Danutė ŠEPETYTĖ. Dėl ko D.Šakalienei norisi verkti

Vaiko teisių apsaugos įstatymo nauja redakcija – vis dar tebėra deganti tema. Jai siunčiami prakeiksmai, ji vadinama vaikgrobystės reforma, o šio įstatymo pataisų teikėjos Seimo narės Dovilės ŠAKALIENĖS paveikslas kone demonizuojamas, kaltinant ją vaikų pardavinėjimu ir pasipelnymu iš šeimų kančių. Netrukus atvira priešprieša dėl vaiko teisių pagrindų įstatymo žada persikelti į Seimą, kur susidurs grupės parlamentarų ir Vyriausybės parengtos pataisos. D.Šakalienės nuomone, valstybė pagaliau turėtų apsispręsti: mušti vaiką ar nemušti.

Dovilė Šakalienė. Stasio Žumbio nuotr.

– Ar jūsų košmariškas sapnas jau baigėsi?

– Iš pradžių net nesupratau, kaip galėjo nutikti, kad sąžiningai dirbant savo darbą, tariantis, išklausant visas suinteresuotas nuomones, visiems vieningai sutariant, kad mušamas vaikas negali išaugti laisvu piliečiu, tapau atpirkimo ožiu dėl klaidų, kurios buvo padarytos įgyvendinant įstatymą. Kodėl žmogus, kuris perspėjo, kad nevykdant šeimų informacinės kampanijos, tinkamai neparengus darbuotojų bei neužtikrinus paslaugų šeimai reforma sužlugs, yra vos ne linčiuojamas? Jeigu klausiate apie mano savijautą, ji kiek pagerėjusi, nors vis dar sunku apie tai kalbėti. Kriminalinė policija atlieka tyrimą dėl šmeižto ir grasinimų mano atžvilgiu, dabar jų srautas nuslopęs, sulaukiu daug pozityvių žinučių iš mane palaikančių žmonių. Kai kurie siunčia asmenines istorijas, kaip jų gyvenimą pakeitė vaikų nemušimo nuostatos.

– Negi iki tol nebuvo vaikų teisinės apsaugos?

– Ji buvo nepakankama. Tai mums ne kartą sakė tiek JT vaiko teisių komitetas, tiek įvairūs ES tyrimai, tiek liudijo praktinė situacija. Iki Vaiko teisių apsaugos įstatymo pataisų priėmimo nebuvo aiškios politinės nuostatos, kad negalima taikyti dvejopų standartų mažam ir dideliam žmogui, kad Baudžiamasis kodeksas galioja visiems. Yra teismo sprendimų, kur, pavyzdžiui, pliauska auklėjantis vaiką tėvas būdavo išteisintas, tačiau tokia pliauska sumanęs pašventinti kaimyną neišvengiamai būtų sulaukęs baudžiamosios atsakomybės. Daužyti pliauska kaimyną – nusikaltimas, daužyti pliauska vaiką dėl nepadarytų namų darbų – auklėjimas. Teismas panašiais atvejais galėjo nuspręsti, kad tai yra auklėjimo priemonė.

– O prisimenat atvejį, kai pernai Šilalės rajone jauna moteris, iš kurios buvo paimta dukrelė, nusižudė?..

– Tai štai kaip trūko šito įstatymo! Kol neturėjome įstatymo, valstybės institucijos nebuvo įpareigotos tais kraštutiniais atvejais, kai vaikas paimamas iš šeimos, nepalikti tėvų vienų. Priėmus šį įstatymą jau negali būti, kad žmogus būtų paliktas keletą parų vienas, nes iš karto su šeima pradedama dirbti. Tam yra sukurtos mobilios komandos: jose yra socialinis darbuotojas, psichologas, na, ir priklausomybių specialistas, nes tai viena dažniausių problemų, su kuria yra susijęs smurtas prieš vaikus.

– Tai jūs esat patenkinta šitų pataisų rezultatais?

– Kaip galite taip klausti? Ką tik sakiau, kad esu labai nepatenkinta įgyvendinimu. Taip, esu patenkinta, kad mes pagaliau priėmėme įstatymą, kuris iš tikrųjų buvo labai reikalingas, bet aš esu pakraupusi, kaip prastai, su kokiais nuostoliais ir klaidomis jis įgyvendinamas. Įsivaizduokite atvejį, kai architektas suprojektuoja gyvenamąjį namą, o statybininkai ima ir pastato lauko tualetą. Jūs patenkinta projektu, bet tikrai nepatenkinta rezultatu. Kai matau tą „lauko tualetą“, man verkt norisi. Ne kartą Vyriausybėje prašiau trijų dalykų, būtinų kaip „Sveika Marija“: kad būtų organizuota plati informacinė kampanija tėvams ir jie žinotų įstatymą, pagal kurį vaikams nebegalima taikyti fizinių bausmių, kad būtų parinkti ir parengti tinkami specialistai, nes kvalifikacija ir motyvacija yra vienodai svarbūs. Jeigu žmogus turi kvalifikaciją, bet neturi širdies, iš jo nieko nebus, jeigu jis yra motyvuotas, bet neturi žinių, jis pridarys klaidų. Trečias dalykas – prieinamos paslaugos kiekvienai šeimai, kiekvienam regionui, prieinamos ir geografiškai, ir finansiškai. Dėl Dievo meilės, jeigu nebus prieinamų paslaugų, nebus rezultato. Šis įstatymas turi į savo glėbį paimti šeimą, apsupti ją dėmesiu, – vaiko teisių tarnyba faktiškai turi veikti kaip moderni policija: ginti, saugoti ir padėti.

– Teoriškai tai skamba labai gražiai.

– Belieka jį sąžiningai ir tiksliai įgyvendinti. Šis įstatymas buvo daugybę metų derinamas, teikiamas viena po kitos įvairių Seimo kadencijų. Aloyzas Sakalas vienas pirmųjų, berods, 1993 metais sakė: jeigu norime tikrai nepriklausomos valstybės, nustokime mušti savo vaikus.

– Ką manote apie žmones, protestavusius po Seimo langais: jie nori vaikus mušti?

– Manyčiau, tai buvo įvairių žmonių rinkinys. Tarp jų – ir tie, kuriems fizinės bausmės priimtinos (pliaukštelėti, anot jų, vaikui normalu), ir tie, kuriems prisipažinti, kad jie elgėsi netinkamai, mušdami vaikus, reikštų susidūrimą su savo bejėgyste, ir tie, kurie buvo aiškiai suklaidinti politikų ir išgąsdinti. Žinoma, buvo ir tų, kurie, gniauždami savyje pyktį ar nusivylimą valdžia, bet kokia proga ateina protestuoti. Eina protestuoti dėl miškų, dėl vaikų atiminėjimo, nors šiemet jų buvo paimta iš šeimų netgi mažiau nei pernai. Jeigu jie būtų protestavę reikalaudami šeimoms kokybiškų paslaugų, tai būtų racionalus protestas…

– Socialinės apsaugos ir darbo ministras L.Kukuraitis yra sakęs, kad norint darniai veikiančios sistemos reikia šimtų tūkstančių eurų…

– 300 milijonų.

– Vadinasi, viešasis sektorius vis labiau tampa rinkos dalimi?

– Aš manau, mes išsiduodame turį kompleksą iš sovietinių laikų, galvodami, kad geri ir teisingi darbai kažkodėl turi būti padaryti pusvelčiui. Noriai atseikėjant įvairioms informacinėms technologijoms, verslo slėniams ir panašiems dalykams, manoma, kad mokytojas, daktaras, socialinis darbuotojas, užuot gavęs normalų atlygį už savo darbą, turi kažkokiu būdu maitintis oru, mokesčius susimokėti gal butelių kamšteliais ar dar kažkuo. Kur mus tai nuvedė? Į inteligentijos naikinimą. Tai, ko sovietai nesuspėjo, mes baigiam padaryti. Kodėl Airijai pavyko atsistoti ant kojų? Ji investavo į švietimą, kultūrą, socialinę sritį. Mes investuojame į „pridėtinės vertės produktus“, todėl esame ten, kur esame.

– Ši reforma man primena amerikoniškos demokratijos eksportą į viduramžiškus kraštus. Galbūt įstatymas labai geras, bet diegiamas nepasirengus, neatlikus tyrimų ir panašiai?

– Iš tikrųjų šitoje vietoje mes turbūt turėtume išlįsti iš savo provincialumo sindromo, manydami, kad Lietuvoje yra kitaip, negu visam kitam pasaulyje. Juk jeigu visam pasaulyje moksliniai tyrimai rodo, kad smurtas prieš vaiką yra vienareikšmiškai žalojantis veiksnys ir mes turime duomenų, kad Lietuvoje smurto lygis yra aukštas, argi to nepakanka, kad imtume su tuo dorotis…

– Turbūt visų pirma tai būtų tikrų tikriausias skurdo veidas…

– Mes patys iš tikrųjų turime labai mažai tyrimų, kurie atskleistų, kiek Lietuvos vaikų patiria smurtą, kokios smurto formos egzistuoja skirtingose visuomenės grupėse ir vien tik fragmentiškai pagal gydytojų liudijimus galime susidaryti vaizdą, kad smurto kultūra yra įaugusi į visas visuomenės grupes ir sluoksnius. Apylygiai šeimose sužalotų vaikų atvežama į ligoninę tiek iš socialinės rizikos šeimų, tiek ir prabangiais automobiliais iš nestokojančių šeimų.

– Naujoji įstatymo redakcija vadinama jūsų vardiniu įstatymu. Prisiimate šią autorystę?

– Kai buvo priimtas įstatymas, prisimenat, kiek žmonių veržėsi duoti interviu, ir visi sakė „mes padarėme“, „mes rašėme“; prisimenat, kiek buvo autorių… Kur jie šiandien? Aš tuo metu sėdėjau salėje ir Rimai Baškienei pirmininkaujant pataisa po pataisos tvirtinome įstatymą, nes aš, jo teikėja, turėjau pritarti pataisoms, kurios buvo suderintos suinteresuotų pusių. Ponas Dagys ir ponas Puidokas Seimo salėje dėkojo valdantiesiems ir opozicijai, kad buvo priimtas toks svarbus įstatymas, iškart reikalavo, kad Vyriausybė kuo greičiau parengtų poįstatyminius aktus ir imtų juos taikyti gyvenime. O kilus triukšmui dėl kauniečių šeimos, ponas Puidokas nepasidrovėjo manęs apkaltinti, neva aš rašiusi poįstatyminius aktus. Dėl to mano teisininkai ruošia skundą Etikos ir procedūrų komisijai už žinomai melagingos informacijos skleidimą.

– Tiesa, kad rengiant pataisas vadovautasi atitinkamu Norvegijos įstatymu?

– Tai tokia pati „antis“, kaip ir tai, kad aš esu gavusi milijonus ir esu tarptautinio tinklo prekyba vaikais galva. Tiems žmonėms norisi pasakyti: gyvenu daugiabutyje ir už savo būstą dar ketvirtį amžiaus atsiskaitinėsiu bankui.

– Kokie, jūsų akimis, yra pirmieji vaiko teisių apsaugos reformos rezultatai?

– Yra vaikų, kurių gyvenimas tiesiogine prasme pagerėjo, ir yra klaidų. Mes matome baisių klaidų, kurių tikrai neturėjome padaryti. Tai leidžia daryti išvadą, kad mes, kaip valstybė, nesugebame dirbti kaip vieningas mechanizmas. Jeigu Seimas priėmė įstatymą, kuris politiškai buvo plataus sutarimo reikalas, tai kur pakankamos lėšos, kur konkretus efektyvus planas, laiduojantis tikslų jo įgyvendinimą. Man atrodo pamoka yra ta, kad padarius politinį žingsnį, neišvengiamai reikia padengti politinį pažadą lėšomis ir darbu, kitaip išduodame patys save. Vyriausybė išdavė tiek Seimą, tiek šeimas, tiek tuos vaikus, nes visi turėjo labai didelių lūkesčių. Premjeras pripažino, kad šitai reformai trūksta resursų ir aš viliuosi, kad priimant biudžetą bus skirta daugiau lėšų. Žinau, kad nėra ko tikėtis 300 milijonų, bet net 34 milijonai paslaugoms reikš, kad bent 10 procentų pasistūmėsime teisinga linkme. Tačiau yra dar vienas itin svarbus rezultatas. Net priėmus pirmąsias nemušimo pataisas 2017 vasarį, 2017-aisiais šeimose buvo nužudyti 6 vaikai. Šiais metais pagaliau šeimoje nenužudytas nė vienas vaikas.

– Kokia bus jūsų pozicija Seimo debatuose dėl įstatymo pataisų?

– Valstybė pagaliau turi apsispręsti: mušti vaiką ar nemušti. Aš išsakiau labai griežtą poziciją dėl pono Puidoko pataisų, nes kolizija su mūsų Konstitucija ir Baudžiamuoju kodeksu man nepriimtina. Man atrodo gėdinga viena ranka balsuoti už vaikystę be smurto, o kita ranka – už „nežymų“ smurtą, pripažįstant, kad vaikų nelaikome žmonėmis ir leidžiame juos mušti labiau nei suaugusius. Primenu, Konstitucija ir Baudžiamasis kodeksas gina kiekvieno žmogaus orumą ir asmens neliečiamumą. Vaikas yra žmogus.