Dana Kurmilavičiūtė. Svarbiausias matas – svetingumas

Ką darome pirmiausia, planuodami ilgesnę negu vienos dienos išvyką?

Pirmiausia, žinoma, įsigiliname į savo turistavimo objektą ir pamąstome, ką gi labiausiai norėtume pamatyti. Tačiau net geriausi planai gali nueiti niekais, neišsprendus praktinių kelionės klausimų: rimtai nepasirinkus nakvynės vietos, nenumačius, kaip ir kur maitinsimės, laiku nepasirūpinus, kaip savo pasirinktą vietą pasieksime, ir pan.

Šįkart ir norėtųsi prabilti apie žmones, kurie mums padeda šias kertines problemas išspręsti, keliaujant po Plungės rajoną. Yra jame ir kur apsistoti, ir kur pavalgyti, vis dėlto kai kurias vietas galima laikyti išskirtinėmis. Tuo įsitikinau ir aš pati, ir mano kolegos žurnalistai, išvykę pasidairyti po minėtąjį Žemaitijos regioną.

Žemaičių Kalvarijos seniūnijos Paplatelių kaime esanti Virginijaus ir Gitanos Leliugų kaimo turizmo sodyba „Po ąžuolais“ šiandien laikoma viena populiariausių Plungės rajone. Ne vien todėl, kad yra įsikūrusi itin gražioje vietoje, supamoje kalvų kalvelių ir gausybės medžių, ypač ąžuolų. Žinomumo jai teikia svetingi šeimininkai, darantys viską, kad į sodybą atvykę žmonės patirtų tikrą atokvėpio džiaugsmą.

Nuveikta labai daug, ypač žinant tai, jog iš pradžių šios sodybos savininkai net neplanavo vystyti čia jokio verslo. Tiesiog jiems labai patiko ši vieta, galinti tapti atotrūkiu nuo miesto šurmulio, bet čia gyveno kiti žmonės, iš pradžių neketinę atsisveikinti su savo sodybomis. Parduoti gimtuosius namus jie nusprendė žymiai vėliau, ir tą sužinoję Leliugos pajuto, jog gali išsipildyti jų svajonė įsikurti tarp šių vilnijančių aukštumėlių.

Sodyba buvo įsigyta sau, čia šeimininkai laimingai leido savaitgalius ir atostogas, pamažu jusdami, kad kuo toliau, tuo labiau nesinori iš čia išvažiuoti.

Neatitolti nuo šios vietos neleido ir įsigyti keturi žirgai – išsipildžiusi Virginijaus svajonė turėti savą žirgyną. Vietoj buvusių ankstesnių šeimininkų pastatų išdygo nauji, paties šeimininko, statybų inžinieriaus, pastatydinti. Keletą kambarėlių Leliugos skyrė draugams, nuolat atvykdavusiems pasisvečiuoti nuostabios gamtos prieglobstyje. Vienąsyk naujosios sodybos šeimininkai išgirdo netikėtą bičiulio pasiūlymą apgyvendinti jų namuose kelis netoli vykusio tarptautinio kardiologų forumo dalyvius. Svečiai apgyvendinimu liko labai patenkinti, šeimininkams padovanodami mintį: o gal pradėjus imtis poilsiautojų apgyvendinimo verslo?

Pabandė. Kaip sako ponas Virginijus, viskas prasidėjo nuo ant vartų iškabintos lentelės su užrašu apie išnuomojamus kambarius. Netrukus jų siūlomos vietos užsipildė – ir užsipildė visam šiltajam sezonui, nors šeimininkai tuo metu tegalėjo pasiūlyti tik nakvynę ir pirties malonumus. Palaipsniui sodyboje išdygo naujų pastatų, mat kuo toliau, tuo dažniau į šeimininkus buvo kreipiamasi su klausimu, ar jie neturį vietos renginiams. Kai tos vietos atsirado, ji labai greit buvo panaudota įvairiausioms iškilmėms – jubiliejams, krikštynoms, giminių susitikimams. Ir vestuvėms, žinoma, tačiau pastarosiomis šeimininkai netrukus nusivylė. Vestuvininkų keliamas triukšmas, garsi muzika, neretai padauginusių alkoholio svečių šlitinėjimas labai jau nesiderino su ramia sodybos atmosfera. Taigi vestuvės čia jau nebešvenčiamos, o visi kiti renginiai tebevyksta. Ypač populiari ši kaimo turizmo sodyba įmonių vadovų tarpe: čia nuolat rengiami kolektyvų darbuotojų susibūrimai. Viena, čia per renginius gali tilpti iki 95 svečių, antra, žmones labai vilioja tai, kad „Po ąžuolais“ veikianti kavinė gali pagaminti maistą (šeimininkai turi Tautinio kulinarinio paveldo sertifikatą, kepa naminę duoną), trečia, kur tu rasi kaimo turizmo sodybą, galinčią pasiūlyti ištisą vandens teikiamų malonumų kompleksą?! Taip, sodyboje esama ne tik jaukių pirtelių su maloniomis atokvėpio zonomis, bet ir paties tikriausio baseino – su visus metus veikiančiu šildomu vandeniu ir sūkurinėmis voniomis. Būtent galimybė mėgautis vandens procedūromis paverčia sodybą patrauklia visus metus! Pagalvota ir apie mažuosius sodybos lankytojus: jų laukia didelis žaidimų kambarys su įvairiausiais žaislais.

Šiltuoju metų laiku svečius stebina alpakos. Du patinėliai į sodybą atkeliavo neseniai, ir labai džiugina lankytojus, ypač vaikus. „Įsigijom jų per kovido karantiną, – pasakoja ponia Gitana. – Nuotaikai pakelti. Mano vyras, vienu metu buvęs Kaimo turizmo asociacijos viceprezidentu, lankydavosi poilsį siūlančiose sodybose ir vienoje vietoje išvydo auginamas alpakas. Įsigijome porą šių nepretenzingų gyvūnėlių, ir jie šauniai papildė kitų mūsų augintinių – dviejų katinėlių ir dviejų šunelių – būrį“…

Papildydamas žmonos žodžius, Virginijus pridūrė mąstąs apie alpakų būrio pagausinimą… O prisiminęs savo „viceprezidentavimo“ laikus, pasakė, jog sistemingai stebėdamas kaimo turizmo sodybas, aiškiai suprato, ko niekada nereiktų daryti, vystant šį verslą. Ogi – neskubėti įsikuriant! „Laikas visada parodys, ko labiausiai reikia, – sako jis. – Geriau ko nors dar neįsirengti, negu įsitaisius griauti…“

Šia taisykle šeimininkai ir vadovaujasi, plėtodami savo verslą ir puoselėdami ateities planus. Sumanymų nemaža, belieka jiems palinkėti juos įgyvendinti.

Išsipildžiusi plungiškių svajonė

Retas turistas, atvykęs į Plungę, neatkreips dėmesio į netoli rūmų parko įsikūrusio viešbučio „Oginski“ ir restorano „Flow“ pastatą. Akis tikrai patrauks išpuoselėta statinio aplinka su srovenančio vandens kaskadomis. Prie šio mūro esančioje aikštelėje tradiciškai visada išvysi automobilių – svečius apgyvendinanti ir maitinanti įstaiga tikrai populiari visoje Žemaitijoje ir už jos ribų. Ne veltui šiemet vykusioje tarptautinėje „Adventuro“ parodoje ji pelnė sėkmingiausios apgyvendinimo įstaigos nominaciją.

Viešbučio ir restorano savininkai Rita ir Juozas Ramanauskai, kaip patys sako, yra „gryni plungiškiai“. Gal todėl ir nepanoro verslo vystyti pajūryje ar kažkur kitur – rūpėjo gimtasis miestas. Tik investuodami lėšas į žmonių aptarnavimo sritį, nenorėjo turėti eilinės provincijos lygio maitinimo užeigos ar menkesnio viešbučio: jeigu jau kurti, tai tik geriausią! Pasitaikė proga įsigyti parduodamą pastatą, kuris kažkada ėjo elektrinės funkcijas, o vėliau buvo priglaudęs laikraščio redakciją su spaustuvės įrengimais. Prie senojo statinio sienų primūrijus kitas, pasitelkus projektuotojų išmonę, atsirado jaukios patalpos ir viešbučiui, ir restoranui įkurdinti.

Viešbutis, galintis priimti 54 lankytojus, netruko išpopuliarėti: pernai jo užimtumas siekė net 84 procentus. Plungėje – nemaža įmonių, taigi nuo pirmadienio iki penktadienio didžiausią viešbučio svečių dalį sudaro verslo klientai, o savaitgaliais užplūsta turistai. Ypač šiltuoju metų laiku norintys iš čia važinėti į pajūrį ar žvalgytis po Žemaitiją. Žmonėms labai patogu ir tai, kad nereikia ieškoti vietos, kur galėtų pavalgyti.

„Apie savąjį restoraną galime pasakyti tik tiek: mums labai pasisekė, kad jo virtuvei vadovauja jaunas talentingas vyrukas Lukas Gaudutis, maisto technologas, mokslus baigęs Anglijoje ir patirties sukaupęs, dirbdamas „Michelino“ restorane, – pasakojo šeimininkai. – Sugrįžęs į Lietuvą ir dar padirbėjęs Kaune, Lukas su savo žmona gydytoja nusprendė įsikurti Plungėje. Abu jie – motyvuoti jauni žmonės, suprantantys, kad ir šiame Žemaitijos kampelyje galima ir gerai užsidirbti, ir puikiai gyventi“.

Netrukus, įstaigos savininkų pakviestas, pasikalbėti atėjo ir pats virtuvės šefas. Kalba užėjo apie tai, kaip vis dėlto pasiekti, kad tavo vadovaujamas restoranas išpopuliarėtų ir nestokotų klientų.

Lukas Gaudutis atviras: pirmiausia turi su savininkais susitarti dėl pačios talentų maitinimo koncepcijos. „Čia jau mūsų nuomonės sutapo: jokio taupymo maisto produktų sąskaita! Produkcija, iš kurios gaminsime, turi būti tik aukštos kokybės, šviežia, atitinkanti sezoniškumą. Jokių šaldytų pusgaminių, viską gaminsime tik čia ir dabar! Vienokius patiekalus lankytojai gaus per pietus, kitokius – vakare“.

Ir taip pamažu pritraukiami savi klientai, ugdomas lankytojų skonis. Kartais valgiaraštyje pasirodo patiekalų, pagamintų iš itin brangios žaliavos, bet su eiliniams lankytojams „įkandama“ kaina. Restoranas iš tokio patiekalo nieko neuždirba, užtat klientą supažindina su naujove. Dažniausiai neįprasti valgiai gaminami iš produktų, atkeliaujančių iš svetur. Taip, ne visa restorano žaliava – lietuviška: pavyzdžiui, brandinta jautiena atkeliauja iš Airijos, šviežia žuvis – iš  Vokietijos, ir pan. Lietuvoje tokios kokybiškos produkcijos visoms maitinimo įmonėms paprasčiausiai nepakanka. Na, o vyną tiekia specializuotas tiekėjas. „Norint kruopščiai atrinkti siūlomus gėrimus, kartais tenka sugaišti porą savaičių. Juk kokybė turi būti adekvati kainai“, – sako Juozas Ramanauskas.

Šeimininkas dar prasitarė, kad netrukus virtuvės šefas Lukas Gaudutis vėl vyks į Italiją, į garsiausius šios šalies restoranus pasisemti naujų maisto gamybos idėjų. Taigi reikia tikėtis, kad „Flow“ valgiaraštį papildys nauji patiekalai, ne prastesni už „Michelino“ restoranuose gaminamus. O gal ir išsipildys šeimininkų svajonė patekti į geriausių Lietuvos restoranų trisdešimtuką…

„Porto“ – vartai į pramogų pasaulį

Ne vieną nustebina neįprastas šio jau plačiai žinomo Konferencijų ir laisvalaikio centro pavadinimas. Pasirodo, tuo laiku, kai šis centras Plungės rajono Truikių kaime dar tik kilo, jo šeimininkai svečiavosi Portugalijoje ir jiems labai patiko šioje šalyje esantis Porto miestas. Ir jį, ir garsųjį Porto vyną – portveiną – pamėgę būsimi naujakuriai ir savajam centrui nusprendė duoti jo vardą. O ką – skambus, trumpas, lengvai įsimenamas! Ir dar – simbolinis: „porto“, išvertus iš lotynų kalbos, – „vartai“; o juk naujasis centras kaip tik ir kūrėsi kelių Šiauliai – Palanga, Tauragė – Mažeikiai sankirtoje; jis atliko savotišką vartų į šias vietoves vaidmenį. „Šiuos vartus pravėrę lankytojai pasijaučia gerai, o mes tik to ir tetrokštame – kad jie jaustųsi kaip namuose“, – pasakė dabartinė „Porto“ centro direktorė Agnė Šukienė.

Kad lankytojams čia patinka, rodo per šešiolika metų vis augęs „Porto“ populiarumas. Pradėję nuo 8 kambarėlių viešbučio ir kuklios maitinimo įstaigos su 12 staliukų, išsiplėtė iki 25 kambarių, kuriuose gali apsigyventi 50 svečių, o jau pramogauti norinčiųjų gali sutalpinti kad ir du šimtus. Mat išdygo naujas viešbučio pastatas, prasiplėtė restorano erdvė, atsirado trys konferencijų salės su modernia įranga. Lankytojams siūlomi šeši boulingo takeliai, veikia pirtys, o štai jų atžalų laukia kieme veikianti vaikų žaidimų aikštelė su paminkštinta gumine danga ir įvairiais įrenginiais. Tad nieko nuostabaus, kad „Porto“ populiarumas vis auga.

„Žinoma, būta ir nelengvų laikotarpių, – tęsė savo pasakojimą centro direktorė Agnė Šukienė. – Per kovido laikotarpį ieškojome būdų išgyventi, maistą gaminome išsinešimui, pardavinėjome pagal savą receptūrą iškeptą naminę duoną. Beje, ji iki šiol labai populiari. Kaip ir mūsų gamybos gira“…

Centro vadovė pasikviečia apsilankyti ketvirto aukšto terasoje ir pasigrožėti vietos apylinkių vaizdais. Akims besidžiaugiant atsivėrusiomis platybėmis, bandome nustatyti, kurie keliai veda į Mažeikius, kurie – į Telšius, ir kurioje pusėje atsidūrusi Palanga… Tokioje patogioje geografinėje padėtyje atsiradęs centras susilaukia svečių iš visur; ypač vasaros metu, kai traukiama į pajūrį ir iš jo. Daugelis užsuka tiesiog papietauti, mat garsas apie gerą „Porto“ virtuvę plačiai paplitęs. Restoranas siūlo ir grynai žemaitiškų, ir tradicinės „europinės virtuvės“ patiekalų. Pasak Agnės Šukienės, netrukus restorano valgiaraštis dar prasiplės, mat „Porte“ apsilankęs vienas garsus britų virtuvės šefas suformavo naują meniu.

Neabejojame, kad norinčiųjų išmėginti atnaujintą restorano valgiaraštį tikrai nestigs. Juo labiau, kad nemažai lankytojų sutraukia šiame centre vykstantys bendruomenių, įvairių kolektyvų narių boulingo turnyrai; populiaru čia tapo rengti konferencijas, seminarus, įvairius mokymus. Patalpos juk aprūpintos naujausia technika, renginių dalyviai ir pamaitinami, ir, reikalui esant, apgyvendinami. Maloniai nuteikė žinia, jog centras aktyviai remia socialiai remtinus lankytojus ir asmenis su negalia: tą byloja socialiniuose tinkluose viešinamos jų padėkos.

Virginijos Juškienės nuotraukos