Graudžioje sumaištyje, kai kolega Arkadijus LRT svetainėje sulygina Antaną Smetoną su Adolfu Hitleriu, kai švietimo ministrė Jurgita įsakymu rekomenduoja mūsų ir atvykusiems ukrainiečių vaikams semtis stiprybės iš rusų imperializmo ir caro Petro I karo žygių, kai buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius prieš šimtmetį intelektualų gintos valstybės, valstybinės lietuvių kalbos ir istorinės sostinės Vilniaus nebelaiko „mūsų Konstitucijos vertybėmis“, tiesiog kyla noras prisiminti ir priminti, kas dėjosi Vasario 16-osios Respublikoje. Toje nedidelėje valstybėje, kuri stengėsi išlikti tarp Trečiojo Reicho ir Maskvos.
„Skatindami Lietuvą nuolaidžiauti Vokietijai, SSRS diplomatai net patardavo netrukdyti nacių veiklai Klaipėdoje… Sovietai nerėmė daugelio Lietuvos politikų antifašistinio nusiteikimo. Štai 1935 m. vasario 6 d. Antanas Smetona, pasidėjęs ant stalo A. Hitlerio knygą „Mein Kampf“, aiškino Michailui Karskiui [SSRS nuolatiniam atstovui Lietuvoje], jog Vokietija ketina užgrobti ne tik Klaipėdą, bet ir visą Europą. „Valydami kelią savo kolonizacijai, vokiečiai sunaikins milijonus žmonių“, – pranašavo Lietuvos prezidentas, bet SSRS pasiuntinys į tai visiškai nereagavo.
Lietuva susekė ardomąją nacistų veiklą Klaipėdoje ir surengė jų teismą Kaune. Sovietai šiam Lietuvos žingsniui nepritarė ir ragino naciams paskirti kuo švelnesnes bausmes. […] 1934–1935 m. ginčui dėl Klaipėdos pasiekus aukščiausią fazę, SSRS nuolat ir intensyviai skatino Lietuvą paklusti Vokietijos diktatui.
[…]
A. Smetona nacizmą perprato anksčiau nei daugelis kitų politikų. Yra žinoma, kad jis Anglijos pasiuntinį Thomą Prestoną ir kai kuriuos kitus diplomatus dažnai pasitikdavo pasidėjęs ant stalo A. Hitlerio „Mein Kampf“. Remdamasis šia knyga Prezidentas aiškindavo, jog naciai sunaikins milijonus žmonių. Bet ne vienas diplomatas dažnai tik šypsodavosi ir Prezidentui priekaištaudamas klausdavo, ko šis taip bijąs svastikos, kodėl neleidžiąs jos kabinti Klaipėdoje.
[…]
Paties A. Hitlerio pavedimu Erichas Zechlinas [Vokietijos nepaprastasis pasiuntinys Lietuvoje] ir Emilis Justas [Vokietijos karo atašė] 1939 m. rugsėjo 1–13 d. tuo [Vilniaus atsiėmimo] klausimu tarėsi ne tik su Lietuvos diplomatais, bet ir su premjeru Jonu Černiumi, kariuomenės vadu Stasiu Raštikiu, krašto apsaugos ministru Kaziu Musteikiu. Jie įtikinėjo, jog susidarė puiki, kažin ar pasikartosianti proga atsiimti Vilnių ir tai padaryti Lietuva galinti labai lengvai, nes iš Vilniaus krašto esanti atitraukta kovai su vokiečiais beveik visa lenkų kariuomenė. Be to, Lietuvos kariuomenės žygį į Vilnių mielai paremtų Vokietija su savo karo aviacija, šarvuočiais, sunkiąja artilerija ir tam žygiui neprieštarautų SSRS; su ja tuo reikalu susitarta.
Tačiau tuometinė Lietuvos vadovybė spaudimą atlaikė, prezidentas Antanas Smetona net išsisuko nuo susitikimo su E. Zechlinu, nors pastarasis to susitikimo atkakliai siekė…
Latvių istorikas Edgaras Andersonas rašė, jog 1939 m. rugsėjį atsisakydami užimti Vilnių „lietuviai pasauliui parodė savo moralinę didybę“. Šis Lietuvos poelgis kai kuriems užsienio stebėtojams atrodė sunkiai suprantamas, nes tuomet tartum buvo įprasta griebti tai, ką galima užimti. Vienas švedų žurnalistas nustebęs lietuvius pavadino „aukščiausios civilizacijos tauta“ Europoje.
[…]
Nei A. Voldemaras, nei A. Smetona, nors politiniais ar ekonominiais sumetimais laikėsi Sovietų Sąjungai gana palankios politikos, lojalumo savo valstybei nepažeidė.“
Tai vis citatos iš per mažai visuomenės dėmesio sulaukusios Zenono Butkaus monografijos „Tarp Trečiojo Reicho ir Trečiosios Romos. Vokietijos ir Sovietų politikos poveikis Baltijos šalių tarptautinei ir vidaus padėčiai tarpukaryje“ /Vilniaus universiteto leidykla, 2019/
Kolega Zenonas mini šioje knygoje ir daug nesmagių, net gėdingų Lietuvos politikų ir intelektualų poelgių. Visi jie pažintini, atmintini. Tačiau matyti tai, kas jų garbingai ginta, ne mažiau svarbu.
