Lietuvos Respublikos Prezidentei J.E. Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Kopijos:
Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijai
Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijai
Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai
Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijai
Žiniasklaidai
Lietuvos intelektualų ir nevyriausybinių organizacijų (LINVO) koalicijos pareiškimas
Europos ir Lietuvos viešojoje erdvėje aštrėjant diskusijoms tarp visuomeninių ir politinių jėgų remiančių tik
pabėgėlių humanitarinę globą, iš vienos pusės, ir nevaldomos imigracijos šalininkų, iš kitos, Lietuvos valdžios institucijos,
mėgindamos pateisinti nuostatą perkelti į Lietuvą ir dalį migrantų, apibendrintai juos įvardija pabėgėliais.
Atkreipiame dėmesį, kad ne visi į ES valstybes atvykstantys migrantai turi teisę į pabėgėlio statusą.
Pagal 1951 m. Ženevos konvencijos nuostatas pabėgėlio statusas gali būti suteiktas užsieniečiui prieglobsčio prašytojui,
kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai
socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos
valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė
gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti (gali būti kankinamas, patirti žiaurų, nežmonišką
elgesį, žeminamas jo orumas, jam gali būti įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija, kyla grėsmėje gyvybei,
sveikatai, saugumui ar laisvei ir kt.).
Pagal 1990 m. Dublino konvenciją ir ją papildančius reglamentus pabėgėlio statuso suteikimo klausimas sprendžiamas
ES valstybėje, j kurią trečiosios šalies pilietis ar asmuo be pilietybės pateko pirmiausiai, ir jam gavus
pabėgėlio statusą, atitinkama tokio statuso asmens apsauga ir teisės tampa privalomos ir kitoms ES valstybėms.
Akivaizdu, kad Lietuva dėl savo geografinės padėties sprendimuose suteikiant pabėgėlio statusą beveik nedalyvauja,
tačiau turi juos besąlygiškai vykdyti.
Yra žinoma, jog daug trečiųjų šalių gyventojų į ES patenka iš šalių, kuriose nevyksta kariniai konfliktai, jie nėra
persekiojami, nekyla grėsmė jų gyvybei (pvz., iš Turkijos, Pakistano, Maroko ir kt.). Tokie asmenys pagal minėtų
konvencijų nuostatas negali būti laikomi pabėgėliais ir pretenduoti į pabėgėlio statusą. Jiems gali būti suteiktas papildomos
apsaugos statusas. Į papildomą apsaugą galintis pretenduoti asmuo apibrėžiamas kaip trečiosios šalies pilietis
ne/mieste, valstybėje pareikalauti visų tinkamai atlikti pareigas.
15. Užtikrinti sveikatos paslaugų prieinamumą visose ir atokiausiose kaimo vietovėse.
16. Išreikalauti iš ES tiesiogines išmokas ūkininkams ne mažesnes nei ES vidurkis. Užtikrinti
smulkių, vidutinių, stambių žemės ūkių proporcingą vystymąsi Lietuvoje, remiantis Europos
valstybių gerąja patirtimi, pavyzdžiui Šveicarijos, Lenkijos.
17. Baigti kaitalioti vasaros- žiemos laiko nustatymus. Nustatyti pagal Lietuvos geografinę padėtį ir laiko juostą
atitinkantį pastovų laiką.
Konferencijos pirmininkaujantys:
Lietuvos mokslų akademijos prezidentas prof. Valdemaras Razumas
Lietuvos Nepartinio demokratinio judėjimo pirmininkas,
„Kultūros kongreso“ tarybos pirmininkas dr. Krescencijus Stoškus
27
ar asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu.
Lietuvos intelektualų ir nevyriausybinių organizacijų koalicija nekvestionuoja Lietuvos valdžios sprendimo solidarizuojantis
su Europos Sąjungos valstybėmis priimti tam tikrą skaičių pabėgėlių statusą turinčių trečiųjų šalių
piliečių. Tačiau kartu su pabėgėliais į ES valstybes masiškai plūstant migrantams, kviečiame Lietuvos valdžios institucijas
nevadinti jų visų pabėgėliais, o atvirai su visuomene svarstyti ne tik pabėgėlių priėmimo, bet ir galimo dalies
migrantų perkėlimo į Lietuvą klausimus.
Kartu atkreipiame dėmesį, kad imigracijos klausimų svarstymas Lietuvoje negali būti atviras ir keliantis visuomenės
pasitikėjimą, kol bus ignoruojama ypač skaudi ir pavojinga valstybei masinės piliečių emigracijos tema. Statistikos
duomenimis per pastaruosius du dešimtmečius iš Lietuvos emigravo beveik trečdalis (apie 900 tūkst.) gyventojų.
Nerimą kelia tai, kad Nacionalinės pažangos programoje (strategija „Lietuva 2030”) nėra net užuominos apie šią
Lietuvą ištikusią egzistencinę problemą. O verslo grupės kaip atsvarą emigracijai netgi siekia skatinti imigraciją, kad
darbo rinką papildytų iš svetur atvykę „kvalifikuoti specialistai” ir nereikėtų gerinti darbo sąlygų ir didinti atlygio
savo piliečiams, tuo būdu sudarant sąlygas jiems neišvykti iš Lietuvos.
Analogiškas didžiųjų ES valstybių politinio elito ir verslo sluoksnių požiūris sukėlė migracijos krizę, kurį paskatino
ES valstybių dezintegraciją: Šengeno erdvėje jau imama varžyti ES piliečių judėjimo laisvė, stabdomas Dublino
konvencijos galiojimas (Vengrija), rengiamasi referendumu spręsti dėl išstojimo iš ES (Didžioji Britanija) ir pan.
Akivaizdu, kad Lietuvos valstybės vadovų bei politinio elito požiūris į valstybės ir tautos, kaip politinio subjekto,
išlikimo galimybę negali būti trumparegiškai grindžiamas ekonomine nauda. Valstybė privalo turėti ilgalaikę imigracijos
ir emigracijos strategiją, atsakingos institucijos turi parengti ir Įgyvendinti šių procesų suvaldymo programas,
įskaitant reemigraciją skatinančias priemones. Bet koks delsimas sukelia negrįžtamus padarinius valstybei ir visuomenei.
Atkreipiame valstybės vadovų ir valdžios institucijų dėmesį, kad emigracijos masto ignoravimą visuomenė vertina
kaip valdžios atsakomybės arba gebėjimų stoką garantuoti valstybės suverenumą ir tautos tęstinumą. Todėl raginame
Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimą ir Vyriausybę ryžtingai imtis kompleksinės ir ilgalaikės imigracijos ir
emigracijos strategijos rengimo ir įgyvendinimo, ypač – neatidėliotinų priemonių emigracijai suvaldyti ir reemigracijai
paskatinanti.
Intelektualų atstovai:
SAULIUS ARLAUSKAS – teisės filosofas, mokslų daktaras, profesorius;
ANTANAS BURAČAS – LMA akademikas, profesorius, Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinės
grupės narys;
RITA ALEKNAITĖ-B1ELIAUSKIENĖ – kultūrologė, humanitarinių mokslų daktarė, M. Romerio
universiteto profesorė;
BRONIUS GENZELIS – habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius,
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akto
„Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo” signataras,
Valstybinės mokslo premijos laureatas;
LAURA JANULEVIČIŪTĖ – teologė, teisės magistrė;
ALDONA BIRUTE JANKEVIČIENĖ – advokatė;
VIDMANTĖ JASUKAITYTĖ -rašytoja, publicistė, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios
Tarybos Akto ,,Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo”
signatarė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė, Lietuvos moterų
sąjungos įkūrėja, literatūros premijųlaureatė;
VLADAS KANČAUSKAS – dailininkas, skulptorius;
PETRAS KUNCA – smuikininkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius;
KRESCENCIJUS STOŠKUS – filosofas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos kultūros
kongreso ir Nepartinio demokratinio judėjimo tarybos pirmininkas;
JŪRATĖ MARKEVIČIENĖ – kultūros antropologė, paveldosaugininkė, tarptautinė kultūros
paveldo ekspertė – ICOMOS narė;
POZICIJA
EDITA MILAŠEVIČIŪTĖ – rašytoja, Nepartinio demokratinio judėjimo tarybos narė;
GEDIMINAS MERKYS – sociologas, profesorius, habilituotas mokslų daktaras;
GEDIMINAS NAVAITIS – psichologas, M. Romerio universiteto profesorius;
ALVYDAS PAULIUKEVIČIUS – medicinos mokslų daktaras, profesorius;
VYTAUTAS RUBAVIČIUS – rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras;
DAIVA TAMOŠAITYTĖ – humanitarinių mokslų daktarė, rašytoja, filosofė;
ALFONSAS VAIŠVILA – teisės filosofas ir teoretikas, M.Romerio universiteto profesorius,
habilituotas mokslų daktaras;
GYTIS VAITKŪNAS – dailėtyrininkas, kultūrologas;
Nevyriausybinės organizacijos:
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – Romualdas Povilaitis
Piliečių gynimo paramos fondas – Stasys Kaušinis
Nepartinis demokratinis judėjimas – Krescencijus Stoškus
Lietuvos karjeros specialistų asociacija – Kęstutis Mikolajūnas
Lietuvos aeroklubas – Jonas Mažintas
Nacionalinė antikorupcijos asociacija – Kęstutis Zaborskas
