Į pažintinių turų po Žemaitiją programas Raseinių rajono Nemakščių miestelis dabar būtinai įtraukiamas. Viena, jis šiemet paskelbtas mažąja Lietuvos kultūros sostine, antra, jame esantis Technikos muziejus yra tikras techninio paveldo lobynas, trečia, šiame Žemaitijos miestelyje yra ir daugybė kitų istorijos, kultūros, etnografijos sričių įdomybių.
Tikras džiaugsmas visiems lankytojams
Nors minėtasis Technikos muziejus oficialiai įregistruotas palyginti neseniai, jis jau nebe vienerius metus traukė būrius lankytojų. Ir kur netrauks: juk tai – tikra mūsų krašto technikos istorija, akivaizdžiai rodanti jos evoliuciją per keletą šimtmečių.
Visus muziejaus eksponatus rūpestingai surūšiavo ir žmonių dėmesiui pristatė nemakštiškis Leonas Tamulevičius.
„Muziejuks“ – krinta į akis žemaitiška iškaba. „Šitokiu pavadinimu ir įteisinti norėjome savo viešąją įstaigą, bet valdžia neleido, – šypsodamasi pasakojo mus svetingai pasitikusi Nemakščių miestelio gyventoja Irena Bertašienė. – Va, jeigu būtume kokią anglišką abrakadabrą sumisliję ir prie jos lietuvišką galūnę prikergę, tikriausiai būtų neprieštaravusi. Gerai, kad nors tarmiškos rodyklės nepakoregavo“.
„Muziejuks“ – tikras džiaugsmas visiems lankytojams, ypač giliau besidomintiems technika. Ko tik jame nesama – nuo gausybės visokiausios paskirties meistravimo įrankių, rūpestingai sukabintų ant sienų, iki praeities ūkio padargų, nuo įvairių markių motociklų iki prieškarinės priešgaisrinės, miškų sodinimo ir kelių tiesimo įrangos, nuo siuvimo, batsiuvystės, audimo technikos iki sovietinių laikų „gaziko“ ir milicijos naudotos mašinos su šviečiančiais žiburėliais. Ir visa ši technika veikianti – šeimininkas nepakęstų sugedusių metalinių griozdų…
Yra čia ir kalvė su daugybe kalvystės įnagių. Bandome spėti, kuris kam buvo naudojamas. Štai dumplės ugniai įpūsti – mažiausiai šimtmečio senumo, o puikiausiai tebeveikiančios. Štai židinys, ilgus metus tarnavęs kažkokioje senovinėje kalvėje ir iš jos parsigabentas. Išmūrytas jis, beje, iš plytų, nulipdytų iš šiaudų ir molio, itin atsparių kaitrai… Kaip tokį ir atgabenti į naują vietą pasisekė?
Pradžią visai šiai kolekcijai davė jau amžinybėn iškeliavęs šios sodybos šeimininkas Alfonsas Tamulevičius. Įdomaus žmogaus būta: pro jokį seną daiktą ramiai praeiti negalėdavęs, vis į savą kolekciją patalpindavęs. Kai praeities laikus menančios technikos prisikaupė tiek daug, kad po gyvenamojo namo stogu neužteko vietos, ėmė ir paskyrė jai vieną iš turimų ūkinių pastatų, vėliau antrą, trečią… Tėvo pomėgį kolekcionuoti senovinius daiktus paveldėjo ir sūnus Leonas, dar labiau papildęs ir išplėtęs turimus „fondus“… Taip ir atsirado Nemakščiuose privatus muziejus, kurį laiką nebuvęs įtrauktas į jokius oficialius dokumentus. Tik būriais plūstantys smalsuoliai bylojo: tai tikrų tikriausias „muziejuks“. Jie ir paskatino sodybos šeimininkus pagaliau oficialiai jį įteisinti…
Buvo ir dar viena šio „oficialumo poreikio“ priežastis – begalinį lankytojų smalsumą žadinantis technikos stebuklas – aštuonratis.
Tai – pirmoji pasaulyje sukurta savaeigė važiuoklė su aštuoniais ratais – tikra garbingos šio krašto praeities įvykių liudininkė. Ją išrado ir sumeistravo vietos bajoras, auksarankis meistras – konstruktorius Pšemislovas Neveravičius.
Keistuolis dvarininkas
Vietos gyventojai jį išties laikė keistuoliu. Kur tai matyta: užuot rūpinęsis, kaip daugiau naudos iš savo dvaro gauti ir dar labiau jame dirbančius žmones prispausti, dienų dienas krapštinėjasi apie techniką ir visokias konstrukcijas kuria! O kai padirbdino kažkokį keistą vežimą su aštuoniais ratais, pažvelgti į jį būriais traukė net tolimiausių apylinkių gyventojai. Dyvų dyvas: juk juda pats, be arklių, tereikia tik porai vyrų pasukti išcentrinio rato rankenas.
Išties, Neveravičiaus sukurtas aštuonratis jau vien savo išvaizda traukė akį: gana griozdiškas, dukart ilgesnis už įprastą arklių traukiamą vežimą ( daugiau kaip dešimt vyrų sutilptų ), su kažkokiu neįprastu ratu viduryje. Iš tiesų tai tas didelis metalinis ratas buvo visos konstrukcijos ašis: sukant jį, atsiradusi jėga per sliekinę pavarą persiduodavo į galinius ratus, kurie stumdavo vežimą pirmyn. Keturi priešakiniai savaeigės važiuoklės ratai posūkiuose pasisukdavo ten, kur reikia. Nepaisant to, kad technikos naujovė atrodė nepaslanki, vargiai iš vietos išjudinama, ji galėdavo nesunkiai manevruoti. Tuo tikslu aštuonračio viduryje, prie pat dugno, buvo pritvirtinta svirtis, galinti pakelti antruosius galinius ratus. Svirties nauda dar buvo ir tokia: jei netyčia koks važiuoklės ratas išeitų iš rikiuotės, ši transporto priemonė ir be jo galėtų riedėti.
Aštuonratį Pšemislovas Neveravičius sukūrė tikrai stabilų: juo buvo galima dardėti ne tik lygiu vieškeliu, bet ir duobėtais kaimo keliais, įveikiant iškilumus ir netgi peršokant griovelius. Yra išlikę žinių, kad aštuonračio kūrėjas pats mėgdavęs susirinkusiesiems rodyti savojo išradimo patogumus: atsisėsdavęs į vežimą, priešais pasistatydavęs ant staliuko virdulį, arbatos puodelį ir liepdavęs važiuoti. Gėrimas neišsilaistydavęs.
Saviškių neįvertintas, britų apgautas
Savo aštuonratį Pšemislovas Neveravičius patentavo Rusijoje (tada Lietuva priklausė Rusijos imperijai). Ir 1907-ųjų spalį gavo šalies herbu papuoštą liudijimą, jog išradimo autorystė priklausanti jam. Svajodamas kada nors pradėti gaminti šiuos savaeigius vežimus plačiajai visuomenei, po trejų metų bajoras įsteigė „Aštuonračio“ draugiją, suburdamas bendraminčius.
Garsas apie išradimą netruko pasklisti, ir juo susidomėjo Rusijos, o vėliau – ir Vokietijos pramonininkai. Pastarieji kreipėsi į Neveravičių, prašydami parduoti aštuonračio patentą ir siūlydami už jį labai didelius pinigus – 150 tūkst. aukso rublių. Deja, konstruktorius šia suma nesusiviliojo. Istorikai, dabar besigilinantys į šio išradėjo gyvenimą, mano, jog jis pasielgė netinkamai. Vokiečiai būtų pradėję gaminti naują transporto priemonę serijiniu būdu, ir jo, kaip konstruktoriaus, vardas būtų tapęs plačiai žinomas pasaulyje. Dabar gi jam pačiam imtis aštuonračio gamybos sutrukdė kilęs Pirmasis pasaulinis karas.
Išradėjas su šeima karo suirutės metus praleido Rusijoje. Nepriteklių laikais daug Pšemislovo Neveravičiaus dvarelio turtų buvo išgrobstyta, aštuonratis taip pat neišvengė liūdno likimo: buvo išnarstytas dalimis ir išnešiotas kas kur. Visko stingant, iš jo vietos gyventojai, matyt, pasigamino ūkinių padargų.
Po karo neramumų sugrįžęs namo, konstruktorius viską vėl pradėjo nuo pradžių. Aptvarkęs dvarelį, sugrįžo prie savo mylimo aštuonračio kūrimo idėjos. Jis vėl jį gaminosi, tik jau sudėtingesnės konstrukcijos, galintį judėti ne rato pagalba, o dėka įrenginio, primenančio siurblį ir kelių asmenų pumpuojamo. Naujosios važiuoklės išradimo teisės vėl buvo patvirtintos patentu, šįsyk lietuvišku. Tačiau patobulinta savaeigė ir dabar nebuvo įdiegta į masinę gamybą. Tėvynainiai jos nepripažino: netgi atvirkščiai – peikė, vadindami nejudriu gremėzdu. Nematydamas vilties prasimušti Lietuvoje, išradėjas nukreipė savo žvilgsnį svetur. Kreipėsi į anglų patentinę įstaigą, norėdamas gauti jos patentą savajam aštuonračiui, tačiau liko britų apgautas. Mat šie ilgiausiai delsė su savuoju sprendimu, vis reikalaudami iš Neveravičiaus papildomos techninės informacijos ir pinigų, o galiausiai pranešė, kad tokią važiuoklę jau yra išradęs vienas jų tėvynainis.
„Nors garsusis Lietuvos bajoras ir liko saviškių neįvertintas ir britų apgautas ir nors jo išradimo vaisiais pasinaudojo kiti, faktas lieka faktu: tai jo mintys pagimdė mechanizmą, kuriuo iki šiol grindžiama puspriekabių ir daugiaašių variklių gamyba. Aštuonratis buvo pirmtakas visureigio, be kurio šiandien neįsivaizduojamas mūsų gyvenimas“, – pasakė Irena Bertašienė, baigdama pasakojimą.
Naujai atkurtas modelis
Ko gero, šio žemaičių bajoro vardą taip ir būtų nuplukdžiusios užmaršties upės vandenys, jei ne Šiaulių miesto vyriausiasis dailininkas Vilius Puronas. Šis technikos istorija besidomintis žmogus, kažko ieškodamas archyvuose, netikėtai atkreipė dėmesį į savaeigės važiuoklės patentavimo istoriją. Pradėjus į ją gilintis nuodugniau, atsiskleidė daugybė įdomiausių faktų, kuriuos Vilius Puronas paskelbė spaudoje.
Technikos muziejaus įkūrėjas Leonas Tamulevičius, sužinojęs apie savo tautiečio išradimą, juo labai susidomėjo ir pabandė atkurti savaeigės važiuoklės modelį. Juolab, kad buvo išlikę brėžiniai, kuriais Leonas galėjo vadovautis. Taip gimė trečiasis aštuonračio modelis, su kiek patobulintomis detalėmis. Pasak važiuoklės atgaivintojo, spendžiant iš išlikusių aprašymų, ir pats šios techninės naujovės kūrėjas būtų daug ką koregavęs. Pavyzdžiui, jis ketino savo aštuonratį aprūpinti gariniu varikliu. Leonas Tamulevičius tuo tarpu pritaisė prieškarinių laikų „Deutz“ firmos jėgos įrenginį. Ir kitos senovinės detalės aštuonračio atkūrėjo buvo kruopščiai žvejojamos iš visur. Pavyko rasti ir pritaikyti kaizerinės Vokietijos laikų linges.
Taigi aštuonratis vėl atgimė naujam gyvenimui. Trečiąsyk. Ir dabar technikos muziejaus kieme jis stovi išdidus, veikiantis. Norintys gali į jį įlipti ir pamėginti pasukti ratą, o per šventes jis išrieda į gatves, visus didžiai džiugindamas. Neseniai atkurtos „Aštuonračio“ draugijos nariai buvo jį atgabenę net į Vilniuje vykusią Kaziuko mugę, vėliau jis džiugino D. Poškos baublių jubiliejaus minėjimo dalyvius.
Į draugiją susibūrę Nemakščių krašto žmonės daro viską, kad jų garsaus tėvynainio atminimas nenugrimztų užmarštin. Jie rūpestingai prižiūri jo amžinojo poilsio vietą Nemakščių kapinėse, jų pastangomis P. Neveravičiaus buvusio dvaro vietoje, Pužų kaime, iškilo paminklas. Bandoma surasti garbiojo bajoro giminės narių, išsibarsčiusių po visą pasaulį. Daugiausia jų esama Rusijoje, esama gyvenančių Danijoje, JAV. Lietuvoje lankėsi Neveravičių giminės atstovas iš Jaroslavlio, žinomas kino operatorius. Įdomu tai, kad bajorų palikuonys dažniausiai yra pasirinkę medicinos ir meno sritis – neramias, verčiančias nuolat ieškoti sprendimų ir tobulėti. „O čia, jau, matyt, pasireiškia giminės genai“, – sako nemakštiškiai. Ir negali su jais nesutikti.
Įdomu ir tai, kad vienas iš muziejaus skyrių yra skirtas lietuvių kino dokumentikos režisieriui ir operatoriui Robertui Verbai (1932 – 1994). Šis garbus kino kūrėjas yra gimęs netoli nuo Nemakščių miestelio esančiame Medekšinės kaime. Muziejuje galima pasižiūrėti jo filmus „Vincas Svirskis“, „Čiustyta rūta“, „Šimtamečių godos“.
Kuo dar garsėja mažoji Lietuvos kultūros sostinė?
Pirmiausia – miestelio panoramoje ryškiai dominuojančia šv. Trejybės bažnyčia. Ji – postmoderni, gana sudėtingos kompozicijos, su puošnia vidaus apdaila, truputį primenančia kaunietišką art deco stilių su tautodailės elementais. Šios bažnyčios šventoriaus šiaurės vakarų kampe stūkso koplytstulpis, skirtas 1863 metų sukilimui pagerbti. Šis vertingas meno ir istorijos paminklas jo sukūrėjo Ignoto Misevičiaus greičiausiai buvo skirtas sukilimui pritarusių dvasininkų – Nemakščių klebono Juozo Paulausko ir vikaro Juozo Mačiulskio – atminimui įamžinti. O pietrytinėje šventoriaus dalyje yra iš Nemakščių apylinkių kilusio kunigo Petro Butkaus kapas. Šis prelatas, 1944 metais pasitraukęs į Vakarus, gyveno Australijoje, labai rėmė lietuvybę, redagavo lietuviškus leidinius, rašė eiles, o vėliau visą savo sukauptą palikimą paskyrė Nemakščių bažnyčiai atstatyti. Juk ši bažnyčia, jau devintoji iš eilės, yra palyginti nauja, pašventinta tik 2001 m.
Svečiuojantis Nemakščiuose, būtina apžiūrėti ir kitą sakralųjį statinį – lurdo grotą, kurios šv. Mergelė Marija globoja ir saugo visus, vykstančiuosius Vilniaus – Kauno – Klaipėdos autostrada.
Miestelio centre 2006 metais tautodailininkas Algirdas Jasiulionis pastatė stogastulpį, skirtą pirmojo Nemakščių paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 620-osioms metinėms pažymėti. O miestelio 630-ies metų jubiliejaus proga paminklą sukūrė menininkas Algirdas Vaištaras, pavaizdavęs amžinai besisukantį metų ratą.
Visus miestelio svečius neabejotinai sudomina Martynui Mažvydui skirtas medinis paminklas. Mat pirmosios lietuviškos knygos autorius ne tik gimė Žemaitijoje, bet ir yra susijęs su Raseiniais. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ėmus persekioti reformatus, jis buvo radęs prieglobstį Elžbietos Kulvietienės dvarelyje Butkiškėje, Mažvydą taip pat globojo Raseinių krašto dvarų savininkas Jonas Stankevičius – Bilevičius. Paminklą lietuviškos raštijos pradininkui sukūrė menininkas Zenonas Liekys (1940 – 2019), mokytojavęs Nemakščių miestelio mokykloje. Šio dailės pedagogo sukurtas vitražas, skirtas M. Mažvydo atminimui, puošia dabartinės miestelio gimnazijos vestibiulį.
Prieš porą metų, 2000-aisiais, Nemakščių miestelyje iškilo paminklas Nemakščių valsčiaus savanoriams, 1919 metais kovojusiems dėl Lietuvos nepriklausomybės. Jame įamžinti 26 žmonių vardai.
Na, o miestelio Lakštingalų skvere įrengtas memorialas jau nebegyvenamiems Nemakščių seniūnijos kaimams. Jų pavadinimus saugo tik skvere stovintys akmenys. Lietuvos kaimų mažėja, kaip bebūtų liūdna ir gaila…
Aštuonračio muziejus – nepravažiuokite Nemakščių (VIDEO: http://raseiniaitv.lt/)
Projektą „nacionalinės savimonės, etnokultūrinės tapatybės, istorinės atminties ir pilietiškumo stiprinimas“ remia SRTF
