2022-ieji – neeiliniai Sūduvos kraštui, tokiam išskirtiniam mūsų valstybės istorijoje. Prieš šešis šimtmečius, 1422-aisiais, pasirašius Melno taikos sutartį, Sūduva visiems laikams buvo įtraukta į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį ir tai turėjo nepaprastai didelės reikšmės lietuvių tautinės sąvimonės, kultūros ir kalbos vystymuisi. Neveltui šiuos metus Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Sūduvos metais, skatindamas savo piliečius kuo giliau pažinti šią nepaprastai įdomią mūsų šalies teritorijos dalį.
Norėdama atskleisti, koks turtingas istoriniu, kultūriniu ir dvasiniu požiūriu šis kraštas ir kokie puikūs žmonės jame gyvena, Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ pakvietė būrį žurnalistų susipažinti su jo įžymybėmis. Nors aplankyti objektai – tik maža dalelė to, kuo šiandien garsėja šis kraštas, nukeliaukime į juos… O pirmiausia – į Šakių rajone esantį Gelgaudiškio dvarą.
„Esate laukiami visada – ir per šventes, ir savaitgaliais, ir paprastomis dienomis“
Šitokiais žodžiais mus pasitiko tikra dvaro ponia, pasipuošusi puikia XIX šimtmečio suknele ir madinga skrybėlaite. Kitaip ir būti negalėjo, juk atsidūrėme nebe paprasto dvarponio namuose, o tikrame aukšto europinio lygio dvare. Kaip ir pridera kilmingai damai, ji širdingai pasišovė aprodyti savo valdas. Juk pasižvalgyti dabar tikrai yra į ką – rūmų menės jau atgimusios naujam gyvenimui, restauruotos ir puošnios. Nepaisant savo tikrai sudėtingos ir skausmingos praeities.
Istorija nebuvo gailestinga nei šio dvaro pastatams, nei juos juosiančiam parkui, nei šeimininkams. Bet apie visa tai prabilkime garbios ponios – Gelgaudiškių kultūros centro direktorės Dianos Šležienės lūpomis…
Dvaro dyvai
O jų XX amžiaus pradžioje būta net penkių. Retas kuris statinys tuo metu galėjo pasigirti turįs elektrą, telefoną, vandentiekį, kanalizaciją ir maisto keltuvą, kuriuo patiekalai iš dvaro virtuvės atkeliaudavo į ponų valgomąjį (valgiai buvo gaminami toliau nuo rūmų menių, kad kvapai neerzintų šeimininkų). Žinoma, šios naujovės, taip stulbinusios visus tarnus (daugelis jų niekaip negalėjo suprasti, kaip iš sienos gali trykšti vanduo), atsirado jau vėlai, praėjusiame šimtmetyje, o iki tol modernumas turėjo sau skintis kelią per ilgą 520-ies metų istoriją…
Dvaro pradžia reikėtų laikyti XVI amžių: juk tai jo pradžioje Lietuvos Didysis Kunigaikštis Aleksandras padovanojo 18 tūkstančių hektarų žemės plotą savo artimam bendražygiui, kancleriui ir diplomatui Jonui Sapiegai. Žemė buvo Panemunėje, mažai apgyvendinta, apaugusi tankiais miškais su gausybe žvėrių. Puikūs medžioklės plotai, tarnavę ne vienai Sapiegų kartai!
Deja, atsitiko nelaimė – įvyko Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas ir dvaras atiteko jau kitiems šeimininkams. Naujais jo ponais tapo iš Prūsijos atkakę vokiečiai Koideliai, pavertę dvarą stipriu ūkiniu centru. Čia gaminta žemės ūkio produkcija plačiai garsėjo Europoje: ypač paklausūs buvo čia slegiami sūriai. Be to, Gelgaudiškis garsėjo savo žirgais. Koideliai dvarą išplėtė, pasistatydino erdvius namus ir naujus ūkinius trobesius. Tik štai ištaigingas secesinis stilius, taip išpopuliarėjęs Europoje, Gelgaudiškio rūmus papuošė jau vėliau, dvarą perpirkus didikams Komarams. Jiems valdant, ir atsirado mūsų jau minėtos modernios naujovės.
Komarai savo gyvenamąją erdvę kažkodėl padalijo į dvi dalis: moteriškąją ir vyriškąją. Ir papuošė jas skirtingai. Dailiajai lyčiai skirtą pusę išdabino romantiškais gėlių ir kitokių augalų raštais, o vyriškąją pusę išgražino geometrinėmis linijomis ir medžiais su tvirtai išsišakojusiomis šaknimis – stiprios ir kilmingos giminės simboliais. Kiekvienai daliai buvo pritaikytos atitinkamos spalvos, kambarių apdaila, baldai, krosnys. Tik grindys visuose rūmuose buvo tokios pačios – parketinės. Parketo būta ne bet kokio, o ąžuolinio. Ąžuolo lentelės prieš tai buvo grūdinamos, pamerkiant jas į tam tikrą terpę, kad vėliau galėtų atlaikyti ir karštį, ir šaltį, ir drėgmę, nedžiūtų, nesitrauktų ir negirgždėtų einant. Neveltui dalis autentiško parketo, išdėlioto Versalio rūmų raštu, pasiekė ir mūsų dienas.
Ėjo iš rankų į rankas
Komarai šiose valdose išbuvo iki dvaro žemių apkarpymo ir išdalinimo bežemiams. Matyt nenorėdami regėti savo dvaro išparceliuoto, išsikėlė iš Lietuvos į Lenkiją, kur irgi turėjo dvarų. Valdžia jų rūmuose įkurdino vaikų namus, veikusius iki Antrojo pasaulinio karo. Užėję vokiečiai čia įsteigė savąjį štabą ir karo ligoninę. Jiems karą pralaimėjus, pokario metais įsitvirtinusi sovietinė valdžia rūmuose vėl apgyvendino be tėvų globos likusius vaikus.
Vėliau vaikų namams buvo rastos kitos patalpos, o rūmų pastatą ištiko tikra neganda – jį suniokojo gaisras. Ugnies smarkiai apgadinto statinio valdžia neskubėjo gelbėti: tris dešimtmečius jis išstovėjo apleistas, nenaudojamas, visas apžėlęs piktžolėmis, o baisiausia – kiauru stogu. Pro kiaurymes lubose tekantis vanduo užliedavo rūmų grindis, sudarydamas lygų paviršių čiuožyklai. Vietos vaikai itin mėgdavo čia ateiti pačiuožinėti.
Tarsi Feniksas iš pelenų
Dabar dvaro rūmai vėl tapę viso Gelgaudiškio puošmena. Jų atgimimas prasidėjo 2000-aisiais ir tęsiasi iki šiol. Tiesa, restauracijos procesas jau eina į pabaigą – teliko tik atgaivinti dvaro šeimininkės naudotas vonios patalpas… Akis traukia atnaujintos lubų dekoracijos, puošnūs sietynai, ištaigingos koklinės krosnys. Jas išgelbėjo tai, kad buvo uždengtos mūro sienelėmis – kažkoks protingas žmogus susiprato šitaip apsaugoti jas nuo ilgapirščių…
Tačiau dar tebevykstant tvarkymo darbams, rūmai ėmė gyventi savo gyvenimą. Šiandien jie virtę itin populiariu kultūrinio gyvenimo centru, sutraukiančiu daugybę lankytojų – tiek netoliese gyvenančių, tiek iš toliau atvykstančių. Rūmų menes periodiškai papuošia dailininkų darbų parodos, vyksta menininkų plenerai, įvairūs edukaciniai užsiėmimai, kurių metu žmonės mokomi velti vilną, tapyti ant šilko ar…šokti. Taip taip, čia mokoma šokti dvariškų šokių: kam gi neįdomu sužinoti, kaip anais laikais šokdavo ponai, ir patiems pabandyti pasisukti ant parketo, skambant senovinės muzikos garsams.
Tradiciniais yra tapę muzikiniai penktadieniai, vasaros vakarais į dvarą sutraukiantys klasikinės, kamerinės, džiazo muzikos mylėtojus. Ir vyresniems, ir jaunesniems praverčia edukacinės žinios apie bites, paįvairinamos saldžiu stalu. Galima sudalyvauti teatralizuotoje eisenoje po dvaro parką, galima paragauti dvaro „baudžiauninkų“ suslėgtų sūrių: tokius kažkada dvarininkai veždavo parduoti į Varšuvą, Krokuvą, Paryžių…
Žodžiu, Gelgaudiškio dvaras alsuote alsuoja kultūra. Ne veltui savaitgaliais kartais čia atplūsta po penkis šimtus žmonių.
Naujasis šeimininkas
Tik atvykę, pastebėjome prie dvaro rūmų durų žirgliojantį raudonkojį gandrą. Ilgasnapis pasirodė esąs tikras drąsuolis: noriai pozavo fotografams ir operatoriams ir visai nesirengė trauktis šalin. Matyt pasijuto naujuoju dvaro šeimininku, nors Gelgaudiškio valdose įsikūrė visai neseniai. Kokia jo gyvenimo istorija, nelabai kas žino: aiškiai matyti tik tai, kad paukštį yra auginę žmonės, juk jų jis nesibijo ir prisileidžia visai arti.
Vaišinti jo niekas neskuba, maisto susiranda pats, kapstydamasis po dvaro gėlynus. Vardo dar neturi, bet dvaro darbuotojai juokauja, kad šis tikrai jam bus duotas: gal pavyksią krikštynas surengti per dvare vykstančias tradicines Amatų dienas, dar vadinamas Stasiuko muge.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
