Darius Kuolys. Darsyk apie mylimą miestą. Atsakymas Kristinai Sabaliauskaitei

bernardinai.lt

Gražus šių aistrų liudijimas – rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės atsišaukimas į „Būdo“ žurnale pernai paskelbtą ir portale „Bernardinai.lt“ šį sausį perspausdintą straipsnį „Lietuviškas Vilnius: ar tokio būta?“.

„Šiame straipsnyje, – rašo ponia Sabaliauskaitė, – apie mano asmenį yra išsakyti tikrovės neatitinkantys, mano pažiūroms priešingi ir mane šmeižiantys teiginiai.“ Ar tikrai?

Straipsnį skyriau Vilniui, o ne ponios Sabaliauskaitės asmeniui ar pažiūroms. Tad išsamiau nei asmens, nei pažiūrų neaptarinėjau. Pasitelkiau tik raiškią citatą iš portale LRT.lt ponios Sabaliauskaitės pernai paskelbto „Laiško Vilniaus merams“. Ar pacituoti žodžiai iškreipė autorės išdėstytą poziciją? Atsiverskime „Laišką“ ir darsyk grįžkime prie Jono Basanavičiaus Vilniaus.

Pradėkime nuo ponios Sabaliauskaitės atsišaukime minimos citatos. Savo straipsnyje pateikiau ją kiek sutrumpintą, praleistas vietas pažymėjęs ir cituojamą tekstą nurodęs išnašoje. Taigi pasielgiau taip, kaip daroma akademiniuose darbuose. Dabar perskaitykime visą „Laiško“ pastraipą su pajuodintais žodžiais, kurie buvo cituoti straipsnyje „Lietuviškas Vilnius“:

Akivaizdu: pajuodinti žodžiai pastraipos minties neiškreipia, o ją pabrėžia ir išryškina. Juk ponia Sabaliauskaitė čia visų pirma kalba ne apie paminklą ir jo estetinę vertę, bet apie patį Basanavičių: ji aiškiai teigia, kad su Basanavičiaus asmeniu „niekada“ ir „niekaip“ nesisies „ši Senamiesčio aikštė“. Tai esanti tik tuščia „atvykėlių užgaida“. O „atvykėliais“ ir „invaziniais provincialais“ ponia Sabaliauskaitė vadina visus Vilniuje negimusius ir „tikrų vilniečių“ pagarbos nesulaukusius miesto gyventojus. Taigi „Laiške“ ji atvirai dėsto ne tik estetines, bet ir ideologines nuostatas. Ir būtent pernelyg „kietos“ ideologinės ponios Sabaliauskaitės nuostatos užgožia, iškreipia istorinę tikrovę. Ši tikrovė, regis, lieka tik paviršutiniškai pažinta, menkai suprasta.

Ar architektas Algimantas Nasvytis, dar praėjusiame amžiuje svarstęs, kad sovietmečiu įrengtą automobilių stovėjimo vietą prie Filharmonijos reikėtų paversti Jono Basanavičiaus aikšte, bus „provincialiai“ klydęs? Ar tikrai Basanavičius neturi nieko bendra su šia sostinės senamiesčio erdve?

Ponia Sabaliauskaitė nežinodama ar dėl ideologinių sumetimų nutyli esminius dalykus. Juk Basanavičiaus paminklas, dėl kurio estetinės vertės galima ginčytis, iškilo prieš buvusius Miesto namus, kuriuose 1905-aisiais dirbo Basanavičiaus sumanytas ir sukviestas Lietuvių susirinkimas, Didysis Vilniaus seimas, paskelbęs Lietuvos autonomijos siekį ir rentęs pamatus Vasario 16-osios Respublikai. Basanavičius buvo Miesto namuose veikusio lietuviško knygyno ir salėje vykusių lietuviškų meno renginių lankytojas. Daugiau nei du dešimtmečius jo nuolat žingsniuota Didžiąja ir Aušros Vartų gatvėmis: 1905–1914 metais Basanavičius gyveno Niškovskio viešbutyje, o 1917-ųjų rudenį kartu su Lietuvių mokslo draugija įsikūrė prie pat Aušros Vartų buvusiuose „Popų namuose“. 1918-ųjų vasario 11-ąją būtent čia, Lietuvių mokslo draugijos patalpose, posėdžiavo Lietuvos Taryba. Čia Lietuvos Taryba būtų darbą tęsusi ir kitomis dienomis, čia būtų pasirašiusi ir Vasario 16-osios Aktą, jei ne malkų stygius ir šaltis, privertęs Tarybos narius persikelti tuometinėn Didžiojon gatvėn – Lietuvių draugijon nukentėjusiems dėl karo šelpti, į dabartinius Signatarų namus.

Beje, Basanavičius buvo dėmesingas Vilniaus tyrinėtojas, skyręs akademinių ir publicistinių tekstų miesto istorijai, kultūrai, jo atminčiai lietuvių liaudies dainose, 1911–1912 metais gynęs nuo suniokojimo Gedimino pilies kalną, 1923-iaisiais surengęs Lietuvių klube Lietuvos sostinės 600 metų jubiliejaus paminėjimą.

Dirbtinai ponia Sabaliauskaitė supriešina Basanavičių su „Aušros Vartų Dievo Motina, stačiatikių kankiniais, Mickevičiaus Konrado cele“. Juk stačiatikių kankiniai – tai Algirdo dvariškiai lietuviai, kuriems savo darbuose skyrė dėmesio ir Basanavičius. Juk Aušros Vartų Dievo Motina ir iki Basanavičiaus, ir jo laikais garbinta visų Vilniaus ir Lietuvos katalikų – taip pat ir lietuvių lietuviškai. Juk Adomas Mickevičius buvo ne tik lenkų politinio pasipriešinimo, bet ir lietuvių tautinio atgimimo įkvėpėjas: būtent iš jo kūrybos lietuviškojo patriotizmo jaunystėje mokėsi Basanavičius, Maironis, Mykolas Biržiška, Antanas Smetona, kiti lietuvių kultūrininkai ir politikai. „Konradą Valenrodą“ Basanavičius mokėjęs atmintinai. Beje, Bazilijonų vienuolynas, kuriame su bičiuliais filomatais kalėjo Mickevičius, veikė ir kaip lietuvių kultūros židinys: Bazilijonų spaustuvėje leisti lietuvių kalbos elementoriai, lietuviški maldynai, giesmynai, 1794 metų sukilėlių spaudiniai.

O dabar atidžiau pažvelkime į visą ponios Sabaliauskaitės „Laišką“. Pamatysime, kad jame brėžiama raiški priešprieša tarp Vilniaus ir modernios lietuvybės. Iškalbingai tarp „Vilniui svetimų“ žmonių „Laiške“ minimas pirmasis Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona.

Nutylima, kad jis sostinėje gyvenęs nuo 1902-ųjų, būtent čia steigęs ir rėmęs lietuviškas draugijas, redagavęs lietuviškus leidinius, mokyklose mokęs lietuvių kalbos, čia kūręs Lietuvių demokratų partiją ir jai atstovavęs Didžiajame Vilniaus seime, 1917-aisiais rengęs Lietuvių konferenciją, buvęs išrinktas į Lietuvos Tarybą ir pirmininkavęs jos prezidiumui, kartu su kitais pasirašęs Vasario 16-osios Aktą.

Simboliškas ponios Sabaliauskaitės „Laiške“ yra ir pasipiktinimas „pas jėzuitus Sėdinčiu Liuteronu“ – Konstantino Bogdano sukurtu ir prie Vilniaus universiteto rūmų iškilusiu Kristijono Donelaičio paminklu. Prisiminkime: ši skulptūra sostinėje pastatyta 1964-aisiais – Lietuvai minint 250-ąsias poeto gimimo metines. Ponia Sabaliauskaitė užmiršta, kad Vilniaus universitetas buvęs ne tik jėzuitų, kad jis veikęs ir po 1773-iųjų, popiežiui Klemensui XIV Jėzaus draugiją panaikinus, kad 1818-aisiais Liudviko Rėzos išleistus Donelaičio „Metus“ uoliai skaitė šio universiteto studentai. Adomas Mickevičius Donelaitį išaukštino 1823-iaisiais pasirodžiusios „Gražinos“ komentaruose, iš Donelaičio tekstų sėmėsi žodžių savo istorijai Simonas Daukantas, o Simonas Stanevičius Vilniuje parengė ir 1829-aisiais išspausdino Donelaičio pasakėčias. Jau po Antrojo pasaulinio karo senuosiuose Vilniaus universiteto rūmuose Donelaičio kūrybą tyrinėjo profesorius Jurgis Lebedys. Donelaičiui skirtų jo paskaitų čia klausėsi Janina Degutytė, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Judita Vaičiūnaitė, Tomas Venclova, Sigitas Geda ir kiti. Ar rimta, ar padoru būtų piktintis Krokuvoje ir Varšuvoje pastatytais paminklais Adomui Mickevičiui, nors Lenkijos sostinėse didysis lenkų poetas ir nėra gyvenęs?

Taip, Vasario 16-osios Respublika nebuvo tobula. Galima ir dera tiek į ją, tiek į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, tiek į dabartinę Kovo 11-osios Lietuvą žvelgti kritiškai. Tačiau ponios Sabaliauskaitės pasitelktas Vasario 16-osios Respublikos kaip „mazochistiškai velkamos ašutinės“, kaip nusimestino drabužio vaizdinys jau priklauso propagandiniam pasakojimui. O šis pasakojimas nesmagiai susisieja su „Kauno Lietuvos“ primityvinimu ir niekinimu – su požiūriu, būdingu tiek daliai prieškario Lenkijos tekstų, tiek Maskvoje ir „Tarybų Lietuvoje“ propaguotam naratyvui. Būtent toks menkinantis žvilgsnis gyvą Stasio Šalkauskio, Vaižganto, Kazio Binkio, Balio Sruogos, Vinco Mykolaičio-Putino, Levo Karsavino, Vosyliaus Sezemano, Juozo Girniaus, Zenono Ivinskio, jaunųjų Marijos Gimbutienės, Algirdo Juliaus Greimo, Vytauto Mačernio, Alfonso Nykos-Niliūno, Jono Meko Lietuvą paverčia nepavykusia, savarankiškumo neverta valstybėle.

Ponia Sabaliauskaitė atsišaukime kviečia atsiversti dar vieną jos tekstą – „Santaros–Šviesos“ suvažiavime 2018-aisiais perskaitytą ir tais pačiais metais „Naujajame Židinyje–Aiduose“ paskelbtą pranešimą „Nepatogioji LDK: atminties ir užmaršties karai“. Tai tikrai įdomūs, provokatyvūs, diskusijos verti svarstymai. Deja, tąsyk moderuodamas „Santaros–Šviesos“ sesiją, negalėjau į tiesioginę diskusiją su pranešėja įsitraukti. Tad priimu dabartinį ponios Sabaliauskaitės kvietimą – atsiverskime ir šį jos tekstą. Jis mums padės dar geriau suprasti autorės ideologines pozicijas.

Straipsnis „Nepatogioji LDK“ aistringai ir, mano nuomone, pagrįstai teigia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo aktualumą, jo svarbą šiuolaikinei Lietuvos ir lietuvių tapatybei. Tačiau nepagrįstai šiame straipsnyje supriešinama moderni lietuvybė ir LDK tradicija. Toks supriešinimas – o jis ir sudaro teksto šerdį – yra dirbtinai prie autorės ideologinių nuostatų pritemptas, su istorine tikrove prasilenkiantis.

Ponia Sabaliauskaitė brėžia griežtą takoskyrą tarp XIX amžiaus asmenybių: vienos jų, valstybei žlugus, tęsusios LDK tradiciją, prisilaikiusios „rezistencinės Vakarų krypties“, o kitos šią tradiciją išdavusios ir pasukusios „Rusijos linkme“, nuėjusios „išgyvenimo, adaptacijos ir kolaboravimo“ keliu. Rezistencijos „tipiniai pavyzdžiai“, pasak ponios, esą Adomas Jurgis Čartoriskis ir Adomas Mickevičius, o kolaboravimo – Simonas Daukantas ir Teodoras Narbutas. Štai, kolaboravimo įrodymai: Daukantas „norėdamas finansiškai išgyventi <…> pasirinko saugų caro administracijos aparatčiko kelią“, tad prilygintinas „tiems, kurie sovietmečiu puoselėjo sovietinę lietuvybę“; „lojalus carui“ Narbutas savo istoriniuose darbuose aukštino pagonybės laikus, falsifikavo istoriją ir „patikimai nutiesė ideologinį kelią Lietuvos rusifikacijai“. Tuo metu „Kosciuškos sukilimo dalyvis“ Čartoriskis, net būdamas „caro Aleksandro I ministrų kabineto vadovu“, „užsiimdamas lobizmu caro administracijoje“, „niekada neišsižadėjo LDK ir laisvės idėjos“; Mickevičius buvęs „neabejotinai vienas iš ryškiausių LDK tapatybės tęsėjų ir šauklių, ryškiausiai šią idėją išreiškęs kūriniu Ponas Tadas“.

Tačiau XIX šimtmečio tikrovė – daugsyk sudėtingesnė. Ji negailestingai sugriauna ponios Sabaliauskaitės pateiktą schemą. Kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis – stipri, kilni asmenybė. Tačiau Tado Kosciuškos sukilime jam kautis neteko: tuo metu buvo palikęs tėvynę, gyveno Londone, Briuselyje. Tiesa, kiek anksčiau, vos šešiolikmetis, LDK kariuomenės gretose dalyvavo 1792-ųjų kare su Rusija. Bet jau 1795-ųjų pavasarį, tėvų ir savo globėjo, pirmojo Rusijos generalgubernatoriaus Lietuvoje Nikolajaus Repnino patartas, išvyko į Peterburgą gelbėti giminės dvarų, čia prisiekė kaip imperatorės Kotrynos II valdinys ir stojo imperijos tarnybon. Niekada neteko Čartoriskiui vadovauti „caro Aleksandro I ministrų kabinetui“: ėjo šiame kabinete tik užsienio reikalų ministro pareigas. Ir tarnaudamas Rusijos imperijai, ir rengdamas sukilimus prieš ją, Čartoriskis laikėsi slavų tautų bendrystės, Rusijos ir Lenkijos gero sugyvenimo idėjos, tačiau jo braižytuose ateities projektuose vargiai beįžvelgsime savarankišką LDK, laisvą Lietuvos tautą.

Taip, Adomą Mickevičių tikrai galime vadinti LDK tradicijos tęsėju. Ištikimybę šiai tradicijai liudija ne tik jo kūryba. Gyvendamas Paryžiuje, Mickevičius rašė tėvynėn broliui Pranciškui apie savo norą išlikti Lietuvos piliečiu, apie viltį dar pasimatyti „laisvoje Lietuvoje“. Tačiau Peterburge poetui teko žaisti rizikingus žaidimus ir dėl jų sulaukti bičiulio Jono Čečioto pasmerkimo: šis nepajėgė suprasti, kaip kilnusis Adomas galėjęs 1829-aisiais Rusijoje perleistame „Poezijos“ tome atsisakyti ankstesnės dedikacijos draugams filomatams, o „Konradą Valenrodą“ paskirti imperatoriui Mikalojui I, linkėdamas, „kad šitiekos tautų Tėvo vardą šlovintų visos kartos visomis kalbomis“.

„Caro administracijos aparatčikas“ Daukantas panašios liaupsės Rusijos monarchui nesukūrė – regis, liko ištikimas Tado Kosciuškos sukilime kartu su vyru ir jo broliais dalyvavusios motinos nuostatoms. Motinai mirus, liudijimą apie jos dalyvavimą laisvės kovose lietuviškai iškalė Peterburge padirbdintame ir į tėviškę nugabentame antkapiniame paminkle. Daukantas buvo ne menkesnis LDK tradicijos tęsėjas nei Mickevičius. Jis vykdė Mikalojaus Daukšos priesaką rašyti tautos istoriją gimtąja kalba, rėmėsi Konstantino Sirvydo darbais. Savo istorinius veikalus Daukantas programiškai grindė didžiųjų LDK istorikų Motiejaus Strijkovskio ir Alberto Kojalavičiaus-Vijūko tekstais. LDK istorinį pasakojimą jis ne tik išvertė į lietuvių kalbą, bet ir pavertė, jo žodžiais tariant, „pamatais dėl lietuvystės“ – modernios lietuvių tautos atrama. Tai Daukantas išvertė ir išleido lietuviškai Kornelijaus Nepoto Antikos karvedžių gyvenimus, kad iš jų valstiečių vaikai mokytųsi, kaip kilniais žmonėmis būti, kaip laisvą respubliką kurti ir ginti.

Didžiosios Kunigaikštystės tradicijos laikėsi ir Narbutas: jis išsaugojo tą patį pagarbų požiūrį į ikikrikščionišką Lietuvą ir jos valdovus, kuris buvo būdingas Lietuvos metraščių autoriams, Žemaičių vyskupijos kanauninkui Strijkovskiui, jėzuitui Kojalavičiui. Kartu su LDK rašytojais jis teigė lietuvius istorijoje buvus savarankiška tauta. Neatsitiktinai Czesławas Miłoszas „Isos slėnyje“ Narbuto „Lietuvių tautos istorijai“ suteikia simbolinę reikšmę: senas Lietuvos bajoras Kazimieras Surkontas paprašo vaikaičio Tomo nunešti Narbuto tomelius, saugotus dvaro bibliotekoje, mokytojui Juodajam Juozapui, valstiečių kilmės inteligentui – perduoti jam tautos istoriją su visais senaisiais laisvės mitais.

Gana paviršutinišką žvilgsnį ne tik į XIX amžiaus, bet ir į LDK istoriją liudija straipsnyje „Nepatogioji LDK“ esančios rimtos faktografinės klaidos. Ponia Sabaliauskaitė – „kaip to meto lietuvio tapatybės deklaraciją“ – pateikia žodžius: „Lietuvis yra tas, kas myli laisvę ir gerbia Lietuvos statutą.“ Ir skelbia šiuos žodžius esant „Gegužės 3-iosios Konstitucijos teiginiu“. Deja, tokio teiginio 1791 metų Konstitucijoje neaptiksime. Joje lietuviai tiesiog nėra minimi. „Lietuvos“ vardas čia pavartotas tik valdovo titule. Ponios Sabaliauskaitės pateikti žodžiai priklausytų gerokai vėlesniam tekstui – 1863-iaisiais sukilėlio bute Minske valdžios atrastam lenkiškai rašytam „Lietuvių katekizmui“.

Būtent šioje knygelėje klausiama: „Kas yra lietuvis?“ Ir atsakoma: „Tas, kas tiki laisve ir laikosi Statuto.“ Straipsnyje „Nepatogioji Lietuva“ taip pat rašoma: „Pakanka prisiminti, kad skelbiant Gegužės 3-iosios Konstituciją, lietuviškasis tekstas buvo papildytas kreipiniu ir į „brolius artojus“, ir į laisvąją valstietiją orientuotais postulatais…“ Deja, ir vėl klystama. Lietuvišką Konstitucijos tekstą ištyręs Juozas Tumelis neužtiko nei „kreipinio į brolius artojus“, nei „į laisvąją valstietiją orientuotų postulatų“: Gegužės 3-iosios Konstitucijos vertimas į lietuvių kalbą tiesiog atitinka lenkišką originalą. Iš tiesų į bajorus, miestiečius ir „artojus Brolius“ Vilniuje išleistu savarankišku lietuvišku „Atsišaukimu“ 1794-aisiais kreipėsi sukilimui vadovavusi Lietuvos Tautos Aukščiausioji Taryba. Jos lenkiškai paskelbtame „Lietuvių Tautos Sukilimo Akte“, skirtingai nei Lenkijos sukilėlių surašytame „Krokuvos Akte“, teigta, kad sukilimo tikslas – ne tik nepriklausomybės, laisvės, bet ir „pilietinės lygybės atgavimas“.

O dabar darsyk pažvelkime į ponios Sabaliauskaitės vartojamą ideologinę schemą ir pasiaiškinkime, iš kur ji kilusi. Straipsnis „Nepatogioji LDK“ baigiamas radikalia išvada: LDK tradiciją išdavusių, su Rusijos valdžia kolaboravusių Daukanto ir Narbuto pėdomis nusekė Basanavičiaus „Aušra“ ir visas lietuvių tautinis atgimimas, o kartu su juo – ir sužalota nepriklausoma Lietuvos valstybė. Mat ši valstybė buvo pagrįsta siaura, „nevisavertiškumo nuoskaudų prisodrinta“ etnolingvistine ir valstietiška tapatybe. Ponia Sabaliauskaitė kaltina „Aušrą“ „nediplomatiškumu, idėjų netoliaregiškumu, brutaliu ištisų Lietuvos visuomenės grupių ir tautybių ostrakizavimu“. Pasak jos, „naujasis lietuvis inteligentas atgimimo vizijoje tapo supriešintas ir su lenkakalbiu dvarininku, ir su žydu, ir su miestu, ir apskritai su visais, į jį nors kiek nepanašiais“ – taip lietuviai atsisakę „koegzistencinės, dialogiškos ir liberalios, daugiakultūriškos LDK tapatybės“. Pagaliau daroma prielaida, kad būtent nevykusi naujoji etnolingvistinė lietuvių tapatybė kaimynams lenkams virtusi „antipatijos objektu“, padėjusi atsirasti Lietuvos „nediplomatiškai laikysenai Lenkijos atžvilgiu“ ir pastūmėjusi į aštrius konfliktus dėl Vilniaus krašto. Taigi Daukanto, Narbuto ir „Aušros“ nulemta primityvi lietuvių tapatybė ponios Sabaliauskaitės tekste iškyla kaip tolesnių istorinių Lietuvos nelaimių priežastis.

Taip, nebe luominę, bet laisvų ir lygių piliečių Lietuvą, savarankišką respubliką projektavo Daukantas, kūrė Basanavičius ir tautinis lietuvių sąjūdis. O tokios Lietuvos tiesiog nebūta nei daugumos krašto bajorų žemvaldžių vaizduotėje, nei Rusijos ir Lenkijos lūkesčiuose. Tad neišvengiamai lietuvių pastangos sugrįžti į istoriją ir įsitvirtinti joje kaip moderniai politinei tautai sulaukė pasipriešinimo. Būtent iš aplinkos pasipriešinimo, iš lietuvių tautinio atgimimo primityvinimo ir vulgarinimo kilo ideologinė nuostata, griežtai atskyrusi lietuvių sąjūdį nuo LDK tradicijos ir išstūmusi modernią lietuvių tautą iš Lietuvos istorijos kaip svetimkūnį.

Taigi ponios Sabaliauskaitės šiandien mums dėstoma ideologinė schema nėra nei nauja, nei pažangi. Mykolas Römeris ją įžvelgė jau XIX amžiuje pasireiškusioje „lenkiškos opinijos“ reakcijoje į lietuvių tautinį atgimimą ir aprašė 1908-aisiais Lvive paskelbtoje studijoje „Litwa“ („Lietuva“). Jis atkreipė dėmesį, kad „į visiškai savarankiškos ir nuo nieko nepriklausomos Lietuvos tautinės būties pasireiškimus“ Lenkija „žiūrėjo su nustebimu ir pasibaisėjimu“, juos laikė „istorine išdavyste“. Pasak Römerio, be vienos kitos išimties, bendra „lenkiškoji opinija <…> lietuvių atgimimą traktavo kaip priešišką reiškinį, nukreiptą prieš lenkų pozicijas krašte; kaip svetimųjų intrigą arba geriausiu atveju, kaip provincializmo maniją, kažkokį beprotišką ir kurstytojišką separatistinį regioninį judėjimą“. O krašto „žemvaldiškoji bajorija“ vertinusi „chlopomanišką judėjimą“ visų pirma iš luominių pozicijų – kaip pasikėsinimą į savo interesus. Todėl ir į „Aušros“ leidėjų lenkams pasiūlytą „vienybės dvasia pagrįstą kaimynų taiką ir draugystę“, į raginimą neįžeidinėti vieniems kitų tautinės savigarbos nebuvo atsišaukta. Pasak patyrusio lenkų ir lietuvių santykių tyrinėtojo Piotro Łossowskio, nė viena tuometinė Lenkijos politinė jėga nepripažino lietuviams tautos teisių: lietuviai pabrėžtinai laikyti lenkų politinės tautos dalimi, o Lietuva – „istoriniu ir teisiniu požiūriu lenkams priklausančia žeme“.

Suteikime bent glaustą žodį patiems aušrininkams. Reaguodamas į Lenkijos spaudos pasisakymus, Basanavičius „Aušroje“ 1883-iaisiais rašė: lietuviai lenkų meilę pastebi „tik tada, kada Lietuva yra skaitoma už lenkišką žemę“, bet tuos lietuvius, kurie „nieku būdu nenori susilenkinti, o savo žemę nepripažįsta už lenkišką, nebroliškai lenkai priima“; jie „skaito mus (lietuvius) politiškai ir tautiškai kaipo lenkus, kitoniškai kalbančius ir ne kitaip, kaip bretonus ir baskus. <…> Argi mes turime iš „broliškos“ meilės išsižadėti savo gyvasties ir duotiesi „broliams“ praryti, kad jie riebesni ir stipresni taptų?“ Tų pačių metų „Aušroje“ advokatas Stanislovas Raila skelbė: „Klysta tie iš mūsų, kurie juos [lenkus] skaito per neprietelius Lietuvos. Neprietelius mūsų – tai tamsybė.“ Jonas Šliūpas 1884-aisiais „Aušroje“ dėstė: „Mes, lietuviai, sveikiname tuos, kurie mums pripažįsta žmogiškas tiesas ir tiesas būvio, ir tokius tai skaitome į savo draugus – bet niekada antraip. <…> Mes sveikiname kaip bičiuolius visus tuos, kurie paguodžia mūsų geismą. Teisybė, mes pažįstame daug mums meilingų lenkų, vienok-gi jų balsai lenkų laikraščiuose suskaitomi ant pirštų, kuomet apšmeižia ir apkalbinėja mus kone visi laikraščiai.“ Taigi, pasak Šliūpo, „lietuvių inteligencija spaudžia bičiuoliškai ranką“ visiems, kurie pripažįsta lietuviams pamatines žmogaus teises ir teisę į tautinę būtį.

Apkaltintas barbariškumu, prorusiškumu, neopagonybe, litvomanija, chlopomanija ir kitomis ligomis, lietuvių tautinis sąjūdis stengėsi iš jam primestų vaizdinių išsivaduoti – savo veikla, savo tekstais. „Aušra“ žadino domėjimąsi Lietuvos istorija, lietuvių kalbos ir kultūros tyrinėjimais pasaulyje, stengėsi plėsti savo skaitytojų kultūrinį akiratį: skelbė išsamų straipsnį apie Tadą Kosciušką su jo laiško vertimu, su lietuvių liaudies daina apie jį, publikavo Jurgio Zauerveino išverstą „didžiojo“ Shakespeare’o Hamleto monologą su plačiu vertėjo komentaru. Laikraštis kėlė Lietuvos diduomenės „gražius darbus“ – „grovo Tiškaus“, grafo Tiškevičiaus, rūpestį Palangos miestu ir jaunimo švietimu, dvarininko Mečislovo Tukalos teiktą kasdienę pagalbą valstiečiams, žydams, stačiatikiams – „kožnam, nežiūrint, kokio tikėjimo arba tautos tas yra“. Beje, „Aušroje“ aprašomos Tukalos laidotuvės, kuriose dalyvavę visų konfesijų kunigai bei rabinas, o žydai, melsdamiesi, giedodami, nešę velionio karstą, ir sušunkama: „O, duok, Viešpatie, mums daugiaus tokių brolių lietuvių!“ Taip, atrasime to meto lietuviškuose laikraščiuose pasisakymų prieš žydus, bet ir raginimų – iš žydų pasimokyti.

Ponios Sabaliauskaitės ideologinę schemą, jos brėžiamą antitezę tarp LDK tradicijos ir modernios lietuvių kultūros griauna ir kiti mums palikti, bet retai atsiverčiami „litvomanų“ tektai. Pavyzdžiui, daug dėmesio LDK kultūrai, Lietuvos Statutams savo istoriniuose darbuose yra skyręs Jonas Šliūpas. Tačiau bene iškalbingiausias ponios Sabaliauskaitės oponentas būtų Maironis. Pažvelkime į jo 1886-aisiais parašytus ir 1891-aisiais Tilžėje išleistus „Apsakymus apie Lietuvos praeigą“. Šioje didelio populiarumo sulaukusioje, vadovėliu tapusioje tautos istorijoje pasakojama ir apie „Lietuvių statuto įvedimą“, ir apie Stepono Batoro, Žygimanto Vazos, Jono Kazimiero laikais vykusias „Lietuvių ir Lenkų kares su Maskuva“, ir apie Čartoriskių reformas, ir apie „žmonišką, švelnų, šviesų karalių Stanislovą Augustą Poniatauskį“, ir apie „apskelbimą Konstitucijos 3 Gegužės“, kuris buvęs žmonių „priimtas su didžiausiu džiaugsmu“, ir apie „Lenkų ir Lietuvių kariuomenę rikiavusį Kosciušką“ bei tą kariuomenę „papildžiusius artojus“, ir apie XVIII amžiaus poetus bei mokslininkus – „lietuvių garsius vyrus“ Naruševičių, Sniadeckius, Jundzilą, Donelaitį, ir apie „visų viltis pažadinusį Napoleoną“… Taigi modernioji lietuvybė čia ne supriešinama su LDK tradicija, bet darniai su ja jungiama. LDK laisvės kovas, jos pilietinę istoriją Maironis, kaip ir Daukantas, Mykolas Biržiška, Petras Klimas bei kiti, stengėsi paversti modernios lietuvių tautos paveldu, jos tapatybės dalimi.

Ponia Sabaliauskaitė pasijuto „sutapatinta“ su Vilniaus arkivyskupu Romualdu Jałbrzykowskiu ir tuo pasipiktino. Be reikalo. Straipsnyje „Lietuviškas Vilnius“ jos ir arkivyskupo Jałbrzykowskio netapatinu. Tik palyginu jų laikysenas Basanavičiaus atžvilgiu – ir ne ponios Sabaliauskaitės naudai. Atverdamas po mirties Vilniaus katedros duris savo oponentui Basanavičiui, beje, tarp vilniečių negarsėjusiam ypatingu pamaldumu, ir pats aukodamas gedulingas šventas Mišias, arkivyskupas atliko tą gražų mostą, kilnų judesį, be kurio visuomenės gyvenimas tampa brutalus, lėkštas, nemielas. Būtent pagarbaus santykio su mirusiu kitaminčiu, kad ir mažo kilnaus judesėlio, šiandien vis labiau pristinga ne tik poniai Sabaliauskaitei, bet visai mūsų viešajai erdvei: kiekvienai kultūrai gyvybiškai svarbų pokalbį su mirusiaisiais vis dažniau keičia karas su jais.

Esu kultūros istorikas. Manau, kad viena iš istoriko priedermių – būti gyvųjų ir mirusiųjų pašnekesio moderatoriumi, sykiu – ir mirusiojo gynėju, kai jo mintys ir nuostatos imamos iškreipti, vulgarinti, nepagrįstai niekinti savo pranašumu ir pažangumu įtikėjusių gyvųjų.

Ir paskutinė nesmagi pastaba, kurios negaliu nutylėti. Ponios Sabaliauskaitės tekstams, deja, ir daliai kitų viešų tekstų tampa būdingas melagingas liberalumas, kuriuo dangstomos autoritarinės nuostatos, autoritarinis santykis su tikrove. Tokį santykį išduoda ponios vartojamas žodynas kitokiai nuomonei nusakyti: „melas“, „šmeižtas“, „insinuacinė nesąmonė“, išsprūdusi „silpnapročiui“, „piktybiniam demagogui“. Michailas Bachtinas šitokią kalbinę elgseną yra priskyręs propagandai: jos tikslas – kitą užčiaupti, užsklęsti, pavergti, parklupdyti. Viešumoje įsigalėjęs propagandinis kalbėjimo būdas užkerta kelią dialogui tarp savarankiškai mąstančių žmonių, naikina laisvę, pagaliau sugriauna pačią viešumą. Ar tikrai bendrą gyvenimą Lietuvoje dera šiandien šitaip nususinti?