaras susijęs su prisiminimu apie gamtininką etimologą Valerijoną Straševičių, kurio surinkta vabzdžių kolekcija eksponuojama Panevėžio kraštotyros muziejuje; Rodų antrajame dvare pasaulį išvydo ir gyveno garsus dailininkas Romanas Švoynickis…
Nedorėlis minimas iki šiol
Tačiau, be abejonės, didžiausio dėmesio sulaukia viskas, kas susiję su garsiuoju ir žiauriuoju dvarininku Čičinsku, kuriam ekspozicijoje skirtas išskirtinis dėmesys. Gidai mėgsta pasakoti apie šio bajoro žiaurumus. Kiek šios istorijos tikros, kiek ne, sunku dabar spėti, tačiau patį žiauruolį galima išvysti įkalintą senojo namo rūsyje. Pažvelgęs pro grindyse esantį stiklą, muziejaus lankytojas išvysta prie stalo sėdintį ir monetas skaičiuojantį Čičinską. Kad šio dvarininko vardas iki šiol neužmirštas, byloja ir jo vardu pavadintas restoranas Panevėžyje, tiekiantis savo garsųjį „Čičinsko kepsnį“. Jo gamybos receptas nesikeičia metų metais, taigi kepsnį drąsiai galima vadinti miesto kulinariniu paveldu.
Legendų, susijusių su legendiniu bajoru Čičinsku, girdėjome ir Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus Arūno Astramsko, ir Upytės amatų centro edukatorės Vilijos Petkūnienės pasakojimuose. Iš lūpų į lūpas jau seniai liaudyje sklando pasakojimai apie tai, kaip šis žiaurus ponas liepdavo baudžiauninkėms, krūtimi maitinančioms kūdikius, žindyti jo medžioklinių skalikių atsivestus šuniukus; apie tai, kaip įsakydavo baudžiauninkams įsilipti į medį ir kukuoti, o po to tas „gegutes“ nušaudavo.
Itin gajos legendos apie Čičinsko dvare vykdavusius lėbavimus. Pasak populiarios legendos, vieną Kūčių vakarą šis bajoras iškėlė didžiulę puotą, pasikvietė daugybę svečių, kurias linksminti turėjo vietinės merginos. Jų šokiai Čičinskui kažkodėl nepatiko, ir jis įsakė jas išplakti. Ir visa tai vyko šventą vakarą, kai visi tradiciškai laikosi rimties! Sekantį rytą dvarininkas stipriai susibarė su žmona, palinkėdamas jai prasmegti skradžiai žemę.
Ši atsikirsdama atsakė: būtų gerai, kad ir tave nutrenktų perkūnas! Palinkėjimai netrukus išsipildė abiems: legenda byloja, jog Čičinskas tąsyk nuvyko į bažnyčią raitas, su žirgu įjojo į pačius Dievo namus, nuo altoriaus prisidegė žvakę, apsisuko ir išskubėjo namo. Kai grįždamas jojo per tiltą į savo dvarą, trenkė perkūnas, užmušdamas nedorą bajorą, o prasivėrusios žemės gelmėse prasmego jo dvaras. Dar ir dabar, priglaudus ausį buvusios dvarvietės vietoje, girdėti gaidžių giedojimas… Esama ir kitos šios legendos versijos: esą perkūnas Čičinską nutrenkė už tai, kad jis nušovė vietos kunigą, išdrįsusį pradėti laikyti mišias jo, dvarininko, nesulaukęs…
Netoli nuo Upytės gyvenvietės esama vieno įdomiausių archeologinių paminklų – piliavietės, pramintos Čičinsko kalnu. Tai – kalva, apsupta pelkingų ežerų. Jos viršuje yra pylimas ir didelė įduba, dėl kurios kilmės tebediskutuojama: gal tai natūrali karstinė įgriuva, o gal žmonių rankomis sukurtas darinys. Tai va, sklando kalbos, kad Čičinsko kalno apylinkėse periodiškai pasirodanti jo šmėkla. Žmonės matą ten ir klaidžiojančias švieseles, girdį įvairiausius šauksmus ar garsų juoką.
Mitai lieka mitais, o faktai – faktais
Vladislavas Sicinskis, vėliau pramintas Čičinsku, gimė Upytės paviete XVII a. pradžioje ir istoriniuose dokumentuose buvo minimas kaip šio pavieto mokesčių mokėtojas. Išgarsėjo jis per 1652 metų Seimą, vetavęs jo darbą. Tuo metu Lietuvos – Lenkijos valstybėje buvo susidariusi labai sunki padėtis.
Dalis didikų purkštavo prieš karalių, o prie šalies artėjo kazokai ir žūtbūt reikėjo galvoti apie tai, kaip nuo jų apsiginti. Kariuomenei reikėjo lėšų, tad Seimui buvo privalu priimti nutarimą dėl mokesčių padidinimo. Su tuo nesutiko opozicija, nenorėjusi balsuoti už naujų mokesčių rinkimą (taigi ir už kariuomenės samdymą apsigynimui).
Paskutinę posėdžių dieną karalius paprašė Seimo narių pratęsti darbą. Kitą dieną naujų mokesčių rinkimui buvo pritarta, deja, vakare vienas iš seimūnų, Magdalenskis, pareiškė neleisiąs spręsti jokių klausimų, kol jam nebūsianti paskirta seniūnija. Karalius vėl paprašė pratęsti Seimo posėdžius, bet su tuo kategoriškai nesutiko Upytės atstovas Sicinskis, pareiškęs kategorišką veto ir šitaip išardęs Seimą.
Sicinskis dalyvavo pasirašant Kėdainių sutartį, 1659 m. vėl buvo išrinktas į Lietuvos ir Lenkijos valstybės Seimą, prisidėjo sudarant Olyvos taiką su Švedija. Vėliau ėjo Upytės paseniūnio pareigas, kurių atsisakė, gavęs Upytės pavieto žemės teismo pateisėjo pareigas, o po kurio laiko tapo ir šio teismo teisėju.
Vėliau, XVIII a. pabaigoje, pradėjus ieškoti netvarkos valstybėje priežasčių, greta kitų buvo apkaltintas ir Čičinskas. Girdi, jis buvęs valstybės griovėjas. Čičinskas tapo nedorėlio sinonimu.
Na, o istorikai teigia, kad Čičinskas koneveiktas todėl, kad buvo reformatas: esą jie, ne katalikai, trokštą tik valstybės pražūties…
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
