Audrius Bačiulis | Veidaknygė
Mūsų iškrypusių ideologijų amžius – panikavimas dėl klimato kaitos, transseksualų ideologija, nevaldoma imigracija – primena „Naujus karaliaus drabužius“.
Tiek Donaldo Trumpo šalininkai, tiek kritikai jo pergalę rinkimuose vadina revoliucija. Jis pats kartą pažadėjo, kad tai bus atpildas. Man ji labiau primena apreiškimą.
Tai „Naujų karaliaus drabužių“ įvykis Amerikai, o galbūt ir likusiems Vakarams, pavėluotas pripažinimas ir atmetimas despotiško beprotybės režimo, kuriam buvome pajungti dešimtmetį ar daugiau.
Visi žinome Hanso Kristiano Anderseno moralinės parabolės detales: nesąžiningus siuvėjus, kurie apgauna pasipūtusį monarchą, kad šis patikėtų, jog jų tuščias darbas yra mados naujovė, ambicingus dvariškius, kurie sutinka su šia fikcija ir varžosi tarpusavyje dėl karaliaus palankumo, minią, kuri bijodama išsiskirti iš kitų, tyli priblokšta imperatoriaus nuogybės, ir mažą berniuką, kuris vienintelis pasako tiesą.
Dešimtmetį ar daugiau – taip, net ir tada, kai respublikonai nominaliai valdė šalį – mums vadovavo skleidėjai idėjų, kurios mūsų institucijas ir šalį apvilko socialinėmis ir politinėmis doktrinomis, melagingais teiginiais ir suvaržymais, padariusiais nenusakomą žalą.
Tarp šių įmantrių naujų nematomų drabužių, kuriuos mūsų tautos valdovai per ilgai vertė mus dėvėti, yra šie:
Mintis, kad žmonės, kurie nelegaliai pateko į šią šalį, turėtų būti apipilti visomis piliečių teisėmis ir lengvatomis, kad amoralu atsisakyti suteikti jiems šias teises, kad jie turėtų būti laikomi persekiojimo aukomis ir jiems turėtų būti suteiktas „prieglobstis“ mūsų perpildytuose ir finansiškai sunkiai besiverčiančiuose miestuose.
Mintis, kad tauta, įsikūrusi ant didžiausių gamtinių energijos išteklių telkinių Žemėje, turėtų prievarta susilaikyti nuo jų naudojimo, kad „išgelbėtų planetą“, remdamasi politizuotu mokslu, o kitos šalys gali laisvai daryti daug didesnę žalą pasaulio gamtai.
Mintis, kad po pusantro šimtmečio pažangos, padarytos siekiant išpirkti pirminę Amerikos rasizmo nuodėmę ir padaryti šalį lygesnę, staiga privalome tikėti, kad Amerikoje yra tokia pat priespauda, kaip ir 1619 m., ir kad geriausias būdas ištaisyti praeities klaidą – elgtis su žmonėmis pagal jų odos spalvą – tai elgtis su žmonėmis pagal jų odos spalvą.
Mintis, kad vaikai be tėvų konsultacijos ar sutikimo turėtų laisvai pasirinkti savo „lytį“, kad valstybė jiems padėtų tai padaryti ir atlikti savęs žalojimo veiksmus, ir visa tai remiantis supratimu, kad panaikinome tūkstantmečius trukusį mokslą ir ką tik atradome, jog tokio dalyko kaip biologinė lytis nėra.
Mintis, kad demokratiją ir laisvę geriausia apsaugoti atimant iš žmonių teisę reikšti tam tikras pažiūras, kurias valdžia laiko „dezinformacija“, ir pasitelkiant įstatymus prieš politinius oponentus, kad jie nepanaudotų įstatymų politiniams tikslams.
Ambicingas verslo ir pilietinės visuomenės elitas pritarė šiems prasimanymams. Visų pusių politikai, įskaitant respublikonus, atsisakė prieštarauti, bijodami būti nušvilpti. Prireikė žmogaus, turinčio šiek tiek vaikiškų instinktų, politinio naujoko, kuriam trūko suktumo dalyvauti šioje apgavystėje, kad įvardytų, dalykus jų tikraisiais vardais.
Daug kas iš to, ką D. Trumpas žada savo antrajai kadencijai, manęs nejaudina. Abejoju, kad, nepaisant blizgančio naujo Vyriausybės efektyvumo departamento, esame ant švaistymo panaikinimo slenksčio. Abejoju, kad tarifų įvedimas trilijonams dolerių importuojamų prekių padarys ką nors, išskyrus tai, kad sumažins šalies produktyvumą ir amerikiečių gyvenimo lygį. Abejoju, kad keistuolių paskyrimas į aukštus postus sukels ką nors kita, išskyrus chaosą ir piktadarystes.
Bet štai ką aš vertinu optimistiškai: Po ketverių metų yra didelė tikimybė, kad nesąmonės, kurias mums teko iškęsti, bus palaidotos, kad svarbūs dalykai vėl taps normalūs.
Normalu bus pasakyti žmonėms, kurie neturi teisės čia būti, kad jie turi išvykti, ir kad per šį procesą žmonės visame pasaulyje supras, jog jie neturi savaiminės teisės gyventi laisviausioje ir labiausiai klestinčioje šalyje žemėje.
Tautai taps normalu išnaudoti savo milžiniškus energetinius pranašumus savo ekonominei naudai ir žinoti, kad dėl to planeta nesprogs. Vėl taps normalu, kad vaikams bus padedama reaguoti į neišvengiamas paauglystės įtampas ir traumas ne nupjaunant jų lytinius organus, o gaunant mylinčius šeimos ir visuomenės patarimus ir rūpestį; kad žmonės bus vertinami pagal jų talentus ir gebėjimus, o ne pagal jų pretenzijas, kad šešios kartos jų protėvių buvo engiami, ir nebus automatiškai manoma, kad dėl to, jog esi baltasis, turėtum būti nubaustas už tariamą kitų persekiojimą. Taps normalu universitetų miesteliuose, žiniasklaidoje, technologijų platformose sakyti tai, ką galvoji, kad ir kaip tai būtų nemalonu kai kuriems žmonėms.
Ir tai, mano nuomone, yra pažanga.
Šaltinis wsj.com
