Lapkričio 28 d. Seimo „Krizės komisijai“ liudijusi seimo narė, Andriaus Kubiliaus Vyriausybės finansų ministrė Ingrida Šimonytė, savo elgesiu nustebino visko mačiusius kolegas. Išgirdusi nepatogius klausimus, ji viešai suabejojo klausinėjančiųjų kompetencija, o paprašyta detalizuoti kai kuriuos atsakymus, patarė parlamentarams pasiskaityti apie tai internete. Galų gale, visą apklausą tvirtinusi, kad Lietuva neatitiko sąlygų, jog galėtų iš Europos Komisijos per Tarptautinį valiutos fondą (TVF) gauti paskolą už 2-3 proc. palūkanas, eksministrė pripažino, kad Lietuva tos paskolos net… neprašė.
Pirmiausia komisijos nariai domėjosi apie laikus, kai I.Šimonytė dirbo Finansų ministerijos sekretore (šios pareigos iš esmės tokios, kaip dabartinių viceministrų, tik jas ėjo ne politinio pasitikėjimo, o karjeros valstybės tarnautojai, – aut. past.). Nuo politikės labiausia kliuvo Gedimino Kirkilo Vyriausybės finansų ministrui Rimantui Šadžiui, kuris esą buvo įspėtas apie gresiančią krizę, tačiau mieliau „žiūrėjo į veidrodžius, kurie gražiau rodė“. Pasak I.Šimonytės, su ministru 2008-aisiais ji pykdavosi kiekvieną dieną, nes R.Šadžius visiškai nereaguodavo į argumentuotas pastabas, į ekonomikos recesiją numatančias prognozes, raginimą blokuoti populistinius sprendimus, kadangi buvo rinkiminiai metai.
„Į visus argumentus jis atkirsdavo, kad nėra ekonomistas“, – prisiminė I.Šimonytė.
Komisijos narys Andrius Palionis pasiteiravo, kodėl Lietuva per krizę nesiskolino iš TVF. Jis priminė tuomet vyravusius argumentus, kad TVF suteiktas kreditas atimtų galimybę patiems priimti svarbius finansinius sprendimus, kad TVF lieptų karpyti išlaidas ir didinti mokesčius, tačiau pastebėjo, kad Lietuva vis tiek tai darė, kaip ir Latvija. Tik mes praradome galimybę pigiai pasiskolinti, o latviai – ne.
„Nežinau ar tyčia, ar netyčia pamirštama, bet 2008 m. rudenį, po to, kai žlugo antrasis pagal dydį Latvijos bankas, susidarė didžiulis refinansavimo arba finansavimo poreikis. Buvo milijardai, kurie buvo reikalingi tuo metu Latvijai, nes reikia arba banką staigiai pertvarkyti, arba mokėti įsipareigojimus indėlininkams. Aš jums labai tiesiai pasakysiu: jeigu Lietuvoje tuo metu būtų „susprogęs“ koks nors bankas, tegul „Snoras“, tegul „Ūkis“, tegul bet kas, Lietuvai nebūtų buvę kitos išeities – kaip tuo metu kreiptis į TVF. Dėl to labai natūralu, kad latviai kreipėsi į TVF, nes tai yra paskutinis skolintojas ir tuo metu jiems reikėjo paskutinio skolintojo“, – tvirtino I.Šimonytė.
Komisijos pirmininkas Stasys Jakeliūnas perklausė, ar ji elgtųsi panašiai, žinodama, ką žino dabar, jei atsidurtų dar karą panašioje situacijoje.
„Jei aš žinočiau, kur griūsiu, tai visur pasidėčiau „paduškas“. Jei aš turėčiau įžvalgos dovaną ir galėčiau 2010 metais numatyti visas pasaulio problemas arba tai, kad Lietuva turės eurą, galbūt aš daryčiau visiškai kitokius sprendimus. Bet bėda yra ta, kad kai tu esi šiandien, tu neturi aiškiaregystės dovanos ir negali iš šiandienos pozicijų vertinti praeities. Aš negaliu sakyti, kad būčiau viską dariusi taip pat, kaip dariau“, – pripažino I.Šimonytė.
Anksčiau komisijai liudijusi buvusi europarlamentarė Margarita Starkevičiūtė tvirtino, kad per krizę A.Kubiliaus Vyriausybė galėjo iš TVF per Europos Sąjungos struktūrų numatytą mechanizmą pigiai pasiskolinti be papildomų griežtų sąlygų. Tačiau I.Šimonytė vakar keliolika minučių įrodinėjo, kad sąlygos buvo iškeltos, o Lietuva jų neatitiko. Komisijos narė Rita Tamašunienė paprašė įvardinti, kokios buvo keliamos sąlygos, taip pat paprašė pateikti raštišką įrodymą, kad pagalbos buvo kreiptasi. Nesusivaldžiusi I.Šimonytė patarė komisijos nariams su keltomis sąlygomis susipažinti internete, o R.Tamašunienę apkaltino nekompetencija.
„Ponia Tamašuniene, jau savo klausimu įrodote, kad neatskiriate tų dviejų dalykų“, – mestelėjo eksministrė, tačiau galų gale pripažino, kad dėl paramos tarpininkaujant ES net nebuvo kreiptasi.
Po I.Šimonytės apklausos R.Tamašunienė su „Vakaro žiniomis“ pasidalino savo nuostaba, kad kandidatė į prezidentus demonstravo tokią aroganciją ir išsisukinėjo nuo nepatogių klausimų, kurių per rinkimų kampaniją dar ne vieno sulauks.
„Tačiau ji pripažino, kad dėl paskolos iš ES numatyto fondo net nebuvo kreiptasi. Kitaip tariant, Lietuva net nenusipirko loterijos bilieto, nors norėjo išlošti „aukso puodą“, – vaizdingai apibendrino R.Tamašunienė.
I.Šimonytė – paskutinė „Krizės komisijos“ apklausta liudytoja. Tiesa, pasak S.Jakeliūno, kitą savaitę bus tariamasi, ar raštu apklausti prezidentę Dalią Grybauskaitę. Ir po truputį, kai bus patvirtintas kitų metų valstybės biudžetas, bus sėdama prie išvadų, kurios Seimui turi būti pateiktos iki kitų metų balandžio vidurio, rašymo. Pasak politiko, kadangi Lietuvoje bei kitose Baltijos šalyse Švedijos kapitalo bankų koncentracija yra per didelė, vienas iš dviejų švediškų bankų – SEB arba „Swedbank“ – turėtų būti parduotas.
„Gali būti rekomendacija, kad vienas iš Švedijos bankų galėtų arba turėtų būti ilgainiui parduotas valstybei, kurioje yra euras kaip namų valiuta, kokiam nors strateginiam bankui“, – sakė S.Jakeliūnas, pridurdamas, kad tokia rekomendacija gali būti įrašyta į komisijos išvadas.
