Ne vienas žmogus nustebtų, išgirdęs, kad Lietuvoje gyvena daugiau kaip 3000 asmenų, neturinčių pilietybės. Tai – nemažas skaičius, tačiau panaši statistika būdinga ne vien mūsų šaliai. Dėl kokių priežasčių tampama „niekieno“ piliečiais?
Į šį ir į kitus asmenų be pilietybės padėties klausimus „Pozicija“ paprašė atsakyti Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisaro atstovės Lietuvoje Renatos Kuleš.
-Pasaulyje esama apie 10 mln. žmonių, kurių savais piliečiais nelaiko jokia valstybė pasaulyje. Tokių asmenų sutinkama visuose planetos regionuose, o „niekieno“ piliečiais jie yra tapę dėl pačių įvairiausių priežasčių. Tai ir pilietybės netekimas, žlugus valstybei ar jai atsiskyrus nuo kitos, ir pilietybės atėmimas iš asmenų dėl tam tikrų priežasčių, ir jos panaikinimas… Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra 2014 metais paskelbė tarptautinę kampaniją, kurios siekis – kovoti prieš pilietybės neturėjimą visame pasaulyje. Agentūros tikslas – šią problemą išspręsti per dešimt metų. Aišku, tai tikrai sunkus uždavinys, tačiau dabar labai daug dirbama ta linkme, kad vis daugiau šalių prisijungtų prie konvencijų, įgalinančių spręsti asmenų be pilietybės problemas. O tokios konvencijos tarptautiniu mastu yra priimtos dvi. Pirmoji – dėl asmenų be pilietybės statuso – buvo paskelbta dar 1954 metais, antroji – dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo – 1961- aisiais. Prie pirmosios konvencijos Lietuva prisijungė 2000 – aisiais, o antrąją ratifikavo visai neseniai, tik 2013 – aisiais.
– Kaip Lietuvai sekasi įgyvendinti šiuos prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus? Kokia asmenų be pilietybės padėtis Lietuvoje?
– Praėjusiųjų metų pabaigoje pristatėme tyrimą, kurio tikslas buvo išsiaiškinti tikrąją situaciją, susijusią su „niekieno“ piliečiais, gyvenančiais mūsų šalyje. Gilinomės, kokios priežastys turėjo didžiausią įtaką tam, kad žmogus liko be pilietybės, su šiais asmenimis bendrauta. Pasirodė, jog iš tų daugiau kaip 3000 žmonių, mūsų valstybėje laikomų asmenimis be pilietybės, apie pusė yra gimę Lietuvoje. Kita dalis yra atvykusi iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų. Sąjungai iširus, jie liko gyventi čia ir tebegyvena iki šiol, tačiau pilietybės klausimo iki šiol taip ir neišsprendė.
– O kaip teisine kalba apibūdinamas asmuo be pilietybės?
– Pagal tarptautinę teisę tai asmuo, kurio savu piliečiu nepripažįsta jokia pasaulio valstybė. O pagal Lietuvos teisės aktus tai asmuo, kuris neturi jokios kitos šalies pilietybės. Skamba labai panašiai, tačiau čia esama tam tikrų skirtuminių niuansų. Į juos nesigilinsime, svarbu tik tai, kad asmeniu be pilietybės mes laikome žmogų, nesantį jokios kitos valstybės piliečiu.
Lietuvoje yra susiklosčiusi tokia situacija, kad žmogaus socialinės garantijos yra labiau susijusios su jo turimu leidimu nuolat gyventi čia, negu su šalies pilietybe. Tiesa, pilietybės neturėjimas apriboja kai kurias žmogaus teises, pavyzdžiui, teisę balsuoti. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje buvo sudarytos labai geros sąlygos įgyti mūsų šalies pilietybę. Ją gavo visi, tuo metu pareiškę norą tapti Lietuvos piliečiais. Lietuviškų pasų dabar neturi tie, kurie tuo metu į pasų poskyrius nenuvyko arba to negalėjo padaryti…
Lietuva nėra ta valstybė, kurioje asmenų, neturinčių pilietybės, klausimas būtų iškilęs į pirmąsias pozicijas. Kitoms šalims jis kur kas svarbesnis, mat „niekieno“ žmonių skaičius daug kur viršija keliasdešimt tūkstančių. Pavyzdžiui, Rusijoje, Latvijoje, Švedijoje, Ukrainoje. (Palyginti mažai „bepiliečių“ turi Portugalija, Slovėnija, Graikija). Dabar, įgyvendindami tarptautinius įsipareigojimus, plačiai bendradarbiaujame su įvairiomis institucijomis. Mums, Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūrai, vykdyti globaliu mastu asmenų be pilietybės prevenciją, mažinti jų skaičių, – naujas veiklos baras, naujas iššūkis. Reikia semtis patirties iš valstybių, kurios yra nemažai nuveikusios šioje srityje, o tokių jau yra nemažai. Mat 2011 metais į Ženevą susirinkę 60 – ies šalių ministrai įsipareigojo aktyviai darbuotis šioje srityje.
– Atsisukę į praeitį, matome, jog tapti „asmeniu be pilietybės“ buvo išpuolusi dalia nemažam skaičiui pasaulio garsenybių…
– O taip. Nuo 1896 – ųjų iki 1901 – ųjų metų „asmeniu be pilietybės“ buvo tapęs Albertas Einšteinas. Mat atsisakęs Vokietijos pilietybės, Šveicarijos piliečiu tapo tik po penkerių metų. Garsusis violončelininkas Mstislavas Rostropovičius, už nepaklusimą sovietinio gyvenimo dogmoms išvytas iš SSRS, „niekieno“ piliečiu išbuvo nuo 1978 iki 1990 metų. Nuo 1921 – ųjų „asmeniu be pilietybės“ tapo rusų kompozitorius Igoris Stravinskis. Beje, 1922 metais Tautų Lyga kreipėsi į pasaulio valstybes, ragindama išduoti piliečių pasus tiems asmenims, kurie paliko bolševikinę Rusiją, gelbėdamiesi nuo raudonojo teroro. Taigi, „bepilietybės“ problema, kaip matome, nėra nauja, o šimtmečių senumo. Jau XIX amžiuje buvo pareikšta, kad nesuteikti asmeniui pilietybės yra nehumaniška, o 1948 metais priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje ši teisė yra pripažinta Žmogaus teise. Turime sutartinai kovoti, kad „niekam nepriklausančių“ žmonių pasaulyje būtų kuo mažiau.
– Grįžtant prie Lietuvos aktualijų, labai norėtųsi sužinoti, ar dauguma iš tų 3000 pilietybės neturinčių mūsų šalies asmenų yra asocialūs?
– Nėra atlikta tokio tyrimo, kuris konkrečiai atsakytų į šį klausimą. Žinome tik tai, kad dauguma šių žmonių gyvena Vilniaus regione, ir kad norintys įgyti Lietuvos piliečio statusą asmenys yra labai skirtingi. Mūsų organizacijos tikslas – siekti, kad sąlygos pilietybei gauti pagal galimybes būtų sušvelnintos, sumažinti reikalavimai ir mokesčiai. Šiuo klausimu mus labai palaiko Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugija, irgi bandanti pagelbėti „niekieno“ žmonėms. Beje, tiek asmenims be pilietybės, tiek kitiems į Lietuvą atvykusiems užsieniečiams sąlygos gauti mūsų šalies pilietybę yra vienodos. Norintys gauti Lietuvos piliečio pasą asmenys turi įvykdyti visus pagal įstatymą iškeltus reikalavimus, išlaikyti egzaminus ir t.t. Pilietybę savo įsakymu suteikia šalies prezidentė.
Kai Lietuva ratifikavo 1961 – ųjų metų Konvenciją, viena iš Pilietybės įstatymo nuostatų skelbė: jei asmenys be pilietybės yra gimę Lietuvoje, jie gali kreiptis dėl mūsų šalies pilietybės gavimo, praėjus penkeriems gyvenimo Lietuvoje metams. Bet šiame įstatyme dar esama atitinkamų reikalavimų, neatitinkančių šios tarptautinės konvencijos sąlygų, taigi tvirtinti, kad Lietuva pilnutinai įgyvendina minėtąją konvenciją, negalėčiau.
Daugelis Lietuvos pilietybės neturinčių asmenų turi leidimus nuolat gyventi Lietuvoje, ir šie leidimai leidžia jiems išspręsti visus pagrindinius socialinius klausimus. Beje, jei dviejų asmenų, neturinčių Lietuvos pilietybės, bet turinčių leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, šeimoje gimsta vaikas, jis automatiškai tampa Lietuvos piliečiu. Asmenų, turinčių tik laikinus leidimus gyventi mūsų šalyje, atžaloms ši nuostata negalioja.
– Sakėte, jog dabartiniame Lietuvos pilietybės įstatyme esama vienos geros garantijos, susijusios su atsisakymu nuo savo šalies piliečio statuso…
– Taip, kalba eina apie atsisakymo nuo savo šalies pilietybės apribojimą. Dabar neleidžiama atsisakyti savosios šalies pilietybės, negaunant kitos valstybės pilietybės. Užkertamas kelias atsisakyti savosios šalies pilietybės vien iš pykčio, kad ji tau nepatinka, ir tapti asmeniu be pilietybės apskritai. Padėti į šalį savo šalies pasą galėsi tik tuomet, kai kita šalis išduos tau savąjį ir tave pavadins savu piliečiu. Beje, į mūsų organizaciją jau buvo kreipęsi asmenys, ketinę atsisveikinti su Lietuvos piliečio pasu, nors jiems ir nesišypsojo galimybė tapti kitos valstybės piliečiais. Po rimto pokalbio paaiškėja, kad jie net neįsivaizdavo, kokie rūpesčiai kamuoja asmenis be pilietybės.
– Minėjote, jog daugumos mūsų šalyje gyvenančių asmenų be pilietybės istorija yra susijusi su SSRS žlugimu ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Bet juk Lietuva buvo sudariusi tikrai geras sąlygas žmonėms pilietybei priimti, ir laiko tam skyrė nemažai – nuo 1989 iki 1991metų…
– Šiai problemai daug dėmesio skiriama Jungtinių Tautų Vyriausiojo Pabėgėlių Komisaro regioninės atstovybės Šiaurės Europai išleistame leidinyje „Asmenų be pilietybės padėtis Lietuvoje“. Čia pateikiama nemaža konkrečių gyvenimo istorijų tų asmenų, kurie neturi niekieno pilietybės.
Peržvelkime 15 leidinyje minimų žmonių istorijas.
Trys iš jų tyrimo metu nurodė, jog 1989 metais nusprendė nesirinkti Lietuvos pilietybės. Mat buvo gimę ne Lietuvoje ir planavo su tarybiniais pasais grįžti į savo kilmės šalis. Be to, visi minėjo tuo metu jautę nesaugumo jausmą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės ateities…
Kiti trys asmenys Lietuvos pilietybės gavimo nelaikė pagrindiniu prioritetu. Štai V. B., 61-erių metų moteris, dabar sako: „Tai buvo mano klaida. Dirbau, privalėjau rūpintis vaiku, turėjau savų problemų ir dokumentams tvarkyti tiesiog neskyriau dėmesio. Kai galiausiai nusprendžiau tuo užsiimti, buvo jau per vėlu“.
Tą pačią priežastį nurodo ir S.M., 62-ejų metų vyras: „Visi man sakė, jog turiu tapti Lietuvos piliečiu, bet aš tuo metu neklausiau. Vis galvodavau – rytoj, kitą dieną…“
Kai kurie iš likusių devynių tyrimo dalyvių, neįgijusių mūsų šalies pilietybės, buvo laikinai persikėlę gyventi į užsienį ir nieko nežinojo apie pilietybės gavimo procedūrą. Kai grįžo į Lietuvą, jiems buvo pasakyta, kad neturi teisės į Lietuvos pilietybę, nes nėra laikomi nuolatiniais gyventojais. Kiti tuo metu sėdėjo kalėjime, kurio valdžia jų neinformavo apie šį procesą. Dar kiti buvo vaikai, kurių tėvai ar globos įstaigos neužtikrino, kad jie įgytų Lietuvos pilietybę. Visi šie tiriamieji pareiškė esantys gimę Lietuvoje ir įsitikinę, jog labai neteisinga, kad kažkada buvo paprasčiausiai užmiršti.
Šiame tyrime dalyvavo įvairūs asmenys: verslininkai, darbininkai, benamiai, kaliniai, migrantai, ūkininkai, prieglobsčio prašytojai. Asmenimis be pilietybės jie buvo tapę dėl įvairiausių priežasčių. Nors pagal nacionalinę teisę asmenys be pilietybės laikomi užsieniečiais, dalyvavusieji pokalbiuose Lietuvą vadino savąja šalimi ir savęs užsieniečiais nelaikė.
Kalbėjosi Danutė Kurmilavičiūtė
SRTRF remiama programa
