Danutė Šepetytė. R.Karbauskis ruošia „bombą“

Galima numanyti, kad ji bus užtaisyta teigiama energija, nes Ramūnas KARBAUSKIS paslaptingai užsiminė apie staigmeną kalbai pakrypus valstybės jubiliejaus link. Net aklam akivaizdu, kaip jos, šviesios energijos, trūksta šimtaisiais atkurtos valstybės metais: tautinė savimonė sumenkusi ir tebemenkinama, Vytis paniekintas, Jonas Basanavičius nesuprastas ir nustumtas, tautinis kostiumas sumaišytas su žemėmis, žmonės, kuriais pagrįstai didžiuojasi lietuviai, išpurvinti be teisės apsiginti…

– Pasakysiu tik tiek: esu žemaitis ir jūs suprasite, ką reiškia žemaitis, – tarė Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, – bet tai palikim ateičiai. Pamatysite po mėnesio…

– Po mėnesio bus daug renginių, pranešimų, daug netikrų priesaikų, pompastikos, iššvaistytų pinigų, ir nieko išskirtinio…

– Po mėnesio daugmaž suprasite, ką aš turėjau galvoje. Iš tikrųjų mes turėjome galimybę pasitelkti į šimtmečio šventimą visuomenę, bet kaip matėte, iš mano idėjos dovanoti vaikams tautinius kostiumus, kurie valstybei būtų nekainavę nė cento, buvo išsityčiota, kaip ir iš kai kurių kitų dalykų, kurių imuosi, – problema šiuo atveju yra ne idėja, o jos autorius, t.y. aš. Kadangi valstybės resursai riboti, ji negali iš karto išspręsti visų problemų ir visiems pakelti atlyginimų, ir dar deramai atšvęsti šimtmetį, tad kas belieka – kreiptis į verslą, kreiptis į žmones. Vietoj to buvo pasirinkta žeminimo politika, tačiau Tauta į patyčias jos kultūros atžvilgiu reagavo tinkamai: tiek tautinių kostiumų, kiek pernai nupirkta, pasiūta, niekada dar nebuvo.

– Tačiau prisiminkime kitą faktą – karališkas realybės šou žvaigždžių Vilniaus oro uoste sutiktuves, kurioms nė iš tolo negalėjo prilygti Vasario 16-osios Akto radėjo profesoriaus Liudo Mažylio sutiktuvės. Ką tai sako apie Lietuvą ir lietuvius?

– Tikriausiai nieko, nes tai žiniasklaidos ir grupės žmonių, kurie domisi šou elementų turinčiais įvykiais, reakcija. Aš nemanau, kad šitų vaikinų atvykimas bent kiek palietė mūsų visuomenę. Jei paklausite gatvėje žmonių, iš šimto gal tik du bus apie juos girdėję ir tik dėl to, kad domisi krepšiniu, – apie Nepriklausomybės Akto suradimą tikriausiai žino 80 proc. žmonių, gal dar daugiau. Jokia čia naujiena, kad viešoje erdvėje tarpsta tai, kas paviršutiniška, kad tai, kas svarbu, labai dažnai praeina pro šalį, kad gyvename dirbtinėje šou ir inspiruojamų skandalų aplinkoje, kuri nėra nei šitos visuomenės poreikis, nei atspindys, o tiesiog sufabrikuota tikrovė apsimetant, kad jos tokios ir reikia žmonėms.

– Šou elementų galima įžvelgti ir jūsų susižodžiavime su vienu Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) žurnalistu jau vien dėl to, kad tiek vienoje, tiek kitoje pusėje radosi tų, kurie smaginosi skaitydami, kuriems tai tapo pramoga.

– Aš nesismaginau, ir tai nebuvo susižodžiavimas. Pradžia juk buvo tada, kai Seimo Kultūros komitetas, kuriam vadovauju aš, gavo LRT ataskaitą, labai gražią, spalvotą, su daugybe nuotraukų, ant prabangaus popieriaus, kai atėjo direktorius ir, regis, tarybos pirmininkas ir jie laukė, kad bus, kaip visada: trys minutės, penkios, ir jiems bus pasakyta „ačiū, jūs labai šaunūs žmonės“. Kadangi aš skaityti balansus šiek tiek sugebu, turiu verslo patirties, aš mačiau, kad tame dokumente nieko nėra nei apie konkrečius pirkimus, nei kontraktus, – kad jis kelia labai daug klausimų. Kas buvo paskui, žinote – Seimui pateikus klausimus apie biudžeto lėšų naudojimą, kilo isteriška reakcija iš tos pusės žmonių, kurie su tuo susiję. Kartojau ir kartosiu, kad noras žinoti, kaip leidžiamos mokesčių mokėtojų biudžeto lėšos LRT, yra konstitucinė Seimo pareiga, kad ji neliečia nė vieno žurnalisto, jo darbo kokybės, jis nėra pretenzija konkrečiam asmeniui. Ir aš jus užtikrinu, kad atsakymai apie biudžeto lėšų naudojimą LRT bus gauti. Tačiau nors pats nieko nekaltinau, netruko pasipilti kaltinimai mano verslo, kuriame aš šiuo metu nedalyvauju, atžvilgiu. Kaltinimus, jei yra pagrindo, paprastai turėtų pateikti atitinkamos institucijos, bet, kaip žinome, šiandien feisbuke galima bet ką pasakyti, bet ką apkaltinti ir atitinkamai paskui bandyti išvengti atsakomybės – tai jau tampa mūsų gyvenimo kultūra. Jeigu turite kokios nors informacijos apie nesumokėtus mokesčius, pažeistus įstatymus, prašau, perduokite atitinkamoms institucijoms, kurios ištirs ir pateiks atsakymus.

– Jūsų argumentas, neva pažeidus įstatymus (kad ir dėl jums prikišamo ūkininkų žemės galimo nusavinimo) būtų nustatyti ir pažeidėjai, vargiai ar atlaikytų kritiką, nes pagal šitą logiką išeitų, kad valdžioje nėra korupcijos vien dėl to, kad nė vienas jos atstovas nepasodintas į kalėjimą…

– Aš tik noriu akcentuoti vieną dalyką: tie, kurie šiek tiek domisi tuo, kaip perkama žemė ir t.t., žino, kad žemės įsigyti neįmanoma be Nacionalinės žemės tarnybos kontrolės. Tie žmonės, kurie komentuoja, arba to nežino, arba tai sąmoningai ignoruoja, turiu omenyje, kad komentarai gimsta iš gandų arba sąmoningo šmeižto. Teiginys, neva verslas nusavina žemę per bankroto procedūras, yra visiškas melas. Aš niekada neinicijavau to, kas galėtų žmogų palikti be žemės.

– Ko gero, esate iš tų, kurių poelgiai ar mintys, reikia nereikia, yra puolami daugiausiai. Kam labiausiai trukdote, jums aišku?

– Labai daug kam. Eidami į rinkimus supratome: jei norime pasidžiaugti valdžia, tada nereikia nieko daryti, bet jeigu einame dirbti, ant mūsų pyks visi – ir farmacininkai, ir prekybininkai, ir alkoholio pramonininkai… Na, o konservatoriai darys viską, ką jie gali, kad mes kuo anksčiau pabaigtume šitą kadenciją, ir istorija su Gintautu Palucku, su socialdemokratais buvo vienas tokių bandymų. Ji klostėsi gana sklandžiai, kol dalis Socialdemokratų frakcijos narių susivokė, kad jų pirmininkas dirba pagal konservatorių scenarijų. Tai sakau atvirai ir nuolat, kad išgirstų tie, kurie dar liko Socialdemokratų partijoje, nes tikiuosi, kad artimiausiu metu susikurs kita Socialdemokratų partija, nes socialdemokratai, vadovaujami Palucko, iš esmės jau nebėra Socialdemokratų partija.

– Apskritai ar yra kokia nors partija, kuri būtų išlaikiusi savo ideologiją?

– Konservatoriai yra liberalai. Liberalai yra liberalai. Ir G.Paluckas yra liberalas…

– Ir jūsų partijoje yra liberalų.

– Mūsų partijoje nėra liberalų, mūsų frakcijoje yra liberalų, – čia skirtingi dalykai. Nors teigti, kad nėra nė vieno žmogaus, turinčio liberalias pažiūras, negalėčiau, bet Valstiečių ir žaliųjų sąjungos politika nėra liberali. Mes turime frakcijoje žmonių, kurie liberaliau žiūri į vieną ar kitą klausimą, pavyzdžiui, dėl trijų svetimraidžių pase. Jau eidami į rinkimus žinojome, kad šiuo atveju bendros pozicijos nebus, bet tai nereiškė, kad negalėtume kartu dirbti. Partijos nuomonė vienareikšmė – jokių svetimraidžių pirmame paso puslapyje būti negali.

– Tačiau vienoje konferencijoje tarėte: „Lietuvių kalba šios kadencijos Seime nėra vertybė“. Tai nuskambėjo kaip bejėgiškumo pripažinimas.

– Seimą turime tokį, kokį išrinko Tauta, teisingai? Turime tris liberalių pažiūrų frakcijas – socialdemokratų, konservatorių ir liberalų (Seime tarp konservatorių yra tik keletas, kurie nėra liberalai). Skaičiuoti moka visi, tad sudėjus visus balsus „už“ ir „prieš“, aiškėja, kad gali laimėti liberalesnis variantas, nes dėl svetimraidžių ne pagrindiniame paso puslapyje mums neužteks balsų. Tai nėra bejėgiškumas, situaciją vertinu realiai, bet esame sutarę bet kokiu atveju kreiptis į Konstitucinį Teismą.

– Juk jis jau perleido savo žodį Valstybinės lietuvių kalbos komisijai…

– Mes manome, kad arbitras turėtų būti Konstitucinis Teismas, ir jo atsakymas turėtų būti aiškus, vienareikšmiškas, nes lietuvių kalba yra per daug svarbus klausimas, kad jį patikėtume Komisijai.

– Tada kodėl tokiu atveju toleruojami Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijų veiksmai, kuriuos griežtai vertinant galima laikyti net antivalstybiškais: turiu galvoje Kultūros ministerijos rengtas Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo pataisas, kuriančias prielaidas dvikalbystei, ir švietimo ministrės įsakymą, beveik išbraukiantį lietuvių rašytojus iš valstybinio lietuvių kalbos egzamino.

– Kodėl Lietuvių kalbos įstatymo pataisos, parengtos praeitoje kadencijoje, pristatinėjamos dabar, aš nesuprantu, – tačiau politinio palaikymo Seime sulaukti jos neturi jokių šansų. Keičiama egzamino tvarka irgi prieštarauja mūsų logikai – galimybė išvengti lietuvių autoriaus egzamine yra nepateisinama. Gal padaryta techninė klaida, gal deramai neapgalvotas sprendimas, bet nemanau, kad tie žmonės sąmoningai veikia prieš lietuvių kalbą ir juo labiau prieš valstybę. Manau, kad tokios įsakymo formuluotės, kokia yra dabar, galų gale nebus, – mes jį vertinsime Seime ir vertinsime politiškai.

– Tik kaip grąžinti vienybę žmonėse?

– Per vaikus, per rūpinimąsi jų ateitimi. Tai vienintelis būdas, kuris dar gali mus suvienyti, nes mūsų susipriešinimas yra įsisenėjęs, nuėjęs į giluminius pasąmonės sluoksnius, mūsų priekaištai ir net kaltinimai vieni kitiems tiek buitiniu, tiek nebuitiniu lygmeniu nors neatlaiko kritikos, tačiau yra neįveikiami. Išskyrus vaikus, nėra kitos idėjos, kuri galėtų mus suvienyti. Net šimtmetis netampa dingstimi vieningai pasidžiaugti valstybe.

– Gal antras šimtmetis bus linksmesnis, jei Lietuva jo sulauks.

– Jeigu teisingai išauklėsime vaikus ir anūkus, manau, sulauks, bet jeigu nekeisime švietimo sistemos turinio, darysime tas pačias klaidas, mano ir jūsų proanūkiams gali kilti pragmatiškas klausimas, pvz., o kam iš viso reikia lietuvių kalbos, jei internete viskas angliškai. Jei šiandien vaikui kyla klausimas, kuriems galams tą nosinę rašyti, juk žodžio reikšmė suprantama ir be jos, galima įsivaizduot, koks klausimas kils rytoj, po 30 metų…

– …kuriems galams ta Lietuvos valstybė?

– Čia bus jau kitas klausimas.