Rašant apie valdžiai nemielą asmenį, paprastai pabrėžiama, kas to asmens elgesyje nepatinka ir rašančiam. Aš to nedarysiu, nors lietuvių kalbos mokytoja Astra Genovaitė Astrauskaitė visą mėnesį ir dar daugiau linksniuojama kaip skandalistė ir net besikasanti po valstybės pamatais (ją puolantys nepalieka vietos fantazijai). To nedarysiu, nes kur kas labiau man nepatinka abejingieji, nuolankieji arba išliejantys kovinę dvasią komentaruose.
Visą mėnesį mokytoja A.G.Astrauskaitė, pradėjusi dirbti sostinės „Juventos” gimnazijoje, nenyko iš žiniasklaidos akiračio. Ji buvo vadinama skandalais pagarsėjusia, skandalingąja, net riaušininke recidivyste, brukte brukant šitą žeminantį įvaizdį į pandemijos ir karo naujienų nualintą piliečių sąmonę. Vilniaus savivaldybė suskubo sušaukti komisiją ir nuspręsti, esą riaušių prie Seimo organizavimu kaltinama mokytoja A.G.Astrauskaitė į darbą grąžinta pažeidus tvarką, t.y., be jokio konkurso.
Švietimo, mokslo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugždinienės akimis, tai nepateisinama, užtat mokyklai, priėmusiai A.G.Astrauskaitę, būtinas tarnybinis patikrinimas. Ypač jos palaikymu pasidžiaugė Vilniaus vicemeras, nusitaikęs į aukštesnę kėdę pavasarį vyksiančiuose savivaldybių rinkimuose. Jis nepasikuklino pagarbinti savo asmenį viešai šmeiždamas A.G.Astrauskaitę, apmokėdamas šį gėdingą išpuolį konservatorių rinkimų sąskaitos pinigais…
„Esu įsitikinęs, kad šis žmogus yra pavojingas ir niekaip negali dirbti su vaikų ugdymu. Galų gale, tai yra atviras tyčiojimasis iš sistemos ir, be abejo, dar viena provokacija, kurią tiek ši parazitų grupė, tiek Rusijos režimas tikrai išnaudos”,- reklamavosi Vilniaus vicemeras.
Puolimo frontą raudonai nuspalvino ir Lietuvos moksleivių sąjungos šaukinys neprileisti A.G.Astrauskaitės prie mokymo proceso: „Mūsų šalies mokinius turi mokyti atsakingi ir visapusiškai išsilavinę asmenys, skleidžiantys pilietiškumo ir patriotiškumo idėjas…”
Parodykit man mokytoją, kuris aistringiau ir nuosekliau kaip A.G.Astrauskaitė, skleistų patriotines idėjas! Bet nereikia ieškoti logikos kagėbistines tradicijas tęsiančiose proklamacijose, kuriomis tarybmečiu „darbo liaudis” entuziastingai šlovino bolševikinę politiką. Kitaminčių persekiojimo braižas mažai kuo skiriasi nuo anų dienų: jei pamenat, vasarą mokytoja dėl savo įsitikinimų, kurių raiškos laisvę garantuoja mūsų Konstitucija, buvo uždaryta į psichiatrijos kliniką. Kaip ir tarybmečio disidentų, jos gynėjų balsas beveik nebuvo girdimas.
Net į tai, kad Lietuvoje tebeveikia nekaltumo prezumpcija, nesureagavo nei Seimo kontrolieriai, nei žurnalistų etikos inspektorius, kurio pareiga tirti žiniasklaidoje kyšančius garbės pažeidinėjimo bei neapykantos ženklus, nei Lietuvos žmogaus teisių centras, nei Moterų teisių asociacija, nei Žmogaus teisių stebėjimo institutas, nei Lygių galimybių kontrolierius, kurio uždavinys ištirti diskriminavimo dėl pažiūrų atvejus, nei Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, paprastai krūpsintis dėl LGBT nuotaikų svyravimo…
Tiesa, mėnesiui baigiantis Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras pareiškė protestą, pavadinęs ministrės J.Šiugždinienės, mero R.Šimašiaus ir savivaldybės komisijos narių elgesį „akivaizdžiu mokytojos persekiojimu dėl įsitikinimų ir pažiūrų”.
Metas priminti klišių gaudytojams, kokius „valstybės pamatus” klibina mokytojos visuomeninė veikla. A.G.Astrauskaitė protestuoja prieš istorinės atminties naikinimą, prieš Tautos didvyrių niekinimą, prieš Sąjūdžio istorijos nusavinimą, prieš korupciją, prieš Konstitucijos pažeidinėjimus, prieš susirinkimų laisvės ribojimą, prieš žmonių rūšiavimą ir totalitarizmo įsigalėjimą. Prieš lietuvių kalbą ir lietuvybę žlugdančią politiką. Už lietuvių tautos ir jos kultūros tęstinumą. Už Lietuvos valstybės ateitį.
Ar tai reiškia, kad mokytojos persekiotojai ir niekintojai yra už istorinės atminties naikinimą, už Sąjūdžio istorijos perrašymą, už korupciją, už Konstitucijos pažeidinėjimus, už surinkimų laisvės ribojimą, už žmonių rūšiavimą ir totalitarizmo įsigalėjimą? Už lietuvių kalbos ir lietuvybės menkinimą? Prieš lietuvių tautos ir kultūros tęstinumą? Prieš nacionalinę Lietuvos valstybę? Vien tik už savo valdžios, kurią jie tapatina su valstybe, tęstinumą?
Atsakymą jūs žinote.
Rašytojos straipsnis – labai taiklus. Autorė primena jos „nusikaltimus”, nuo kurių mokytojos pavardė ir atsirado tada, kai daugelis sutrikę tylėjo apie vapaliojo apie „prieštaringą jos elgesį. Taigi mokytoja lituanistė užprotestavo K. Škirpos niekinimo vajų, neteisėta jo vardu pavardintos gatvės pavadinimo pakeitimą. Kaip? Gal daužė langus, gal plėšė „Trispalvės” gatvės iškabas? Ar jau pamiršote, kad sovietinės Lietuvos vėliava irgi buvo „trispalvė”? Ne, mokytoja nieko nedaužė ir neplėšė, bet toje išniekintoje gatvėje vaikščiojo su Lietuvos valstybės trispalve. Tada atvažiavo Vilniaus „milicija”, vėliavą atėmė, mokytoją įgrūdo į „milicijos voronoką”, rusiškai aprėkė ir dar ranką sulaužė. Ar čia buvo teisėti valdžios veiksmai, kurių mokytoja neišsigando, bet juos paviešino. O apie tolesnius konflikto žingsnius jau ir jaučio odos prirašytos…Tik apie tai, kad mokytoja buvo net įgrūsta į psichiatrinę ligoninę pagal diagnozę „priešinosi valdžiai” visaip stengiamasi nutylėti. Beje, o kodėl ji buvo išleista, o ne visam laikui uždaryta, kaip išprotėjusi? Tai kokius mokytojos asmenybės bruožus laiko nepriimtinais Švietimo ministrė ir „mokinių atstovai”?
Tai pono mero atsisveikinimo kerštas už mokytojos protestą dėl Škirpos alėjos ir dėl to, kad buvo paviešinti jos suėmimo įrašai.
Kas dar drįsote ponui pasipriešinti – galite tikėtis, kad ir jus savo dėmesiu apdovanos.
Na, o ministrės reakcija tikrai nuvilianti.