Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutams vietos po saule nenumatyta
Ilgai žadėta pažanga pagaliau pasiekė ir lituanistikos mokslus: iš keturių humanitarinių institutų švietimo ir mokslo ministrės komanda pasiūlė padaryti vieną „centrą”.
„Atliepiant į vis sudėtingėjančius globalius iššūkius Lietuvos visuomenei bei kultūrai (daugiakultūriškumas, globali informacinė erdvė, hibridinės grėsmės nacionaliniam saugumui ir kt.), būtina stiprinti ir tobulinti esamų HM (humanitarinių mokslų) institutų veiklą, peržiūrint jų tikslus ir misijas, jų ir kitų panašioje srityje veikiančių tyrimų įstaigų, universitetų profilius, funkcijas, pajėgumus, tyrimų žemėlapius, efektyvinant jų valdymą ir vadybą”.
Todėl – „siūlome sutelkti HM institutų mokslinį potencialą į Lietuvos humanitarinių tyrimų centrą. <…> Tokiu būdu būtų sprendžiami esminiai valstybei tautos tapatybės ir identiteto plėtojimo, lietuviškojo bei europietiškojo pilietiškumo stiprinimo uždaviniai…” – skelbia kovo 4-osios data pažymėta premjero sudarytos „Darbo grupės pasiūlymams dėl valstybinių mokslinių tyrimų institutų veiklos kokybės gerinimo parengti Ataskaita”.
Ministrės Jurgitos Petrauskienės vadovaujamos darbo grupės pagrindą sudaro ministerijos ir Vyriausybės kanceliarijos darbuotojai, kurių dauguma niekad gyvenime su lituanistiniais tyrimais nėra susidūrę. Tad vargu ar būtų korektiška prašyti jų paaiškinti: kaip sunaikinus lituanistinius institutus „būtų sprendžiami esminiai valstybei tautos tapatybės ir identiteto plėtojimo” uždaviniai? Kaip „stiprins lietuviškąjį ir europietiškąjį pilietiškumą”, „atlieps į hibridinės grėsmės nacionaliniam saugumui iššūkį” po vienu stogu pakišti, vieno ministrės paskirto vadybininko valdomi ir vienu „centru” paversti keturi lituanistiniai institutai ir Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centras? Apie tai 12 puslapių tekste nieko nerašoma. Beje, visai humanitarinių institutų „reformai pagrįsti” skirtos tik dvi pakilios retorikos pastraipos.
Esu siūlęs premjero patarėjai Unei Kaunaitei atnaujinti prie Vyriausybės vadovo veikusios Lituanistikos plėtros komisijos darbą ir rimčiau pasirūpinti valstybei svarbiais lituanistikos mokslais. Sulaukiau atsakymo, kad premjerui tai nebus įdomu. Taip pat buvau patarėjos paklaustas, „ką daryti su institutais”. Patariau visų pirma susipažinti, ką lituanistikos institutai yra nuveikę, ką veikia, ką, sulaukę deramos paramos, galėtų nuveikti. Atrodo, kad šie uždaviniai jaunai premjero komandai pasirodė per sunkūs. 🙂
2010-ųjų gruodžio pabaigoje, paskutinėmis gyvenimo dienomis profesorė Vanda Zaborskaitė parašė ir išsiuntė Bernardinų svetainei komentarą „Gražu, kas maža…”. Jame priminė šiuos vieno iš Europos Sąjungos tėvų Roberto Schumano žodžius, jos įsitikinimu, svarbius Lietuvos kultūros, mokslo, švietimo politikai. Ir tekstą baigė viltingu atodūsiu: „Gerai, kad pradedame atsitokėti.” Regis, Vandos Zaborskaitės viltys buvo per ankstyvos, Ginas Eugenijus Jovaiša, Povilas Urbšys, Laurynas Kasčiūnas, Arūnas Gelūnas?
Nuotraukoje – nekilnojamojo turto vystytojų laukiantys Vileišių rūmai, XX amžiaus pradžioje iškilęs lituanistikos centras.
Veidaknygė
