Kad Sakartvelas yra vyno gamybos lopšys, pirmąsyk išgirdau iš garsaus kartvelų rašytojo Dato Turašvilio, viešėjusio Lietuvoje praėjusiais metais. Per susitikimą su lietuvių skaitytojais, vykusį Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, šis kūrėjas pristatė savo parašytą knygą apie tėvyninio vyno istoriją.
„Kartvelų vynui – 8000 metų, – sakė rašytojas, – ir ši data yra patvirtinta oficialiai. Anksčiau manyta, kad vynas pirmiausia buvo pradėtas gaminti Irane, tačiau dabar mokslininkai įrodė, jog vyno tėvynė yra Sakartvelas“.
Dato Turašvilis papasakojo apie šalies Marneulio rajone 2007 metais vykusius archeologinius kasinėjimus. Jų metu archeologai aptiko keletą molinių indų, kurie vėliau buvo ilgai ir itin kruopščiai tiriami. Rasta vynuogių žiedadulkių, krakmolo, vynuogių odelių, vynuogynuose augančių piktžolių pėdsakų, vynuoginių muselių liekanų. Vynas – geras konservantas, jame viskas puikiai išsilaiko. Radiniai akivaizdžiai parodė, jog aptiktuose induose buvo laikomas vynas. Šie indai tyrinėti JAV Pensilvanijos universitete, tyrimai taip pat atlikti Prancūzijoje, Izraelyje, Italijoje. Bendromis mokslininkų pastangomis nustatyta, kad vyndarystė dabartinio Sakartvelo teritorijoje gyvavo jau prieš 8000 metų.
Rinkdamas medžiagą šiai savo knygai, Dato Turašvilis gimtąją šalį išvažinėjo skersai išilgai. Lankėsi net atokiausiuose kaimeliuose, įsikūrusiuose kalvotose aukštumose, ir visur susitiko su žmonėmis, gaminančiais vyną. „Kiekviename kaime ragavau vis kitokį vyną, – sakė knygos autorius, – šio gėrimo skonio neįmanoma pakartoti. Jį lemia ir vynuogių veislės, ir vietos dirvožemis, ir regiono klimatiniai ypatumai. Senieji vyndariai tebesilaiko iš savo protėvių perimto vyno gamybos būdo: šis gėrimas bręsta moliniuose induose, vadinamuose kvevriais. Kvevriai įkasami į žemę, ir būtent čia vyksta šio gėrimo fermentacija. Senųjų vyno gamybos tradicijų kartvelai neišdavė, nors dabar egzistuoja ir europietiški jų gamybos būdai, kai vynas bręsta statinėse ir cisternose“.
Dato Turašvilis prisipažino, jog kelionė po šalį renkant medžiagą šiai knygai buvo didelis atradimas jam pačiam. „Atradau sau naujas vyno rūšis, naujus skonius. Susipažinau su žmonėmis, kurie neįsivaizduoja savo gyvenimo be vyndarystės tradicijų tęsimo. Žemai lenkiuosi jiems, jų dėka esame ir išliksime unikalūs, nepaisant jokių sunkumų“.
O sunkumų kartvelų vyndarystės kelyje išties būta. Ypač daug blogio atnešė sovietinis laikotarpis, kai šaliai reikėdavo vykdyti tiesiog neįmanomai didelius vyno gamybos planus. Patiekti į SSRS rinką tokį didelį kiekį geros kokybės vyno, kokį nustatydavo Maskva, buvo tiesiog neįmanoma, tad ir keliaudavo po plačiąją šalį prastokas gruziniškas vynas… O 2006 metais Rusijos biurokratai, dėl kitų priežasčių supykę ant Sakartvelo, apskritai buvo uždraudę jam eksportuoti vyną. „Tai išėjo tik į naudą, – sakė Dato Turašvilis. – Suradome naujų rinkų, o sovietinių laikų prastesnio vyno gamybos ir tiekimo mastai buvo užmiršti visiems laikams. Kokybė tapo pagrindiniu kriterijumi.“
Dabar Sakartvele žinoma daugiau kaip 520 vynuogių rūšių. Jų išskirtinumas tas, kad jos nebuvo įvežtos iš kitur, o čia augo visada. Iš pradžių – laukinės, vėliau – žmonių sukultūrintos. Sakartvele vynuogės auga tiek lygumose, tiek kalnų zonoje. Daugiausia vynuogių išauginama Kachetijoje.
Vyno gamyba buvo ir yra svarbi kartvelų gyvenimo dalis
Terminas „gruziniškas vynas“ pas mus tvirtai asocijuojasi su gera kokybe. Tai – nelyginant prekybinis ženklas. Pačiame Sakartvele egzistuoja du šio gėrimo gamybos būdai: klasikinis europietiškas, kai grynos vynuogių sultys fermentuojasi statinėse ar cisternose, ir tradicinis, kai šiame procese dalyvauja ne tik vynuogių sultys, bet ir jų išspaudos (kauliukai, šakelės, odelės), rūgstančios molinėse talpose – kvevriuose. Kvevrių gali būti ir nedidelių, ir didžiulių, bet jie visi hermetiškai uždaromi ir įkasami į žemę. Išspaudos suteikia vynui papildomo ryškaus skonio, sodrumo, aromato, „vyriško“ charakterio. Kai rūgimo procesas baigiasi, toks vynas perkošiamas ir perpilamas į statines tolesniam laikymui arba į butelius. Iš išspaudų gaminama stipri degtinė – čiačia.
Sakartvele dažniausiai gaminami sausieji ar pusiau saldieji vynai. Per užstales daugiausia išgeriama baltojo (o tiksliau – sodriai gelsvos spalvos) vyno, pagaminto iš baltųjų vynuogių, kurių sultys su kauliukais ir odelėmis fermentuojasi moliniuose induose. Baltasis vynas puikiai tinka net prie „rimčiausių“ mėsiškų valgių, tokių, kaip šašlykai, juk pagal gamybos technologiją išeina sodraus skonio. Baltieji vynai žymiai lengvesni už raudonuosius, tad jų per užstales ir išgeriama daugiau.
Vyras – tarsi vynas
Daug įdomaus apie vyną išgirdome iš kelionėje mus lydėjusių ekskursijų vadovų. Ypač įsiminėme nepakartojamu kartvelišku jumoru prisotintus Tamunos Oragvelidzės pasakojimus. Pasak šios puikios gidės, kartvelai labai taikliai panaudoja vyno terminą įvaizdžiui apie žmogų suformuoti. Ištars, pavyzdžiui, „jis – jaunas vynas“, ir žinosi, kad tai – dar ne visai subrendęs, gana vėjavaikiškas, arba, kaip pas mus sakoma, „dar neišsidūkęs“ vyrukas. Tokiam vesti tikrai per anksti. Bet jei apie vyrą pasakoma, kad jis jau „virtęs vynu“, vadinasi, jam galima ir apie šeimos kūrimą pagalvoti, ir kitas atsakingas pareigas patikėti. O jau apibūdinimas „jis – vynas be taninų“ prilygsta idealo įvaizdžiui.
Pati Tamuna, sertifikuota vyno gidė, sakė, jog kiekvieno kartvelo namuose svečias būtinai bus pavaišintas geru vynu. Kiekvieno šeimininko garbės reikalas apsilankiusiajam patiekti tokio vyno, kokį jis pats geria, o prasto gėrimo gruzinas niekada negers. Vyno kainos šalyje labai skirtingos, nelygu, iš kokios rūšies vynuogių jis pagamintas. Esama juk vynuogių, kurios auga visame Sakartvele, iš jų išspausto vyno galima gauti visur ir jo kaina bus mažesnė negu to, kuris pagamintas iš išskirtinių uogų. Tokiomis išskirtinėmis, pavyzdžiui, gali būti laikomos tik vienoje kalnuotoje vietovėje augančios Usachelauri vynuogės. Gausi dovanų butelį Usachelauri vyno – vadinasi, gavai tikrai brangią dovaną.
Svečiuose pas vyndarius
Būnant Sakartvele, pravartu paragauti vyno, kuris parduodamas tik toje vietoje ir niekur neeksportuojamas. Šalyje daug privačių vyno daryklų, šeimyninių ūkių, nedidelių vyno gamybos kompanijų. Sakartvelui iškovojus nepriklausomybę, ne vienas vyndarys užsiėmė savo produkcijos populiarinimo verslu, organizuodamas turistams vyno degustacijas, supažindindamas juos su savo pačių auginamomis vynuogių rūšimis ir iš jų gaminamo vyno ypatumais. Tapo populiaru tokiuose „vyno namuose“ rengti ir įvairius korporatyvinius renginius, proginius pobūvius – vestuves, jubiliejus. Turėjome progą apsilankyti pas vyndarius ir mes, ir šie apsilankymai dovanojo labai šiltų emocijų.
Džiaugėmės, pabuvoję poilsio komplekso bei vyno daryklos „Chateau Kvirike“ vyno rūsyje bei Varjanisio kaime, nuo Batumio nutolusiame apie pusšimtį kilometrų, esančiuose Rostomo Beridzės vyno namuose „Iveri“. Pastarieji įsikūrę nepaprastai gražioje vietoje, supamoje kalnų ir tarpeklio. Čia veši vynuogynai, kurių vynais svetingi šeimininkai vaišina į šią poilsiavietę atvykstančius svečius. O jų netrūksta – šią vietą vienas kitam rekomenduoja anksčiau čia poilsiavę kartvelai, ją renkasi ir užsienio turistai. Svečių paslaugoms – jaukus viešbutis, puikus naminės virtuvės maistas ir, žinoma, čia gaminamo vyno degustacija.
Šeimininkų maloniai sutikti, nuo jų namų terasos grožimės atsiveriančiu nuostabiu vaizdu į žaluma apaugusius kalnus ir vynuogynus. Kol mėgaujamės degustuojamo vyno skoniu, Rostomas Beridzė pasakoja apie čia augančių vynuogių ypatumus. Kai kurios vynuogių rūšys auga tik čia, taigi iš jų pagaminamo vyno kiekis yra tikrai ribotas. Sužinome, kad visame Sakartvele dabar stengiamasi atgaivinti istorines vynuogių veisles, per sovietinį laikotarpį nukeliavusias užmarštin. Ir pirmiausia tą daro pavieniai vyndariai-eksperimentatoriai.
O kol vyrai dalijasi vyno gamybos technologinėmis paslaptimis, mes, moterys, metame žvilgsnį į restorano virtuvę, kur gimsta tautinės kulinarijos šedevrai. Čia jau – šių namų šeimininkės Marijos Gorgiladzės valdos. Netrukus ji su savo pagalbininkėmis mums taip gausiai nuklos stalą skanėstais, kad jų užtektų kelioms tokioms kompanijoms, kaip mūsų. Ak, tas kartvelų vaišingumas! Jų užstalės tokios gausios, kad tiek patiekalų suvalgyti absoliučiai neįmanoma. Gidai juokiasi: jeigu vaišių stalas po pietų ar vakarienės lieka apytuštis, vadinasi, maisto buvo per mažai! Beje, šio vyno namuose itin paklausios yra adžariško chačiapurio gamybos pamokėlės: į šio pobūdžio edukacinius užsiėmimus noriai renkasi iš anksto užsirašę interesantai.
Pietus paįvairina vietinio vyrų ansamblio atliekamos dainos ir sakomi tostai. Klausytis balsingų kartvelų vyrų vinguriuojamų melodijų – didelis malonumas. Mūsų infoturo organizatoriai juokavo: jų krašte nesama tokių, kurie nemokėtų dainuoti ir šokti! Linksmybės – kartvelų kraujyje, ir joms prasiveržti ypatingesnių paskatų nereikia.
Besąlygiškai sutikome su šiais žodžiais. Juk jau buvome girdėję, kaip dainuoja mūsų, žurnalistų, grupelę lydėjęs simpatingasis gidas Sulkhanas Devadzė, vienos vakarienės metu paėmęs gitarą į rankas… O kartvelų tautiniai šokiai, trykšte trykštantys visa gama emocijų, perteikiamų be galo plastiškais judesiais! Kartvelų atlikėjai, koncertuojantys Lietuvoje, visada sulaukia didžiulio dėmesio. Kartais jie atlieka ir polifoninę muziką, UNESCO įrašytą į nematerialaus kultūros vertybių sąrašą.
Neatsiejama užstalės dalis – tostai
„Supra“ – šitaip vadinama kartveliška vakarienė – niekada neišsiverčia be tostų.
Tostai – neatsiejama užstalės dalis, bet tai ne šiaip sau, spontaniškai sugalvojami palinkėjimai – ir jų turinį, ir eiliškumą reguliuoja nerašytos taisyklės, kurias kiekvienas šios tautos atstovas įsisąmonina nuo mažų dienų. Tai pas mus neretai (ir dažnai gana primygtinai) pokylio dalyviai iš eilės verčiami sakyti tostus, Sakartvele tokia švelni prievarta tiesiog neįsivaizduojama. Ten taurių kilnojimą reguliuoja specialiai paskirtas žmogus – tamada. Tai – itin gerbiamas asmuo, paprastai iš giminaičių arba iš draugų tarpo, dažniausiai – neblogai pažįstantis susirinkusiuosius ir galintis ištart jų garbei specialiai parinktus žodžius. Tad ir tostai būna nuoširdūs, prasmingi – už tėvynę, taiką, svečius, meilę. Keliamos taurės ir už Anapilin iškeliavusiuosius, ir šie tostai niekada nebus ištarti pokyliui baigiantis.
Pagarba mirusiesiems pareiškiama net pačios linksmiausios puotos metu, pavyzdžiui, per vestuves. Pasakodama apie tai, mūsų puikioji gidė Tamuna Oragvelidzė prisiminė savo pačios jungtuvių pokylį, kai tamada pakėlė taurę už jos, nuotakos, mamą, už uošvį ir sutuoktinio brolį, šias linksmybes jau stebinčius iš dangaus aukštybių. Už tuos, kurie niekada nebebus tarp mūsų, pakeliama taurė ir specialios gedulingos, pavyzdžiui, mirties metinėms surengtos vakarienės metu.
Kalbama apie tai, koks buvo velionis, kokius gerus darbus darė, kaip jo trūksta dabar, tarp visų. Ir tam tikros dainos nuskamba, nors artimieji ir šluostosi ašaras… Dainos nebūna nei linksmos, nei jumoristinės – bet jos turi priminti šeimai ir giminei, kad gyvenimas, nepaisant skausmo ir širdgėlos, turi tęstis… Tiesa, tamada – ne vien tostų žinovas ir sakytojas. Jo fenomenas – išskirtinis, jis atsakingas už visą šventės eigą, jo vadovaujami pokylio dalyviai linksminasi. Tai – gerbiamiausias puotos narys, išmanantis šalies istoriją ir kultūrą, iškalbingas, turintis humoro jausmą ir muzikalus. Šis žmogus moka papasakoti juokingų istorijų, padeklamuoti eilių, užvesti dainą. Ir šių dienų modernioje visuomenėje laikomasi pokylio taisyklių ir tradicijų.
Gėrimo kultūra čia diegiama nuo mažens. Ne, vaikai, aišku, taurių nekilnoja, bet būna kartu ir stebi, kaip elgiasi suaugusieji. Čia niekas neprisigeria, būtų didelė gėda, pakilus nuo stalo, svirduliuoti. Žinoma, pasakyti daug tostų ir nepadauginti keliant taures, reikia sugebėti, bet kartvelai sugeba. Savosios gėrimo kultūros dėka šalis niekada nebuvo patekusi į daugiausia alkoholio suvartojančių tautų sąrašus, nors gero vyno ir stipriųjų gėrimų čia nestinga. Ant stalo pastatoma ir vynuogių degtinės – čiačios, norintieji gali paragauti šlakelį šio itin stipraus gėrimo. Tačiau labiausiai pobūvių metu mėgaujamasi baltuoju Adžarijos vynu – jo poveikis kur kas švelnesnis negu raudonojo.
Įdomus dalykas – Batumyje gidas mums parodė įdomų bokštą, vadinamą Čiačios fontanu. Jis – tiksli kopija to, kurio šioje vietoje būta praėjusiame amžiuje. Tai 25 metrų aukščio bokštas su laikrodžiu, supamas keturių baseinėlių, greta kurių įrengti sensoriai. Jų dėka seniau iš šio fontano kartais ištrykšdavo čiačia. Tai vykdavo tik dešimt minučių pagal slaptą grafiką – kad būtų galimybė pademonstruoti publikai kokio nors konkretaus gamintojo gėrimą. Tačiau pamačius, kad garsioji čiačia traukte traukia atvykėlius turistus ir šiaip silpnavalius žmones, kurie vėliau be jėgų sudrimba šalimais, tos idėjos buvo atsisakyta.
Autorės, Jolantos Beniušytės ir Adžarijos turizmo ir kurortų departamento nuotraukos
n14vpe