Audrių Daukšą, Panevėžio rajone, Ustronės vienkiemyje esančio knygnešystės ir Juozo Tumo – Vaižganto muziejaus darbuotoją, išvydome dar artindamiesi prie jo valdų. Visame rajone plačiai žinomas kultūros veikėjas sėdėjo senovinio svirno balkonėlyje ir grojo linksmas melodijas.
Liaudiškos muzikos garsai sklido toli aplinkui, keldami nuotaiką ir kviesdami apsilankyti čia, prie vingiuojančio Vadakties upelio ir gėlėmis pražydusių jo krantų. Net nepajutome, kaip paspartinome žingsnį ir atsidūrėme šalia muzikanto.
– Pastebėjote, po kokio istorinio pastato stogu dabar esate atsidūrę? – pasisveikinęs pasiteiravo senojo trobesio prižiūrėtojas. – Šioms sienoms – 134 metai, ir jos šitiek gyvenime mačiusios! O ir šis balkonas – retenybė, nedaug esama į jį panašių, juosiančių beveik viso namo sienas“.
Išties, prie svirno sienos pritvirtinta lenta skelbė pastatą esant XIX a. architektūros paminklu. „Ši sodyba – labai sena, – tęsė savo pasakojimą Audrius Daukša. – Iš nusigyvenusio šeimininko ją kažkada įsigijo ūkininkas Povilas Vidugiris, su broliais pasistatydinęs ir šį svirną su įžymiuoju balkonu. Trobesio pirmiausia reikėjo ūkinėms reikmėms: ūkininkas jame laikydavo ir grūdus, ir obuolius. Iki šių dienų išlikęs rūsys, ąžuolinės kolonos, priebutis ir kiti praeitį menantys namo elementai, išsaugoti, pastatą renovuojant.
1949-aisiais minėtojo ūkininko Vidugirio palikuonys buvo ištremti į Sibirą, o sodyboje apgyvendintos svetimos šeimos, kurioms visai nerūpėjo šeimininkiškai tvarkytis. Prakiuro stogas, išpuvo ąžuolinės grindys, sukrypo ir garsusis balkonėlis.
Vėliau trobesį, jau likusį be gyventojų, išgelbėjo sovietinių laikų mada įmonėms turėti savo pirteles. Ir Krekenavos tarpūkinei gyvulininkystės įmonei prireikė asmeninio poilsio centro, taigi ji atkreipė dėmesį į gražioje vietoje, prie upelio, stovinčią sodybą. Dvejus metus vykęs remontas senąjį pastatą prikėlė naujam gyvenimui.
Dar vėliau, į valdžią Maskvoje atėjus Michailui Gorbačiovui, politinio atšilimo sąlygomis sustiprėjo dėmesys kraštotyrai, ir vietos kraštotyrininkai tarsi iš naujo atrado šią unikalią vietą.
O išskirtinė ji tuo, kad Ustronėje lietuviškos spaudos draudimo laikais buvo slepiamos lietuviškos knygos, knygnešių atgabentos iš Rytprūsių. Be to, šioje sodyboje mėgdavo lankytis Juozas Tumas – Vaižgantas, kunigavęs už poros kilometrų nuo šios vietos, Vadaktėliuose. Taigi šios dvi aplinkybės ir nulėmė tai, kad čia buvo įrengta ekspozicija, pasakojanti apie knygnešius bei knygnešystę, ir apie literatūros klasiką Vaižgantą“…
Čia viskas tarnauja knygnešių epochai pažinti
Audrius Daukša pakviečia į istorinio trobesio vidų. Užeiname. Į akis pirmiausia krinta knygnešių portretų galerija. Su knygnešyste, kaip jau minėjome, šis 1888 metais Ustronės vienkiemyje iškilęs svirnas daug kuo susijęs.
Garsus apylinkės knygnešys Kazimieras Ūdra, svirno šeimininkui sutikus, čia buvo įrengęs lietuviškų knygų slėptuvę. Leidiniai buvo slepiami tarp rūsio lubų ir namo pirmojo aukšto ąžuolinių grindų. K. Ūdrai draudžiamą spaudą platinti padėdavo knygnešės Augustė Ūdraitė ir Liudvika Volikaitė.
Kazimieras Ūdra kartu su garsiuoju knygnešiu Jurgiu Bieliniu buvo įkūrę vieną stambiausių knygnešių draugijų Lietuvoje – Garšvių knygnešių draugiją (1885 – 1895). Draugijos narių pastangomis buvo platinamos M. Valančiaus, Maironio, J. Basanavičiaus, K. Donelaičio, S. Daukanto knygos, P. Vileišio brošiūros apie šeimininkavimą.
Deja, 1895 metais ši organizacija buvo likviduota, mat kažkas ją įskundė žandarams. Tąsyk šie Garšvių kaime konfiskavo 5156 egzempliorius draudžiamų knygų ir brošiūrų, 4287 egzempliorius periodinių leidinių. Kazimieras Ūdra buvo suimtas, porą metų praleido vienutėje, o po to – penkerius metus tremtyje. Jurgis Bielinis arešto tąsyk išvengė.
Apskritai, kiekvienas besidomintis unikaliu reiškiniu – knygnešyste – šiame pastate ras daug įdomaus. Ekspozicijoje plačiai atsiskleidžia spaudos draudimo laikotarpis, Garšvių knygnešių draugijos veikla, eksponuojama nemažai knygų ir nuotraukų. Eksponatai yra surinkti iš knygnešių artimųjų, bibliotekų, privačių asmenų.
Kiekvienų metų gegužės 7-ąją, minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, čia vyksta Lietuvos knygnešių draugijos renginiai. O pakeliui į Ustronę galima išvysti vietinių meistrų Nemanių sukurtus koplytstulpius, skirtus knygnešių atminimui.
Caro valdžios nemėgiamas dvasininkas irgi rėmė knygnešystę
Apžiūrėję pirmąjį aukštą ir pasiklausę įdomaus Audriaus Daukšos pasakojimo, kylame į antrąjį svirno aukštą. Jis mena mūsų literatūros klasiką Juozą Tumą – Vaižgantą. Netoli nuo šios vietos, Vadaktėliuose, kunigavęs, lietuvių literatūros klasikas dažnai mėgdavo lankytis Ustronėje.
Čia, antrajame aukšte, dvasininkas ilsėdavosi ir kurdavo. Būtent Ustronėje jis sukūrė „Aukštaičių vaizdelius“, garsiųjų „Pragiedrulių“ skirsnį. Rašytojas nebuvo paklusnus caro valdžiai: rėmė knygnešių draugijos veiklą, rinkdamas aukas lietuviškiems leidiniams, rūšiuodamas draudžiamą spaudą ir slėpdamas knygnešių atgabentus leidinius.
Dabar šio svirno patalpose veikia nuolatinė ekspozicija, pasakojanti apie šį mūsų literatūros milžiną. Eksponuojamos rašytojo knygos, rankraščiai, fotografijos, laiškų faksimilės. Susipažinus su stendais, atsiskleidžia Juozo Tumo – Vaižganto ryšiai su Vincu Krėve, Liudu Gira, Vincu Mykolaičiu – Putinu, Antanu Vienuoliu bei kitomis garsiomis Lietuvos asmenybėmis. Čia galima išvysti ir rašytojo kėdę, atkeliavusią iš Naujamiesčio sodybos.
„Plataus profilio diletantas“
Taip juokaudamas vadina save Audrius Daukša, paklaustas, kaip čia atsidūrė. Juk šią sodybą jis prižiūri vienas jau daugiau kaip dvidešimt metų. Žinoma, padeda ir kaimynai, juk vien aplinkai sutvarkyti aplink trobesius kiek laiko prireikia.
ypsodamasis vyriškis prisipažįsta pakliuvęs į savotišką „žolės pjovimo baudžiavą“: iš pradžių manęs, kad trumpam, bet vėliau…įstrigęs. Šiltuoju metų laiku čia lankytojų netrūksta: šią vietą itin pamėgę ir vestuvininkai, ir krikštynų dalyviai, ir ekskursantų pilna, bet štai ateina ruduo su savo lietumis ar užklumpa žiemos darganos, ir ekskursantų srautas nutrūksta. Na, gal ir būtų, tačiau atvažiuoti trukdo prastas kelias: juo, neasfaltuotu, per oro darganas pažliugusiu, nedažnas išdrįsta į muziejų važiuoti.
Taigi Audriaus pasiryžimas būti sodyboje nuo Velykų iki Vėlinių visai suprantamas. Paskutinio gausaus lankytojų srauto, ko gero, čia sulaukiama rugsėjo 20-ąją, per Juozo Tumo – Vaižganto gimtadienį. Audrius Daukša visus ekskursantus tada pavėdėja toliau nuo svirno ir parodo tolumoje plytinčią medžių alėją.
Už jos įsikūrusios dvi sodybos – viena sena, kita naujesnė. Abi priklauso garsiajam Garšvių kaimui, kuris, kaip jau minėjome, garsėjo kaip viso regiono knygnešių centras. Knygos atkeliaudavo vežimais ir kitais būdais ir būdavo paslepiamos specialiai įrengtose slėptuvėse, iš kurių viena buvo mūsų aprašytame svirne.
Ekskursantams Audrius Daukša būtinai parodo ir tolumoje stovinčią medinę dvibokštę Vadaktėlių bažnyčią, kurioje kunigavo Juozas Tumas – Vaižgantas. Nuo šio bažnytėlės iki Vidugirio svirno – vos pora kilometrų, per pusvalandį laisvai nueini, taigi kunigas ir keliaudavo, vedinas vieno tikslo: kad čia, ūkininko Vidugirio sodyboje, galėtų niekieno netrukdomas kurti…
Ir, žinoma, šis garsus kultūrologas būtinai pakviečia visus į kultūrinius renginius, kurių Ustronėje netrūksta.
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
