Darius Trečiakauskas. Viešas atsakymas etnomuzikologui Eirimui Veličkai apie „vaikmušius“ tėvus

Šeima Preambulė.

Garsus etnomuzikologas Eirimas Velička, interneto platybėse gan aktyviai pravardžiuoja tėvus ir visus kitus, kurių nuomonė nesutampa su jo, ir kurie mato kokių nors problemų galiojančiame vaiko teisių pagrindų įstatyme, „vaikmušiais“, norinčiais smurtauti prieš vaikus.

Kadangi jis viešai, vienoje iš socialinio tinklo Facebook grupių pateikė visą eilę klausimų susijusių su šia tema, tai aš, kaip žmogus, ne itin išmanantis etnomuzikoje, bet per savo visuomeninę patirtį ne vienerius pastaruosius metus nuolat susiduriantis su minima tema, drįstu bandyti atsakyti „vaiko teisių ir „vaikmušių“ tėvų“ ekspertui.

Pirmiausia, matyt, reikėtų apsibrėžti kai kuriuos išeities taškus.

Vaikų mušimas draudžiamas, neleistinas, ir taškas, – šitas punktas labai aiškiai ir nedviprasmiškai buvo įrašytas naujai siūlomose įstatymo pataisose. Ir todėl, prašau tamstos baigti visus, kurie galvoja kitaip ar turi daugiau patirties ir platesnę pasaulėžiūrą nei Eirimas Velička, pravardžiuoti vaikmušiais ir smurto propaguotojais – šitie žmonės tikrai yra tokie pat normalūs, kaip (tikiuosi) ir tamsta ar bet kurie kiti. Jie be galo myli savo vaikus, vertina šeimą, o daugelis sugeba pažvelgti daug giliau, yra daug jautresni, empatiškesni ir be apsimestinės, taip dabar paplitusios pristaikėliškos „geriečio“ kaukės.

Jiems, kaip ir žymiausiems pasaulio psichologams yra akivaizdu, kad prievartinis vaiko atskyrimas nuo tėvų ir šeimos, labai dažnai yra didesnė, niekaip nebeatitaisoma ir turinti liekamuosius reiškinius visam likusiam gyvenimui psichologinė trauma ir skriauda vaikui, negu tas lengvas kepštelėjimas (šiandien vienareikšmiškai įvardijamas fiziniu smurtu ir prilyginamas mušimui beisbolo lazda ar daužymui į radiatorių), pakeltas balsas (šiandien vienareikšmiškai įvardijamas psichologiniu smurtu) ar nenupirktas naujas kompiuteris ar mobilus (šiandien vienareikšmiškai gali būti įvardijamas kaip nepriežiūra).

1. Pasakykite, UŽ KĄ tuomet vaikus reikėtų mušti? Kas yra tie kraštutiniai atvejai? Konkrečiais pavyzdžiais.

Atsakymas. Vaikų mušti ne tik, kad nereikia, negalima, bet ir griežtai draudžiama! Bet, jei mama trejų metų vaikui kišančiam rankas prie karštos orkaitės pliaukšteli per rankas sakydama „karšta“ – tai NĖRA smurtas, jei mama pagavusi į gatvę po mašiną lekiantį savo vaiką emocijos ar afekto būsenoj jam pliaukšteli per minkštąją ir paskui apsikabinusi verkia, nes būtų jo netekusi – tai NĖRA smurtas, jei tėvas savo paauglę dukrą besipriešinančią ir berėkiančią, sutramdo ir išneša iš girtų ir „gerų, viskam pasiruošusių draugų“ kompanijos – tai NĖRA smurtas … ir tokių atvejų gyvenime gali būti ir yra šimtai.

Bet pagal šitą „šakališką vaikų verslo“ įstatymą – visi tokie atvejai yra traktuojami vienareikšmiškai ir be jokių diskusijų, lygiai taip pat kaip ir tamstos pamėgtas vaiko galvos daužymas į radiatorių – kaip smurtas. Jei mama ar tėtis nesusivaldė impulso pagauti ir pliaukštelėjo savo vaikui – tai NĖRA smurtas, tai gali būti auklėjimo įgūdžių stoka, emocinės būsenos momentas, nesusivaldymas, patirties neturėjimas … ir kas tik nori, bet tikrai ne priežastis atimti vaiką iš mylinčių ir gyvybę už jį pasiruošusių atiduoti tėvų.

2. Jeigu prieiname iki kažkokių „kraštutinių atvejų“, kur nebeveikia jokios kitos žmogiškos ir civilizuotos priemonės (aiškinimasis, susitarimas, griežtas pokalbis, apribojamos pramogos ar pan.) – tai ar tai nerodo, kad JAU ANKSČIAU nebuvo tinkamo auklėjimo, ir padarytos ESMINĖS auklėjimo klaidos?

Jeigu vaikui neišugdyti bendrabūvio ir elgsenos pagrindai „iki kraštutinio atvejo“ (ir „beržinės košės“), tai veikiausiai nebūta JOKIO auklėjimo, ir turime reikalų su socialiai apleistu vaiku, t. y. vaiko nepriežiūra.

Atsakymas. Tamsta prieštaraujate pats sau – griežtas pokalbis, aiškinimasis, pramogų apribojimas … jau pats auklėjimo faktas – pagal „šakališką vaikų verslo“ įstatymą yra vertinama ir traktuotina kaip smurtas. Juk norint vaikui įdiegti bendrabūvio ir elgsenos pagrindus – būtina nuo mažens vaikams diegti ir mokyti juos ne tik teisių, bet ir pareigų, pagarbos, atjautos, meilės savo artimui ir klausyti tėvų.

Ir, jei tamsta savo šeimoje bandote pradėti auklėti vaiką, t.y. be jo teisių garbinimo bandote „primesti“ jam ir kokias nors pareigas, jūs Eirimas Velička, esate smurtautojas.

Taip, nedaužote vaiko galvos į radiatorių, bet visi kiti jūsų veiksmai yra pagal įstatymą kvalifikuojami kaip emocinis, psichologinis ir visoks kitoks įmanomas smurtas, vaiko teisių ir elementarių poreikių neužtikrinimas. O jei dar, neduok Dieve, mama maitins kelių mėnesių kūdikį atsigulusi, o ne sėdėdama – tai jau yra mirtinas pavojus, kurio atveju vaikas „gelbėjamas“ nedelsiant.

Ir tai realiai vyksta Lietuvoje po šio įstatymo priedanga. Todėl jūsų suvokimas apie „civilizuotas“ auklėjimo priemones irgi yra tradiciškai viduramžiškas ir prilygstantis tų pačių „vaikmušių“ supratimui apie „beržinę košę“. Nes, jei norite savo vaiką išauklėti tikru vyru ar moterimi, su visomis jo lyčiai būdingomis savybėmis ir atsakomybėmis – tai nešiuolaikiška ir senamadiška atgyvena, kuri turi būti išgyvendinta nedelsiant.

Ir todėl, po tokio jūsų viešo pasisakymo, VVTAIĮT darbuotojai turi nedelsiant apsilankyti tamstos namuose, užpildyti grėsmių lygio vaikui lentelę ir visiškai teisėtai atimti tamstos vaiką iš jam nesaugios aplinkos, suburti atvejo komandą, pradėti „pagalbos“ šeimai veiksmus, atvejo vadybą …, o tamstai ir žmonai būtina išklausyti pozityvios tėvystės kursus, gauti kelių mėnesių ar ilgesnės trukmės psichologinių konsultacijų kursą, gal dar bus nustatyta, kad reikėtų ir gydymo nuo alkoholizmo kursą praeiti … Nes būtent tamstos įvardinti ir tamstos šeimoje taikomi metodai yra pati tikriausia įstatyme apibrėžto „smurto“ apraiška prieš vaiką.

Na ir po pusės metų vis dar galėtumėt bandyti įrodinėti, kad jūs esate tinkami tėvai, susitaikę, pritariantys, bendradarbiaujantys, vykdantys visus tarnybų nurodymus, išklausę visus įmanomus kursus, susiradę naujus darbus, pasididinę trūkstamą buto plotą …

3. Jeigu šeima yra normali, kultūringa, rūpinasi savo vaiku (ne bomžai, ne degradai, ne alkoholikai ar narkomanai), ir PRIŽIŪRI, ir AUKLĖJA savo vaikus, tai tuomet nėra ir prevencijos poreikio, ir vaikų atskyrimo nuo tėvų pavojaus; tuomet tampa visiškai nebeaišku, kokiu tikslu yra advokataujama „vaikmušiams“, ir kodėl staiga taip susirūpinama „tradicinėmis vaikmušių teisėmis“? Logiškai man čia galai nesusieina niekaip.

Atsakymas. Kariuomenėje turėjome tokį kapitoną kuris mėgdavo sakyti, „o ypatingai glušiems, – pakartosiu dar kartą“. Taigi „jeigu šeima yra normali, kultūringa, rūpinasi savo vaiku (ne bomžai, ne degradai, ne alkoholikai ar narkomanai), ir PRIŽIŪRI, ir AUKLĖJA savo vaikus“ tai tuomet kodėl būtent iš tokių šeimų po šio įstatymo įsigaliojimo buvo pradėti atiminėti vaikai?

Ir būtent turint logiško ir nuoseklaus mąstymo gebėjimų – galai ir sueis. Nes juk įstatymo tikroji paskirtis tai nėra pagalba šeimai ar vaikui, nes ten yra tik mistinės „teisės, smurtas ir apsauga“ įvilkti į taip reikalingą formą. Kas iš esmės pasikeitė po šio įstatymo įsigaliojimo?

Iki įstatymo – būdavo socialinės rizikos grupės šeimos ir buvo valstybės organizuojama pagalba ir globa to reikalingiems vaikams. Po šio įstatymo – VISOS Lietuvos šeimos, turinčios vaikų, yra potencialios rizikos grupėje, o visas vaikų globos ir paslaugų teikimo paketas perduotas iš valstybės į PRIVAČIAS rankas.

Bet už viską vis tiek apmoka valstybė, t.y. mes visi !!! Ir šiandien jau turime tokį lygį, kad yra net socialinių reikalų ministerijos lygmeniu valdininkų, sėdinčių ant dviejų kėdžių – ir užsakovo, ir vykdytojo, kuriam už „nepriklausomas“ paslaugas visų mūsų pinigais apmoka tas pats „užsakovas“. Šiandien kiekvienoje savivaldybėje šitas „verslo modelis“ nukopijuotas viens prie vieno iš norvegiškojo „Barnevernet“ .

P. Erimai Velička, kaip mėgo sakyti mano bičiulis „matyk plačiau, mąstyk giliau“. Jei vadovaujatės logika, atsakykite – kiek vaikų nuo šio įstatymo (o ir anksčiau ) įsigaliojimo buvo atimta prie Vilniaus esančiame taip vadinamame tabore ? Tikiuosi logika šioje vietoje jums padės sudėlioti tikslius skaičiukus.

4. Matuko istorijos atveju (kai vaikas buvo uždaužytas į vonios radiatorių), visi kaimynai mamą ir patėvį matė kaip „normalius“ ir pakankamai „kultūringus“ žmones. Iš šono nesimatė ir neatrodė, kad vaiko patėvis yra vartojantis metamfetaminą, ir dėl abstinencijos patiriantis neadekvačius agresijos priepuolius. Jeigu Matukas būtų buvęs paimtas (remiantis pirmaisiais grėsmės požymiais), mes šiandieną jį būtume turėję gyvą.

Atsakymas. P. Eirimai, meluoti viešai, kaip tai daro D.Šakalienė yra ir negražu, ir negarbinga. Minima šeima buvo socialinės rizikos grupėje ir puikiai žinoma tiek policijai, tiek vaiko teisių tarnybai. Cituoju viešai išplatintą informaciją – „G.Kontenis yra recidyvistas, prieš nužudymą teistas jau du kartus už narkotikų platinimą, svetimo turto sugadinimą ir žiaurų merginos, su kuria draugavo iki pažinties su M.Kaziukaityte, sumušimą. Prieš vaikelio nužudymą jam dar nebuvo pasibaigęs lygtinio teistumo laikotarpis už ankstesnį nusikaltimą.

Teismo proceso metu išaiškėjo, jog sugyventiniai Matuko gyvenimą buvo pavertę košmaru, jis namuose buvo nuolat mušamas, žeminamas, niekinamai vadinamas.

Valstybės institucijos sulaukė signalų apie smurtą prieš vaiką, bet nieko nedarė, kad jis būtų ištrauktas iš pavojingos aplinkos. Abejingi buvo ir kaimynai – lemtingą dieną smūgius ir berniuko riksmą girdėjusi gretimo buto gyventoja neiškvietė pagalbos, tik pagarsino televizorių.“

O juk ir tuo laikotarpiu galiojo tie patys BK straipsniai, smurto artimoj aplinkoj įstatymas, Konstitucija, vaiko teisių konvencija … bet tarnybos viską žinojo ir nieko nedarė. Kodėl?

Gal anot vieno mūsų garsaus valstybės veikėjo „kas galėtų paneigti“, kad tai nebuvo daroma tyčia, kad būtų sulaukta platesnio rezonanso?

Kas iš visų tų gausių tarnybų ar policijos pareigūnų po šios tragedijos realiai buvo nubaustas, buvo išmestas ar pažemintas pareigose?

Jei visi, kam priklausė, tada būtų atlikę savo pareigas ne formaliai ar tik dėl pinigų – taip, Matukas galėtų būti gyvas, bet ir po šio įstatymo įsigaliojimo jis lygiai taip pat galėjo sulaukti tokio pačio likimo, nes būtent tokiose situacijose esantiems vaikams – šitas įstatymas neatnešė nieko naujo.

Šitas įstatymas tik prilygino visas Lietuvos šeimas tokioms kaip minimoji Matuko „šeima“ Kėdainiuose.

5. Šie metai (2018 m.) – pirmieji per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją, kuomet šeimose nežuvo NEI VIENAS vaikas (pernai, 2017 žuvo šeši). Jums tai ką nors reiškia? Man reiškia labai daug.

Atsakymas. Aš puikiai suprantu, kai siekiant tikslo, taip grubiai taikomas gebelsiškas metodas – kad daug kartų pakartotas melas esą tampa tiesa. Bet taip pat prisimenu ir kitą žinomą posakį „galima visą tautą apgaudinėti trumpą laiką, galima dalį tautos apgaudinėti visą laiką, bet neįmanoma visos tautos apgaudinėti visą laiką“.

Dar ne taip senai D. Šakalienė ir jos „trubadūrai“ viešai ir garsiai šaukė, kad Lietuvoje artimoje aplinkoje kasmet būdavo nužudoma po 20-30 vaikų.

Statistikos departamentui viešai paneigus šitą melą, atsirado frazė „pernai, 2017 m žuvo šeši, kai 2018 m. šeimose nežuvo NEI VIENAS vaikas“, kai kas dar prideda skambų „pirmieji metai per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją“.

Iš kur tokia statistika? Kas ją pateikė, kuo remiantis ir kiek šitie skaičiai yra pagrįsti realybe?

Kiek žinoma, pernai sausio mėn buvo nužudytas vienas vargšas Matukas ir jau po to visos tarnybos „stovėjo ant ausų“, kad tai nepasikartotų. Taip, dar nusižudė mama, kai iš jos pagal melagingą skundą atėmė vaiką, dar vienas tėvas pasekė tuo keliu, bet nužudytų vaikų praeitais metais … neteko girdėti.

Dar prieš kelis metus viena psichopatė sumetė vaikus į šulinį, tai matyt po to turėjo būti visi šuliniai užkalti.

Dar girdėjau, kad vienas imbecilas virtuviniu peiliu nužudė žmogų. Tai matyt dabar kiekvienas turintis savo namuose virtuvinį peilį, bent porą kartų per mėnesį privalo registruotis policijoje, ir taip pat privalo kas mėnesį praeiti virtuvėje turimų peilių metrologinę patikrą.

Dar girdėjau, kad vienas girtas automobiliu įvažiavo į vaikus stotelėje, todėl dabar kiekvienas neteisingai priparkavęs savo automobilį bus traktuojamas kaip smurtautojas ir gaus minimum 10 metų kalėjimo, dar …

6. Nesakau, kad tarnybos veikia gerai. Ne, jos NEGALI veikti tobulai, nes: 1) veikia tik pirmus metus; 2) ten, kur užprogramuotos konfliktinės situacijos, neįmanomi „geri“ sprendimai: pretenzijų, nelaimingų čia neišvengiamai bus.

Atsakymas. P. Eirimai Velička, vadinasi tamsta visiškai nesugebat logiškai mąstyti ir nesuprantat įstatymo esmės. Juk šio įstatymo „krikštamotė“ kaip tik visur viešai „piarinasi“ koks tobulai geras yra įstatymas, kaip visiškai nieko nereikia keisti ir kiek tūkstančių vaikų pagaliau „išgelbėta“. Bet, anot D. Šakalienės, tai tik pradžia, nes remiantis „kažkur, kažkieno atliktais tyrimais“ Lietuvoje kas penktas vaikas patiria smurtą ir visus šiuos vaikus yra būtina atskirti nuo nesaugios aplinkos. Kadangi Lietuvoje yra truputi virš pusės milijono vaikų, panašu, kad „planas galimai yra sudarytas“ maždaug 100 tūkstančių mūsų vaikų. Todėl, pasak D. Šakalienės, tarnybos ir „dirba gerai“, nors veikia tik pirmus metus, bet joms gyvybiškai trūksta finansavimo, tada būtų galima „išgelbėti“ dar daugiau vaikų.

Ar pastebit, vienintelė problema kuri yra vis akcentuojama ir viešinama – pinigų trūkumas, ir visos tos vis „netikėtai“ iškylančios, atsirandančios ar blogiečių paviešinamos problemos ir yra tik dėl to, kad trūksta pinigų.

Gal dėl to ir mūsų valstybės mažųjų piliečių įvaikinimo reikalavimai užsieniečiams yra daug žemesni negu Lietuvos piliečiams, anie juk sumoka dešimtis tūkstančių tarpininkams, kurie viską greit ir nepriekaištingai sutvarko.

Pinigai ? O kaip vaikai ? Kam iš tikrųjų rūpi vaikai ir jų likimai, kas vyksta jų dvasioje ir tai, kas ką paskui daro su jų fiziniais kūnais ?

P. Eirimai Velička, šnekat apie užprogramuotas konfliktines situacijas. Tai juk lygiai tas pats kaip buvo ir Tarybų Sąjungoj – buvo vieša politika ir buvo viena vieša žinia, kad toje valstybėje viskas yra gerai ir visi gyvena tobulai, o visi, kurie galvojo ar šnekėjo kitaip – buvo a priori užprogramuoti valstybės „priešai“. Ir toks nihilistinis tamstos pareiškimas, kad „geri sprendimai neįmanomi: pretenzijų, nelaimingų čia neišvengiamai bus“ – iš anksto parodo tamstos požiūrio seklumą ir asmeninės pozicijos abejingumą pačiai problemos esmei. O gal kaip tik tamsta puikiai suvokiate gilumines šio, masinės psichozės sukeltame fone prastumto įstatymo priežastis, ir tik apdairiai manipuliuojate žmonių nuotaikomis ir emocijomis, juos vis pakartotinai vadindamas „vaikmušiais“ ir apdalindamas kitais „gražiais“ epitetais.

Vietoje epilogo.

O ar kas nors surinko statistiką ar atliko analizę kiek vaikų iš tų kelių tūkstančių, kurie be realaus (nekalbu apie formalų grėsmių lygio lenteles) pagrindo atskirti nuo savo tėvų, žiauriai ir negailestingai išplėšti iš šeimų, patyrė psichologines ir fizines traumas mėtomi per globėjus, paliekami kaip daiktai, kai globėjas su savo šeima ir vaikais vyksta atostogų ar jam reikia „atsikvėpti“, kai tų vaikų neleido švęsti su jais tikrai besirūpinančiais ir mylinčias žmonėmis, paliko vienišus „globos“ namuose, pamiršo, kad jie yra vaikai ir turi tėvus, kitus juos mylinčius ir jais besirūpinančius žmones?

KIEK ?

SADM ministras jau viešai prisipažino, kad sistema padarė „mažareikšmių“ klaidų, kad neteisūs buvo tarnybų darbuotojai Kručinskų atveju, kad … Bet kas išgydys tų vaikų širdeles, kas atlygins tą nekaltai patyrusių vaikų nežmonišką atskirties skausmą, kas nuramins ir atlygins patirtą širdgėlą motinoms ir tėvams, iš kurių buvo išplėštas jų mylimiausias turtas, kas prisiims atsakomybę už šitą, nežmonišką genocidą prieš šeimos institutą, vykdantį įstatymą, kas prisipažins gavęs trisdešimt sidabrinių … nors sunku patikėti, kad pasielgs kaip parašyta Biblijoje?

Dariaus Trečiakauskas yra Lietuvos Tėvų Forumo pirmininkas