Pastarieji su K. Škirpos atminimu susiję įvykiai paskatino mane iš lentynos išsitraukti jau senokai joje stovinčią, bet dar neskaitytą storą knygą. Taip, K. Škirpos „Sukilimas“.
Įspūdingas veikalas. Ją specialiame seminare turėtų studijuoti TSPMI studentai ir Karo akademijos kariūnai. Kad aiškiau suprastų, kas yra Lietuvos, o ne kokių nors kitų šalių interesai, ką veikia diplomatai, kaip kuriamos pasipriešinimo organizacijos…
Be K. Škirpos veiklos Berlyne ir jo sumanyto Lietuvos aktyvistų fronto, paruoštų instrukcijų ir programinių dokumentų ne tik kad nebūtų buvę Birželio sukilimo. Nebūtų buvę ir pasiaukojančios partizanų kovos, nebūtų buvę ir Sąjūdžio.
Pagaliau, visi besidžiaugiantys Vokietijos brigada Lietuvoje tęsia politinę jo liniją. Pulkininkas ir diplomatas K. Škirpa nusipelno ne atminimo lentos ant buvusios komendantūros sienos, o rimto paminklo garbingiausioje Vilniaus vietoje.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC) paskelbė naujausią oficialią išvada apie Kazį Škirpą.