Veidaknygė
„Vadinate mus prisitaikėliais, konformistais, bet juk palikote mus, pametėte, kai mums buvo po 10–15 metų. Šėtono nasruose palikote. Valstybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome.“
Įsimintinas Justino Marcinkevičiaus atsakas Algirdui Juliui Greimui, Tomui Venclovai, mums. Gaila, kad taip vėlai.
„Niekada nesutiksiu, kad mus tardytų ir kaltintų tie, kas pasitraukė, kas negyveno kartu su mumis… Juk tokį Lietuvos likimą priėmėte jūs, jūsų karta, gerbiamieji išeiviai, tėvai ir vyresnieji broliai! Dabar jūs vadinate mūsų kartą „bestubure“ (žr. A. J. Greimas, Baltos lankos – „Literatūra ir menas“, 1991 m. rugsėjo 21). Taigi jinai būtent ir laikė pagrindinį stagnacijos svorį – be stuburo, kaip žinia, nieko neišlaikysi ir nedaug bepakelsi. Kas, jei ne ši karta, atvedė Lietuvą į Sąjūdį? Priešui nelinkėčiau, ką teko patirti, išjausti, išgyventi, apmąstyti mums. Kur mes galėjome išeiti iš to, ką mums palikote? Suprantama, daugelis pasitraukdami gelbėjotės nuo Sibiro. Bet kodėl norite atimti tokią teisę iš mūsų, negi jūs galvojate, kad Lietuva 50 metų privalėjo eiti atviro priešinimosi keliu? Ir žūti? Betgi kodėl nesipriešinote jūs, kai buvo galima, kai reikėjo priešintis? Atsimenate – 1940-aisiais, kai toks pasipriešinimas būtų turėjęs prasmę. Vadinate mus prisitaikėliais, konformistais, bet juk palikote mus, pametėte, kai mums buvo po 10–15 metų. Šėtono nasruose palikote. Valstybę praradote jūs, o tautą mes vis dėlto išsaugojome. Nė vieno pikto ir kartaus žodžio nesu apie jus pasakęs. Prašau tik vieno: nesiimkite tos bylos, kurioje jūs negalite būti teisėjais.“
Ir skaudus atodūsis:
„Supratau: aš turiu būti sunaikintas.
Sunaikintas kaip poetas. Kaip pilietis. Jeigu neišlaikysiu – ir kaip žmogus.
[…]
Nejaugi niekas neišties rankos, nejaugi taip ir žūsiu melo srutose, šmeižto paplavose! Ačiū tau, nepriklausoma Lietuva, už tokią „dovaną“.“
Ir apie apysakos „Pušis, kuri juokėsi“ istoriją:
„Turiu dar sykį išrėkti sau, savo vaikams ir anūkams, visiems visiems: niekas man jos neužsakė, ar girdit – niekas! Ji išaugo iš mano to meto patirties ir supratimo. Kreiva išaugo? Apie tai ir kalbėkim.
[….]
Tuo metu aš dirbau Rašytojų sąjungoje – buvau valdybos pirmininko pavaduotojas ir Komisijos darbui su jaunaisiais rašytojais pirmininkas. 1960 metų pabaigoje (ar 1961 m. pradžioje) buvau iškviestas į LKP centro komitetą ir supažindintas su medžiaga, liečiančia jaunuosius rašytojus. Iš manęs buvo pareikalauta, tų dienų žodžiais kalbant, pagerinti darbą. Tam tikslui sušaukiau pasitarimą su jaunųjų rašytojų sekcija, rodos, parašiau ir straipsnį.“
Iš pagaliau išleistos visos esė „Taburetė virš galvos“, parašytos 1991-ųjų vasarą.
Esė, šįkart be kupiūrų, paskelbta Valenino Sventicko sudarytoje ir tik ką pasirodžiusioje Justino Marcinkevičiaus tekstų rinktinėje „Amžiaus pabaiga“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018).
Susitikęs Valentiną vis klausdavau: kada pasirodys visa Justino Marcinkevičiaus „Taburetė“? Vakar paskambino – „jau išleista“.
Nuotrauka – eFoto.lt
