Maskva jūsų niekad nepavergs, jei Respublikos pilietis netaps maskvėnu, jei išsaugos laisvo žmogaus tapatybę; todėl „įtvirtinkite širdyse Respubliką”, – mokė Jeanas Jacques’as Rousseau lietuvius ir lenkus. Visi jo pamokymai – pagaliau ir lietuviškai.
Kadaise LDK virtuvininkas Mykolas Vielhorskio Paryžiuje įkalbėjo Rousseau išdėstyti pasiūlymus, kaip pertvarkyti Abiejų Tautų Respubliką, kad ji išliktų tarp agresyvių Europos monarchijų.
1770-1771 m. Rousseau parašė „Svarstymus apie Lenkijos valdžią ir apie jos reformos projektą” – „Considérations sur le Gouvernement de Pologne et sur sa Réformation projetée”.
Šį darbą žemaičių bajoras Mauricijus Pranciškus Karpis išvertė į lenkų kalbą ir 1789 m. paskelbė Varšuvoje. Šiemet Daliaus Viilūno Dalius Viliūnas ir Vygando Aleksandravičiaus rūpesčiu Rousseau „Svarstymai” išleisti lietuviškai – paskelbti judviejų knygoje „Jeanas Jacques’as Rousseau ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė” (Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas).
Anksčiau Rousseau tekstą aptarinėjau ir išsivertęs citavau akademiniuose straipsniuose. Tos citatos ir šiandien skamba aktualiai. Tad dalinuosi.
Jie drįsta kalbėti apie laisvę, nors jos nesuvokia, bet, turėdamos pilnas vergo ydų širdis, įsivaizduoja, jog pakanka maištauti, kad būtum laisvas
Bajorai „nebus laimingi ir laisvi tol, kol savo brolius laikys grandinėmis sukaustytus”; valstiečiams ir miestiečiams būtina sugrąžinti prigimtinę teisę dalyvauti savo krašto valdžioje, kad jie „širdimi prisirištų prie tėvynės”; todėl svarbiausia bajorų pareiga – išlavinti visus krašto gyventojus ir padaryti juos „pajėgius laisvei”,- rašė Rousseau.
„Svarstymuose” Rousseau vienas pirmųjų atkreipė dėmesį į sunkiai žmonėms ir tautoms pakeliamą laisvės naštą, į būtinybę tokiai naštai moraliai pasirengti:
„Laisvė yra sotus, bet sunkiai virškinamas maistas: reikia labai sveikų skrandžių, kad ją ištvertum. Juokiuosi iš tų suniekšėjusių tautų, kurios, sąmokslininkų sukurstytos, drįsta kalbėti apie laisvę, nors jos nesuvokia, bet, turėdamos pilnas vergo ydų širdis, įsivaizduoja, jog pakanka maištauti, kad būtum laisvas. O išdidi ir šventa Laisve! Jei tie vargšai galėtų tave pažinti, jei žinotų, kokia kaina tave įgyja ir saugo, jei jaustų, kiek tavo įstatymai yra rūstesni už sunkų tironų jungą, jų silpnos sielos, aistrų belaisvės, turėtų uždusti, išsigąstų tavęs šimtąkart labiau negu nelaisvės, su siaubu bėgtų nuo tavęs, kaip nuo sunkaus vežimo, galinčio juos sutraiškyti.”
Rousseau idealizavo lenkus ir lietuvius kaip laisvos Romos respublikos dorybių ir idealų gynėjus, kaip laisvos tautos tapatybę to meto Europoje dar išsaugojusius žmones. Abiejų Tautų Respublika, pasak jo, galinti atgimti, jei remsis šia savo tapatybe ir ją stiprins.
Rousseau apie XVIII amžiaus Europą:
„Kas ką bekalbėtų, bet šiandien jau nebėra prancūzų, vokiečių, ispanų, net anglų: tėra tik europiečiai. Visų tie patys skoniai, pomėgiai, tie patys papročiai, nes niekam iš jų nesuteikė tautinio pavidalo jokia išskirtinai sava teisė. Visi jie vienodomis sąlygomis elgsis vienodai. <…> Visi kalbės apie viešąjį gėrį, o galvos tik apie save.
<…> Perteklius – vienintelė jų ambicija, auksas – vienintelė aistra; būdami tikri, kad už auksą gali turėti viską, ko geidžia, parsiduos pirmajam, kuris panorės juos nusipirkti.”
Žmonių siekiai nedaug ką keičiasi.
Vakarų algas pasivyti atviras kelias keliant MMA. Tačiau dėl papirkimų tebesėdime keturius kartus žemiau ir atsivežame varguolius iš rytų, kad dirbtų pigiai pasiturintiems.
Jaunimas vaikus gimdančius išvažiuoja. Tauta miršta. Bet sprendimus darantiems niekai. gyvenimas geras. Ko čia, ką čia stengtis keisti. Partijos nei ką siųlo nei darbotvarkės pasivyti.
O prieš 200 metų knygoje „Raudona ir juoda” Stendalis rašė: „Reikia atsižadėti bet kokio sveiko protavimo. Toks jau mūsų amžius. Viskas jaukiasi! Mes žengiame į chaosą.” Argi ne tas pats dabar? Tik viskas ryškiau reiškiasi.