Prabėgo metai, o nepavyko sužinoti, kodėl švietimo reikalų ėmęsi broliai ir sesės konservatoriai ryžtingai išmetė iš lietuvių literatūros programos Martyną Mažvydą, Algirdą Julių Greimą, Vytautą Kavolį ir įdėjo Ivano Krylovo pasakėčias, Ivano Turgenevo „Mumu“, Baracko Obamos memuarus…
Tik spėlioti tenka: kodėl ministrės pernai patvirtinta rusų literatūros programa pilietiškumo Lietuvos vaikus ragina mokytis iš Rusijos imperiją šlovinančių Michailo Lomonosovo tekstų? kodėl lenkų literatūros programoje neliko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o į Lietuvą mūsų valstybės jaunieji piliečiai kviečiami žvelgti tik kaip į „gimtinę“?
Lenkų literatūra Lietuvos mokykloje: ir kur ji mus veda?
Lenkų kalbos ir literatūros programa – solidžiausia iš visų Lietuvos mokyklai siūlomų naujų literatūros programų. Atrinkti tikrai stiprūs tekstai, jie siejami su gerai apgalvotomis temomis ir klausimais. Už programą rašiusių kolegų pečių junti tvirtą polonistikos tradiciją.
Bet pamėginkime pažvelgti į lenkų literatūrą mokykloje Czesławo Miłoszo, arba Česlovo Milošo, žvilgsniu. Kartu su juo klausdami: į kokią tapatybę lenkų kilmės Lietuvos jaunimą orientuoja mokyklinė polonistika – nuo lenkų tautos atskirtų „vargšų brolių“ ar išdidžių savo žemės Lietuvos šeimininkų?
Paryžiuje leistame žurnale „Kultura“ dar 1989-aisiais Milošas rašė:
„Sunku suprasti, kodėl turėtų šito turto [Lietuvos Didžiosios Kunigaišktystės palikimo] atsisakyti lenkiškai kalbantys Lietuvos gyventojai… Užuot žiūrėję į save kaip į vargšus brolius, atskirtus nuo lenkų tautos ir mėginančius ištverti nepalankioje aplinkoje, jie turi teisę susigrąžinti šeimininkų, esančių savo žemėje, išdidumą ir net žvelgti į tuos, kurie gyvena prie Vyslos, su tam tikru pranašumo jausmu. Tačiau su sąlyga, kad liausis buvę konservatyvia ir menkai kūrybinga grupe, kad augins žmones, pažįstančius savo palikimą, kuris nėra Lenkijos, bet istorinės Lietuvos palikimas.“
Paties Milošo, sykiu ir Adomo Mickevičiaus, kūryba lydės mokinius lenkų literatūros pamokose nuo pradinių iki paskutinių gimnazijos klasių. Jau pirmoje klasėje programa siūlo ir „Padavimą apie geležinį vilką“ iš Wladyslawo Zahorskio „Vilniaus legendų“ knygelės. Vėliau – net Liudviko Adomo Jucevičiaus lenkiškai užrašytą „Legendą apie Jūratę ir Kastyti“.
Atrasime naujoje programoje daug Lietuvoje gyvenusių ir kūrusių autorių, daug Lietuvoje parašytų ar su ja susijusių tekstų: ir J. I. Kraszewskio „Kunigą“, ir W. Syrokomlės „Margierį“, ir E. Orzeszkowos apysakas, ir T. Bujnickio, W. Hulewicziaus, K. I. Galczynskio poeziją, ir J. Mackiewicziaus „Kelią į niekur“, ir S. Piaseckio „Raudonosios Armijos karininko užrašus“, T. Konwickio „Bainą“ ir „Meilės įvykių kroniką“… Atrasime ir W. Gombrowiczių, ir šiuolaikinius lenkiškai rašančius Lietuvos poetus Alicją Rybałko, Henryką Mażulį. Atrasime net lenkų kalbon verstą V. Kudirkos „Tautišką giesmę“ – spėtina, kad siūlomas Mindaugo Kvietkausko kadaise archyve atrastas Milošo tekstas. Ir tai puiku.
Tačiau nerasime programoje pačios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės! Jos vardas pabrėžtinai nutylimas. Neįsipareigoja lenkų kalbos ir lieratūros programa ugdyti Lietuvos pilietį, kaip tai daro rusų kalbos ir literatūros programa. Ir tai, regis, sąžiningas mostas. Pati Lietuva lenkų literatūros programoje vadinama tik gimtine, ne tėvyne.
Programa duoda nuoseklų lenkų kultūros pasakojimą – nuo senųjų legendų apie lenkų tautos pradininką Lechą, karalių Piastą, nuo pirmųjų religinių ir pasaulietinių lenkų kalba kurtų tekstų, nuo Renesanso poeto Jano Kochanowskio iki Olgos Tokarczuk.
Šiame pasakojime pabrėžtinai mėginama išvengti su Lietuvos valstybe susijusių, valstybinį Lietuvos patriotizmą išreiškusių lenkiškų tekstų ir jų autorių. Programoje paminima Abiejų Tautų Respublika, bet siūlomi tik Lenkijos Karalystėje kūrę senieji rašytojai. M. K. Sarbievijus – vienintelė išimtis. Visi kiti autoriai tiesiog perkelti iš Lenkijos mokyklinės programos: J. Kochanovskis, M. Rejus, A. Morsztynas, J. Ch. Piasekas, Jonas III Sobieskis, J. Krasickis, F. Karpinskis… J. Wybickis ir garsioji „Lenkų legionų Italijoje daina“.
Tad lenkų kilmės Lietuvos jaunimas liks mokykloje nesužinojęs, kad Renesanso laikais lenkiškai buvo parašyta pirmoji spausdinta Lietuvos istorija. Kad jos autorius Motiejus Strijkovskis lenkiškomis eilėmis aukštino mitinius lietuvių protėvius Palemoną ir Vaidevutį. Kad patriotinį lietuvių kalbos manifestą Mikalojus Daukša paskelbė lenkiškai. Kad senosios Lietuvos Respublikos idėjinius pamatus dėjo lenkų kilmės intelektualai Augustinas Rotundas, Andrius Volanas. Kad Lietuvoje lenkiškai kūrė puikūs Baroko poetai, Radvilų dvariškiai Danielius Naborovskis ir Zbignevas Morštynas. Kad Apšvietos laikais savo tekstais ne tik Lietuvos, bet ir Abiejų Tautų Respublikos visuomenę formavo „litvinai“: poetas ir istorikas Adomas Stanislovas Naruševičius, pamokslininkas Mykolas Pranciškus Karpavičius…
Liks lenkų kilmės Lietuvos jaunimas neperskaitęs ir Juliuszo Słowackio, arba Juliaus Slovackio, „Lietuvių legiono giesmės“, skirtos 1831-ųjų Lietuvos sukilėliams. Kūrinio, išbraukto ir iš naujosios lietuvių kalbos ir literatūros programos.
Iškalbinga, bet nebus mokiniams pasiūlytas ir Česlovo Milošo „Tėvynės ieškojimas“ – savitas rašytojo testamentas, skirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikuonims.
Tiesa, lenkų kalbos ir literatūros programa tarp XX-XXI amžių rašytojų rekomenduoja ir du lietuvių autorius – Herkų Kunčių ir Kristiną Sabaliauskaitę…
Taigi žiūrim, ką turim.
O turime tvirtai suręstas, savais nacionaliniais pasakojimais nuosekliai pagrįstas, į Varšuvą ir į Maskvą orientuotas modernias lenkų literatūros ir rusų literatūros programas.
Ir turime postmodernią, į literatūrinį žaidimą orientuotą lietuvių literatūros programą, kurioje viskas vienodai reikšminga ir vienodai nereikšminga, kurioje Justinas Žilinskas, Andrius Tapinas ir daug vos pirmąsias knygeles išleidusių mūsų rašytojų pagaliau tampa tokie pat dideli kaip Česlovas Milošas, Antanas Škėma, Sigitas Geda, Romualdas Granauskas, Alfonsas Nyka-Niliūnas… Kurioje Juliaus Slovackio „Lietuvių legiono giesmę“ išstūmė Ivano Turgenevo „Mumu“ ir Ivano Krylovo paskėčios, o Algirdą Julių Greimą, Vytautą Kavolį, Juozą Girnių – Barackas Husseinas Obama…
Tad lieka žaisti…
Tik kai Tėvynės Sąjungos politikai vėl kalbės apie vertybes ir tėvynę, kvailystės nuodėmė būtų klausytis jų rimtai: tai tik postmodernus žaidimas…
Straipsnis publikuotas prieš metus – rugpjūčio 28 d.
Kai SMS ministerijoje sulinde nekompetentingi ir neraštingi žmonės, jie gadina jaunąją kartą ir žlugdo valstybę.