Batumis – kurortas Juodosios jūros pakrantėje. Galėtume jį palyginti su savąjaPalanga, deja, sakartveliškas miestas ją gerokai lenkia ir dydžiu, ir architektūros įvairove, ir geografiniais ypatumais (iš vienos pusės – jūros vandenys, iš kitos – kalnai). Čia kiekvienas gali rasti tai, ko trokšta, kas artima jam asmeniškai ir teikia malonumą. Tačiau esama ir dalykų, kurie džiugina visus, atvykusius čionai pailsėti ir pasisemti įspūdžių. Visko nusakyti neįmanoma, tačiau drąsiai galiu išvardinti bent 15 priežasčių, dėl kurių verta sėsti į lėktuvą ir skristi Adžarijos link.
*Galėsite apsistoti ten, kur labiausiai pageidautumėte.
Trokštate ramybės ar smagaus kurortinio šurmulio, brangesnių viešbučių teikiamo komforto ar nuomojamų apartamentų privatumo – viskas jūsų paslaugoms. Batumyje per pastaruosius dešimtmečius išdygo daugybė prabangių, žinomų pasaulinės klasės viešbučių; atnaujinti seniau iškilę svečių namai ir hosteliai, jaukias patalpas poilsiui siūlo privatus sektorius – tik rinkis… Kurortas kasdien auga, plečiasi – ypač jūros pakrantės zonoje. Jeigu jame lankėtės na, prieš kokį dešimtmetį, gerokai nustebsite, nebeatpažindami matytų vietų.
*Jus pasitiks visuomet šilta Juodoji jūra ir giedras dangus.
Subtropinio klimato zonoje, kurioje įsikūręs Batumis, niekada neprisieis gailėtis, kad dėl staiga atvėsusio oro ar per visą atostogų savaitę pliaupiančio lietaus taip ir neteko dorai išsimaudyti (kaip būna prie gimtosios Baltijos).
*Turėsite malonumą pajusti ir senosios miesto dalies žavesį, ir naujos moderniosios architektūros savitumą.
Kad apsilankysite pačiame populiariausiame tarp turistų Batumio rajone – senamiestyje – neabejojame. Juk būtent jis laikomas istoriniu ir kultūriniu Adžarijos sostinės centru, kur sutelktos svarbiausios miesto įžymybės.
Atėjęs čia, tiesiog negali nuslėpti savo susižavėjimo amžių senumo pastatais su jaukiais kiemeliais ir metalo ažūru išpuoštais balkonėliais, su vynuogių šakomis apraizgytomis arkomis ir išraižytomis durimis, su gausybe smulkių išraiškingų architektūrinių puošmenų ir ant sienų prikaltų lentelių, skelbiančių, kad kadaise čia gyveno ar lankėsi tokia ir tokia asmenybė. Pro atdaras jaukių kavinukių duris padvelks toks skanus kavos aromatas, kad net nepajusi, kaip prisėsi prie vieno iš gatvėje stovinčių staliukų. Ne, negalima ramiai praeiti pro pasakiškai gražias senamiesčio aikštes ir skverus. Pavyzdžiui, pro itališkų miestų aikštes primenančią Piazzą. Šios aikštės namų fasadai išgražinti mozaikiniais raštais, vitražais, išdabinti skulptūromis. Aukštas bokštas su dideliu muzikiniu laikrodžiu ir 12 bei 15 val. pasirodančiomis figūrėlėmis yra tapęs Batumio vizitine kortele, o nedidelis fontanėlis su amūriuku – vienu iš tų objektų, kurio fone neiškenčia nenusifotografavęs joks turistas… O įžymioji Europos aikštė, šitaip pavadinta Adžarijos įstojimo į Europos regionų asamblėją garbei? Sakartvelo ryšį su europietišku pasauliu simbolizuoja joje stovinti paauksuota Medėjos skulptūra.
Turint laiko, būtinai reiktų užsukti ir į neogotikinio stiliaus Dievo Motinos gimimo garbei pastatytą katedrą, ir į armėnišką bažnyčią, ir į šv. Nikolajaus cerkvę… Batumis turi ir sinagogą, ir mečetę, ir katalikų bažnyčią – šis miestas nuo seno garsėja savo daugiakonfesiškumu… O apskritai Batumio architektūra labai įvairi: čia rasi ampyro, neogotikos, neoklasicizmo, rokoko stilių pastatų ir prie jų priderintų naujojo laikmečio statinių iš stiklo ir betono – tarpais savo modernumu nepanašių į jokį kitą regėtą statinį… Batumio architektūroje vyrauja tokia stilių įvairovė, kad tiesiog negalima atsistebėti. Tačiau ši eklektika žavi, ji kažkokiu stebuklingu būdu suformuoja darnią visumą. Tad tik stebiesi, matydamas apversto butelio pavidalo pastatą ar kosminio laivo formos naująjį Makdonaldo restoraną, beje, 2014-aisiais pripažintą vienu iš geriausių verslo srities pastatų pasaulyje.
*Džiaugsitės legendiniu kartvelų svetingumu ir vaišingumu.
Tai – be galo svetinga tauta; čia būdamas, akivaizdžiai supranti kartvelišką posakį, kad kiekvienas svečias – Dievo dovana. Lietuvius ir kartvelus nuo seno sieja išskirtinis ryšys: vieni kitus palaikėme kovoje dėl nepriklausomybės, Lietuva pirmoji įteisino oficialų Sakartvelo pavadinimą, pakeitusį rusiškumu dvelkiantį Gruzijos vardą, o Batumyje būdami, neretai girdėjome ištariant žodį „Lietuva“, o ne „Litva“ ar „Lithuania“, mat Sakartvelas taip pat įteisino autentišką mūsų šalies vardą.
Tikrą, nuoširdų domėjimąsi mūsų šalimi pajunti visur: gatvėje, muziejuje, parduotuvėje, turguje. Kartvelai žino, kaip mums skauda dėl neteisėtai atplėštų jų šalies teritorijų ir sakosi niekada neprarandantys vilties jas susigrąžinti. Dažnas batumietis mūsų šalyje turi draugų, vyresnioji karta sovietiniais laikais ir armijoje kartu tarnavo, ir gamybiniais ryšiais susirišusi buvo. Džiugu, kad pastaruoju metu vis daugiau lietuvių iš naujo atranda Adžarijos turizmo ir poilsio galimybes. Ne vienas ir nekilnojamojo turto čia yra įsigijęs, kurį nuomoja poilsiautojams, ypač atvykstantiems iš Lietuvos.
*Galėsite šį miestą apžvelgti iš aukštybių.
Pustrečio kilometro įveiksite per ketvirtį valandos – jeigu žinoma, nebijote aukščio ir norite tarsi paukštis pasižvalgyti į Batumį iš viršaus. Skriedami lyno keliu, pavadintu romantišku „Argo“ vardu, matysite viską – ir individualius namus su jaukiais kiemeliais, ir naujuosius dangoraižius, ir žaluma apaugusius kalnų šlaitus. Pradinė „Argo“ stotelė įkurdinta senamiesčio rajone, o galinė – ant Anurijos kalno. Atskridę vienu iš 20-ies vagonėlių ir išlipę iš stiklinės kabinos, būsite apdovanoti nuostabiu reginiu, atsiveriančiu iš 250 metrų aukštyje įrengtos apžvalgos aikštelės!
*Padovanosite šventę savo skrandžiui, pajutusiam nacionalinės kartvelų virtuvės skonį.
Kiekvienas kartveliškas patiekalas yra tarsi poema – skirtingi skoniai, ingredientai ir įvairių kultūrų palikimas sukuria išskirtinį kulinarinį šedevrą. Kiekviena šios šalies provincija turi savitus, tik jam būdingus patiekalus. Sakartvelas visuomet garsėjo savo chačiapuriais – sūrio pyragais, visi jie nuostabūs, tačiau adžariškas chačiapuris su kiaušiniu – tai kažkas, nenusakomo žodžiais… Neveltui „TasteAtlas“ 2019-aisiais jį įrašė pirmuoju tarp šimto geriausių patiekalų! Būdami Batumyje, įgusite jį valgyti „taisyklingai“ – išmaišę sūrio-kiaušinio įdarą ir mirkydami į jį atlaužiamos tešlos kraštelius. Išmoksite ir mėgautis chinkaliais – paėmę juos rankomis už „viršūnėlės“ ir pirmiausia atsargiai iščiulpę visą viduje esantį skystį, galėsite neapsilaistę suvalgyti ir patį koldūną.
Kartvelišką užstalę sunku apibūdinti: tai amžių tradicijų visovė, tai tautos kultūros išraiška, geriausiai kitos tautos atstovo pajuntama, tapus jos dalyve. Patiekalai keičia vienas kitą – visi nepaprastai gardūs, ir jų tiek daug! Būdami čia, pajuntame tikrąjį saulėje subrendusių daržovių skonį, žalumynų aromatą, natūralių produktų gardumą – ir šie dalykai nepalieka nei vieno abejingo. Kur kitur dar paragausi graikiškų riešutų padažu pagardintų daržovių salotų, užtepėlių, šiais riešutais įdarytų baklažanų ar tikro skanėsto – čiurčchelos. Pastarųjų iš vynuogių sulčių pagaminti saldumynai būna kiekvieno lietuvio, grįžtančio iš Sakartvelo, lagamine.
*Jusite tikrą palaimą, karštą dieną vaikščiodami garsiuoju Batumio bulvaru.
Na, nepasigrožėjęs šia Batumio įžymybe, iš šio miesto neišvyksta niekas. Pradėtas tiesti 1881-aisiais, miesto pakrantės žaliasis traktas gyvuoja iki šiol ir turistus vilioja kaip magnetas, ypač karštą vasaros dieną. Traukdamas juo išilgai paplūdimio ir išilgai visos centrinės miesto dalies, randi prieglobstį medžių pavėsyje, o žvilgsnis nenustoja gėrėtis nuostabiomis gėlių kompozicijomis, bambukų salelėmis, palmėmis… Kiek čia poilsiui įrengtų vietų – su suoleliais, hamakais, šezlongais! Kiek sporto aikštelių, atrakcionų, skulptūrų, kavinių ir meno galerijų – ko gero, neįmanoma suskaičiuoti… Tiesiog šiuo bulvaru itin malonu pasivaikščioti, ypač grožintis šokančiais fontanais, įžymiąja graikiška kolonada, o vakare – nuostabiu saulėlydžiu…
*Jums pasitaikys puiki proga išvysti išskirtinį meno kūrinį – Ali ir Nino skulptūras.
Jos – viena iš Batumio miesto įžymybių, skirtingų tautybių žmonių tarpusavio supratimo ir meilės simbolis. Kurti šį šedevrą gruzinų menininkė Tamara Kvesitadzė ėmėsi, perskaičiusi azerbaidžaniečių rašytojo Saido Kurbano romaną „Ali ir Nino“. Figūrų ypatumas tas, kad jos – judančios (ar jums daug teko regėti dinamiškų skulptūrų?) Kiekvieną vidurdienį vyro ir moters stovylos pradeda artėti viena kitos link. Tai – kerintis ir vaizduotę žadinantis reginys. Tas jų artėjimas trunka dešimtį minučių, kol jos susilieja į vieną ir vėl išsiskiria, patraukdamos savuoju keliu. Labai simboliškas ir romantiškas įspūdis, kurį vakare dar sustiprina figūras apšviečiančios įvairiaspalvės šviesos.
*Sužavės Edemo sodas, nužengęs nuo Biblijos puslapių.
Šį Batumio botanikos sodo apibūdinimą perskaičiau kažkada prieš kelionę, ir jis nejučia įsirėžė į atmintį. Dabar, jau pamačiusi šį stebuklą, šimtu procentų pritariu jo autoriui – kaip dar kitaip galima apibūdinti šį rojaus kampelį, sutalpinantį gražiausius, rečiausius ir neįprasčiausius augalus iš viso pasaulio.
Sodas užima milžinišką, gerokai per 100 hektarų teritoriją, o kiek jame auga medžių ir krūmų rūšių, ko gero, dabar tiksliausiai negalėtų atsakyti niekas. Kad virš 2000, tai tikrai. Dar 3000 augalų sudaro gėlės. Skirtingose sekcijose, suskirstytose į zonas, veši absoliučiai vienas į kitą nepanašūs augalai. Vieni kilę iš karštosios Afrikos, kiti – iš rūsčių Azijos dykumų zonų, treti – iš drėgnų atogrąžų… Ir išsidėstę jie nevienodame aukštyje, tarsi savotiškose terasose, kurias kerta asfaltuoti keliukai. Jais vienas po kito kyla aukštyn autobusiukai, į kuriuos siūloma įlipti, norint apžiūrėti svarbiausias sodo vietas. Aišku, galite po sodą žingsniuoti ir patys, leisdamiesi žemyn ar kildami aukštyn jo žaliaisiais takeliais… Pavargsite – nusileiskite prie jūros ar pailsinkite kojas ant visur stovinčių patogių suoliukų.
*Būsite pakerėti Batumį juosiančios kalnų žalumos ir krioklių šniokštimo.
Maudynes ir grožėjimąsi miestu vieną dieną imkite ir pakeiskite apžvalgine ekskursija po Batumio apylinkes. Jas, vadovaujamas visažinių gidų, organizuoja turizmu užsiimančios miesto organizacijos. Leisite savo akims pasidžiaugti atsivėrusių kalnų grožiu. Nebus jie itin aukšti, bet mums, lygumų gyventojams, jie – tikras žavesys. Tie žaluma apaugę šlaitai su ant jų nutūpusiais namais, tos šalia kalnų almančios upės, juosiamos senovinių arkinių akmeninių tiltų, vėliau ilgai tebestovės akyse. Būtinai pasistenkite nuvykti pasigrožėti dviejų upių santaka. Netoli nuo Batumio tarp kalnų teka dvi upės, vėliau susiliejančios į vieną. Viena iš šių upių – Čorochi – atiteka iš Turkijos, kita – Adžarisckali – teka tik sakartveliška žeme. Šių upių vandens spalvos skiriasi: Adžarisckali vandenys – drumstai rudi, Čorochi – melsvi, ir šis spalvų skirtumas žavi, ypač giedru oru. O jau po to pasistenkite užlipti ant medžiais apaugusios uolos, nuo kurios žemyn savo vandenis taško krioklys. Nuotraukos išeis pritrenkiančios! Beje, apie Batumį tų krioklių yra ne vienas.
*Turėsite galimybę persikelti porą šimtmečių atgal
Tam tereikės apsilankyti vieninteliame privačiame Batumio muziejuje, pavadintame įdomiu – Bordžgalo – vardu. Tai – saulės, turinčios besisukančius sparnus, simbolis. Sakartvele jį galima išvysti dažnai, net ant pinigų. Šis ženklas puošia ir minėtojo muziejaus vartus.
Įžengę pro juos, pasijuntame atsidūrę kitame amžiuje. Kaip gyveno dabartinių adžarų protėviai, kuo jie vilkėjo, ką dirbo, kaip atrodė jų namai – viską išvystame įdomiausioje ekspozicijoje. Visoje šalyje žinomas menininkas Kemalis Turmanidzė šį etnografinį muziejų (tokio tipo, kaip mūsų Rumšiškės) įsteigė savo iniciatyva, trokšdamas parodyti dabartinėms ir būsimoms kartoms gabalėlį istorinės praeities. Valdžia tepadėjo jam tik sklypą lengvatinėmis sąlygomis įsigyti, visa kita padaryta jo paties rankomis. Kiek metų važinėta po atokiausius Adžarijos kaimus, renkant autentiškus eksponatus, o vėliau – gaminant manekenus, įkūnijusius žveją ir medžiotoją, stalių ir juvelyrą, audėją ir vyndarį…
Šio muziejaus šeimininkas paprastai svečius pasitinka pats, o jo „ofiso“ sienų kabantys apdovanojimai byloja, kiek daug nusipelnė gimtajam kraštui šis Sakartvelo liaudies meistras, Dailininkų sąjungos narys, įvairių festivalių laureatas… Beje, muziejuje jam talkina visi jo šeimos nariai.
Turtingas ekspozicijas turi ir kiti Batumio muziejai – Adžarijos valstybinis, brolių Nobelių vardo Batumio technologinis, Meno ir kt.
*Apie krašto istoriją jums iškalbingai bylos tvirtovių mūrai
Gynybiniai Petros įtvirtinimai, stūksantys ant kalvos tarp jūros ir kelio, aiškiai matomi, važiuojant pro juos automobiliu, tačiau nežinant, kas tai yra, galima juos ir prašokti. O būtų gaila neaplankius tokio įdomaus senovės objekto. Petros tvirtovė iškilo 535-aisiais metais. Šio apsauginio-gynybinio įrenginio labai reikėjo: būtent pro čia driekėsi prekybinis kelias, jungęs Persiją, Armėniją ir Bizantiją su Vakarų Gruzija.
Centrinė tvirtovės dalis pastatyta ant aukštos stačios uolos – taigi iš jūros pusės visiškai nepasiekiama. Iš sausumos pusės ją saugojo uolos ir tvirtai sumūryti akmenys. Ištisus amžius dėl jos kovojo persai, bizantiečiai, turkai, rusai… Tik 1878-aisiais Petra, kaip ir Batumis, buvo atkariauta iš turkų, o XX a. šios tvirtovės tūkstantmetę istoriją dar papildė naujųjų laikų sprendimai. 1930-aisiais tvirtovę apjuosė daugiapakopės įstiklintos gelžbetoninės konstrukcijos – čia buvo įrengtas limonariumas, tiekęs vaisius, ko gero, daugeliui sovietinių respublikų. Deja, po SSRS skilimo jis nustojo veikęs ir jį dabar teprimena laiptuotos terasos, gausiai apaugusios vijokliais ir gervuogėmis. Gal tokia konstrukcija kažkada buvo ir Kabančiųjų Semiramidės sodų? Kaip ten bebūtų, tikrai romantiška klajoti tarp vešlios laukinės augalijos, gėrėtis kibių vijoklių ūglių ant betono kuriamais raštais ir mąstyti apie visagalio laiko tėkmę…
*Savo dvasia pajusite krikščioniškąsias vertybes.
Būtinai turėtumėte aplankyti numatomą šv. apaštalo Mato kapą garsiojoje Gonio tvirtovėje. Taip, šis Jėzaus sekėjas propagavo krikščionybę dabartinio Sakartvelo teritorijoje, čia mirė ir buvo palaidotas. Ar tiksliai toje vietoje, kuri simboliškai laikoma jo amžinojo poilsio vieta, tiksliai negalima pasakyti, tačiau faktas, kad būtent šiose žemėse vienose iš pirmųjų buvo skleidžiamas Kristaus mokymas, neabejotinas. Krikščionybė čia ėmė plisti dar tada, kai romėnai persekiojo krikščionis ir garbino Jupiterį.
O nusilenkę šio apaštalo atminimui, apžiūrėsite ir pačią tvirtovę, romėnų pastatytą I mūsų eros amžiuje ir menančią ne tik juos, bet ir bizantiečius bei osmanus. Tvirtovės istorija yra susijusi su mitu apie argonautus, be to, čia veikia įdomus muziejus, saugantis seniausius eksponatus, rastus archeologinių kasinėjimų metu.
*Nuo pramoginio laivo borto pasigrožėsite vandenyje šokinėjančiais delfinais. Arba nepakartojamu saulėlydžiu.
Neapsakomo žydrumo vanduo, bangų, švelniai atsimušančių į laivo bortą, teškenimas, nuo denio atsiveriantys nuostabūs Batumio pakrančių vaizdai – kas gali būti romantiškesnio už pasiplaukiojimą laivu, kateriu ar jachta? Pasirinkimo galimybės – didelės…
*Tikrai neatsispirsite galimybei padalyvauti vyno degustacijoje, rengiamoje senas tradicijas turinčioje vyninėje už miesto ribų.
Išgirsite viską – koks vynas kaip gaminamas, apžiūrėsite vyno rūsius ir vynuogynus ir žinoma, paragausite šio puikaus vietinio gėrimo bei nuostabaus tikro kaimiško maisto.
Apie vyno kultūrą šiame krašte galima kalbėti ištisas valandas. Jai netrukus skirsiu atskirą straipsnį, o baigdama šį, tepasakysiu, kad visus 15 savo rekomendacinių punktų išbandžiau pati, su kolegomis žurnalistais Adžarijoje viešėdama šių metų birželį.
Jolantos Beniušytės ir Gerimanto Statinio nuotraukos
