Pirmadienį žmogaus teisių organizacijos išplatino prašymą, kuriame kreipėsi į Generalinę prokuratūrą prašydamos atmesti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro (LGGRTC) prašymą panaikinti J.Krikštaponio kario-savanorio teisinį statusą.
LGGRTC remdamasis dviejų istorikų išvadomis teigia, esą J. Krikštaponis karo metu dalyvavo masinių gyventoju žudynėse Baltarusijoje. Tačiau žmogaus teisių gynėjai iš J.Krikštaponio biografijos tyrinėtojo gavo įrodymus, kad minėtas partizanas tuo metu vokiečių okupantų surengtose civilių gyventojų žudynėse fiziškai negalėjo dalyvauti. Taip pat gavo įrodymus, kad pats J.Krikštaponis nukentėjo nuo nacių – karo pradžioje GESTAP-o buvo kalinamas Kauno kalėjime. Pastarąsias aplinkybes LGGRTC sąmoningai nutyli – kaip ir daugelis kitų šio laisvės kovotojo biografijos duomenų jos nėra paskelbtos LGGRTC tinklalapyje.
Žmogaus teisių gynėjai kartu prašo LGGRTC direktorių nušalinti nuo tolesnių J.Krikštaponio biografijos tyrinėjimų iki šiol ją tyrinėjusius istorikus Mindaugą Pocių ir Alfredą Rukšėną – atsisakyti pastarųjų vertinimų šia tema dėl nepakankamos jų profesinės kompetencijos ir dėl to, kad šie asmenys yra galimai suinteresuoti trečiųjų asmenų pageidaujamais tyrinėjimų rezultatais, dėl ko, turėdami išankstinę nuostatą, jie negali objektyviai vertinti tyrinėjamų faktų.
Kartu pabrėžiama, kad ydingas minėtų istorikų J.Krikštaponio biografijos tyrimas patvirtina faktą, jog dėl lietuvių dalyvavimo/nedalyvavimo karo metu vokiečių okupacinės valdžios organizuotose civilinių gyventojų žudynėse, taip pat dėl atskirų žmonių kaltės nustatymo padarius/nepadarius nusikaltimus, sprendimus priima ne kompetentingos Lietuvos valstybės institucijos, ne profesionalūs galimų nusikaltimų tyrinėtojai, o ideologiškai angažuoti ir galimai galutiniais tyrinėjimų rezultatais asmeniškai suinteresuoti istorikai ar net žurnalistai (pvz., R.Vanagaitė). Dėl to Lietuvos laisvės kovų didvyrių reputaciją ir Lietuvos laisvės kovų istorinės atminties formavimo raidą šalyje (Laisvės kovų didvyrių juodinimą) lemia atsitiktinių asmenų nekompetencija arba šių asmenų subjektyvūs ideologiniai įsitikinimai, kas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ( 31 str.) ir teisinės valstybės principams.
Prašymo autoriai atkreipia visuomenės dėmesį į pastaruoju metu viešai vykdomą Lietuvos laisvės kovotojus juodinančią politinę kampaniją, kurią praeityje daugelį dešimtmečių vykdė sovietų okupacinės struktūros. Jų vertinimu, dabartinė minėta politinė kampanija yra ankstesnio Lietuvos pokario partizanų pjudymo tęsinys, absoliučiai sutampantis Rusijos hibridinio karo prieš Baltijos valstybes tikslais (Rusija teigia, esą visi pokario partizanai ir rezistencinio judėjimo dalyviai buvo naciai ir žydšaudžiai).
Ši kampanija tarnauja Rusijos agresyviai politikai pagrįsti kare prieš Ukrainą (prieš tariamą nacizmą) ir demokratinį Vakarų pasaulį. Pažymime, kad viešai pateiktas neprofesionalus J.Krišatponio biografijos tyrimas kelia ne tik abejones dėl LGGRTC veiklos atitikimo deklaruojamiems tikslams – atkurti istorinę tiesą ir teisingumą (LGGRTC nuostatų 5 p.), jis netiesiogiai patvirtina, kad LGGRTC pamažu faktiškai tampa (arba jį yra siekiama paversti) politinių sąskaitų suvedinėjimo ir Lietuvos istorijos perrašinėjimo institucija.
Prašymo kopijos išsiųstos šalies Prezidentui, Seimo nariams, Pasipriešinimo dalyvių (Rezistentų) teisių komisijai, Ukmergės rajono valdžios atstovams, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bei Lietuvos laisvės kovotojų sąjungoms.
Jį pasirašė Piliečių gynybos paramos fondo, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos, Lietuvos Helsinkio grupės, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos atstovai ir Lietuvos kultūros kongreso garbės pirmininkas.
Visas Prašymo tekstas ČIA
