Kai neseniai Baltarusijos opozicijos lyderės Sviatlanos Cichanouskajos patarėjas Dzianisas Kučinskisis, žinių tarnybos ELTA padedamas, tėškė lietuviams pamatinę litvinizmo tezę – „Pagonios herbas ir lietuviškas Vytis – tai du skirtingi simboliai, Pagonia nėra tas pats, kaip lietuviškasis Vytis“ – atrodė, kad ne vienerius metus kaimynų opozicijos lyderę globojanti Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija mandagiai, diplomatiškai, bičiuliškai pataisys pono Kučinskio mestą ir su tiesa prasilenkiančią tezę.
Tačiau nutiko sunkiai suprantamas dalykas – Užsienio reikalų ministerija šią litvinizmo tezę jau savo vardu tą pačią dieną paskelbė tarnybos ELTA padedama: Lietuvos herbas Vytis ir Pagonia yra skirtingi herbai.
Ir vėl maniau, kad šią raštu išdėstytą ir istorinę tiesą vulgariai neigiančią poziciją Ministerija, atsiprašiusi lietuvių, atšauks. Bet ne. Tik žinių portaluose Ministerijos pareiškimo citatoje po kurio laiko atsirado skliaustai su daugtaškiu.
Laisvame pasaulyje tikrai galima žaisti žavius postmodernius žaidimus: teigti, kad nei istorinių faktų, nei istorinės tiesos nėra, kad egzistuoja tik mūsų interpretacijos, kad visiems ir šiandien reikia pripažinti teisę į paraistoriją.
Gal ir tinka tokie žaidimai labai jauniems ar labai populiariems istorikams? Bet ką daryti, kai tokius posmodernius žaidimus perima politikai? Pavyzdžiui, Putinas, neigiantis ukrainiečių tautos egzistavimą.
Taip, tas pats Putinas, kuris savo „istoriniuose traktatuose“ yra dėstęs ir „rusiškos Lietuvos“ koncepciją.
Ką daryti, kai rusiškos ruletės aistringai griebiasi Lietuvos ministerija ir jos globojami baltarusių opozicionieriai?
Juk kai mūsų Užsienio reikalų ministerija pareiškia, kad slavų kalba vadinamas LDK Vytis nebėra Vytis, ji sykiu lietuviams ir pasauliui paskelbia, jog slaviškai vadinama Lietuva nebėra Lietuva, lietuviai – lietuviais, Vilnius – Vilniumi. „Litva“ – tai ne Lietuva, „litvinai“ – ne lietuviai, o „Vilna“ – ne Vilnius. Ne tik paskelbia, bet ir ima politinėje erdvėje atitinkamai elgtis.
Ir štai, rimtas klausimas mūsų politikams ir baltarusių opozicijos žmonėms: ar žaisdami postmodernius žaidimus, neigdami istorinę tiesą, meluodami vienas kitam ir savo visuomenėms, galime turėti vilties susikurti patikimus gerus ilgalaikius mūsų tautų santykius?
Vargu. Pasidavę Kremliaus žaidimams greičiau galime ilgam šiuos santykius sugadinti, tarpusavio pasitikėjimą prarasti.
Regis, ne padeda, o trukdo lietuviams ir baltarusiams susikalbėti Baltarusijos opozicijos lengvai įsigyti Lietuvos politikai, žurnalistai, „viešosios nuomonės formuotojai“… Toji nuostata, kad viskas Lietuvoje perkama, vargu ar tinka geros kaimynystės santykiams megzti.
Ar būtų įmanoma nuo propagandos pereiti prie atviro dialogo, pagarbos vienas kitam ir bendrai praeičiai? Gal? Tik ar pradėto žaidimo žaidėjai dar turi jėgų žaidimo aistrai atsispirt?
Net baltarusiai tiek nepakenks, kiek savi idiotai universitetuose ir ministerijose.
Su tuo baltarusišku „herbu“ reikia kovoti visomis įmanomomis diplomatinėmis priemonėmis.