Kaip jau minėjome, šalyje šiuo metu vyksta Lietuvos kaimo turizmo asociacijos organizuojamas tradicinis renginys „Atviros dienos kaime“. Net 73 ūkiai ir sodybos kviečia žmones apsilankyti savo valdose. Ką ir besakyti, turime tikrai įdomių kaimo turizmo sodybų, kuriose poilsis įsimena ilgam. Apie vieną iš tokių – šis pasakojimas.
Pačiame Anykščių rajono pakraštyje, besiribojančiame su Molėtų rajonu, įsikūrusi kaimo turizmo sodyba „Svajonių dvaras“ savo esme tikrai atitinka romantišką pavadinimą. Taip, tik pasvajoti galima apie tokį gamtos grožį, kuris supa šią poilsiavietę: ūksmingas miškas, atsispindintis tyrame Keršio ežero vandenyje, ežerą supančios tapybiškos kalvos ir aukšti šlaitai…
Pasak Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentės Agnės Vaitkuvienės, tai – gamtos kampelis, savo įspūdingumu primenantis Šveicariją. Galima pridurti – tai ir vieta, kur išsipildė daugelis sodybos šeimininkų Senulių svajonių. Tiesa, jos įsikūnijo ne burtų lazdelei mostelėjus, o labai nelengvo triūso dėka, mat sodybą šeimininkai įsigijo labai apleistą.
„Pro dilgėles ir šabakštynus net apačioje vilnijančio ežero nesimatė, – prisimena Gintaras Senulis. – Atrodė, kad tvarkymuisi niekada nebus galo. Pjovėme, griovėme, statėme, sodinome nebe vienerius metus, kol aplinka pradėjo įgauti dabartinį pavidalą…
Verslininkai nesinaudojo jokia parama, kurią kaimo turizmui vystyti teikė įvairios finansinės institucijos. Tiesiog nesinorėjo jų diktato…
Vertėsi savo jėgomis, užtat ir galėjo „formuoti“ savo sodybą tokią, kokią regėjo ateities vizijose. Iškilo penki nameliai svečiams su 40-čia nakvynės vietų, atsirado ploto gausesniam svečių būriui priimti – sodyboje dažnai vyksta įvairiausi renginiai ir šventės. Tačiau svarbiausia – Senuliai galėjo įgyvendinti dar vieną savo sumanymą – propaguoti maisto kultūrą ir sodybos lankytojams demonstruoti tikrus kulinarinius šedevrus.
Pradėta nuo duonos kepimo. Tiksliau, net ne nuo jo, o nuo viso to, kas reikalinga duonai ant mūsų stalo atsirasti. Pirmiausia – nuo tinkamos krosnies. Duonkepę virtuvėje išmūrijo auksarankiai meistrai, ir sulipdė ją ne iš bet kokių plytų, o iš istorinių, šimtmečio senumo.
Šeimos galva Gintaras, kaunietis, sužinojo, kad išpardavinėjamos Kaune nugriautų buvusių Šančių kareivinių plytos. Nupirko ir parsivežė, puikiai žinodamas jų kokybę. Neapsiriko: šilumą jos išlaiko kuo puikiausiai, duonkepę be vargo gali įkaitinti iki kokio nori karštumo. „Stebuklingoje“ krosnyje galima ir žuvies išsirūkyti, ir grybų bei vaisių prisidžiovinti.
Tačiau šeimininkams, žinoma, labiausiai rūpėjo, kad ji tiktų duonai, kurios receptūros taip ilgai ieškojo per įvairiausias degustacijas ir per apsilankymus ne pas vieną kepėją. O apsistojo ties receptu, gautu iš savo senutės kaimynės, dabar jau iškeliavusios amžinybėn. Senukai sentikiai, matyt, buvo išsaugoję receptūrą iš savo prosenelių – tokios skanios duonos, kaip jų kepta, Senuliams dar nebuvo tekę ragauti. „Aišku, kol įgudome, teko ne vieną pirmųjų kepalėlių ir gyvulėliams sušerti, – šypsosi sodybos šeimininkai. – Nenutaikai temperatūros ir kepimo trukmės, žiūrėk, tai sudega, tai minkštimas per žalias…“
Dabar čia iš duonkepės ištraukiama net penkių rūšių duona: su kanapėmis, įvairiagrūdė, ruginė juoda, kvietinė plikyta, becukrė. Pirmaisiais pirkėjais buvo „Kaziuko“ mugės lankytojai. Per visą savaitę kepta Senulių duona buvo išpirkta greitai, ir jos kepėjai suprato: žmonėms produktas patinka.
Atsirado pirmieji kontaktai su prekybininkais. Dabar verslininkai ją tiekia Kauno ir Vilniaus ūkininkų turgeliams, didmeninei „Sanitekso“ įmonei. Pastaroji, beje, „Svajonių dvare“ kepamą duoną išsirinko iš 25 gamintojų. Dabar kepinių prašo ir kiti miestai, tarkim, Klaipėda, tačiau kaimo turizmo sodybos pajėgumai ne tie, kad ji būtų kepama didesniais mastais. Duonkepė per dieną kūrenasi 12 valandų, vienu metu iškepdama po 14 – 16 kepalų. Tokie kepiniai gali būti valgomi ir 14 dienų, nors šiaip jau jų galiojimo laikas – 5 paros. Peržengus šią ribą, duona nukainojama perpus, jeigu, žinoma, dar būna ką nukainoti. Paprastai pirkėjų ji tiesiog išgraibstoma.
„Svajonių dvaras“ garsėja dar vienu kulinariniu ypatumu – Vyriškąja Virtuve. Ji – paties šeimos galvos Gintaro sumanymas.
Gintaras Senulis – puikus kulinaras, ypač mėgstantis gaminti maistą ketaus inde, liaudyje vadinamame kazanu. Čia jau – „sunkioji artilerija“: įvairiausi mėsos troškiniai, plovai ir kiti skanėstai, prie kurių tenka stovėti ilgai ir kantriai. Sodybos šeimininkas tokius patiekalus gamina pagal svečių užsakymus, paprastai nemažam jų būriui, ir gamina ne vienas, o su savo kaimynu ir draugu. „Vyriškos Virtuvės“ kompanionai turi savo puslapį „Yotube“ ir sakosi nuolat išbandantys naujus patiekalus. Kazanai itin populiarūs Rytų kraštuose, ir ten prie jų taip pat tradiciškai darbuojasi vyrai…
Kazaniškus patiekalus ragaujančias kompanijas sodybos šeimininkas neretai pavaišina naminiu vynu. Vyndarystė – dar vienas Gintaro pomėgis. Vynas gimsta iš įvairiausių sodyboje išauginamų vaisių ir uogų – serbentų, agrastų, vyšnių, slyvaičių… Rūsyje jis bręsta ne pardavimui – svečiams pavaišinti.
O jų, tų svečių, Senuliams netrūksta. Kaimo turizmo sodyba ypač populiari šią vasarą, kai dėl nelemtosios ligos lietuvaičiai į užsienius poilsiauti neskuba. Poilsio sezoną teko netgi anksčiau pradėti – karantino metu daugeliui čia patiko apsistoti ir darbuotis nuotoliniu būdu. O nuolatiniai lankytojai dažniausiai atvyksta čionai dėl galimybės pažvejoti: tiek arti sodybos esančiame Keršio ežere, tiek aplinkui tyvuliuojančiuose vandenyse gausu puikios žuvies… „Keista, net iš Pamario atvyksta poilsiautojų, – sako sodybos šeimininkai. – Aukštaičiai tradiciškai traukia į pajūrį, žemaičiai – prie ežerų.“ Apsistojusieji būtinai aplanko netoliese esančius Anykščius su jų gausiais turistiniais objektais, paklajoja po kitas šio aukštaitiško krašto įžymybes. O išvyksta su kepalėliu duonos ir su pažadu būtinai čionai sugrįžti…
Ritos Pilipavičiūtės nuotraukos
