Darius ČIUŽAUSKAS
Geologinės praktikos Norvegijos kalnuose metu žuvusios studentės Rūtos Šakinytės tėvams prireikė ilgo bylinėjimosi siekiant įrodyti, kad dėl tragiškos dukros mirties atsakomybė krinta ant Vilniaus universiteto. Pastarojo išsisukinėjimams ir vengimui prisiimti kaltę tašką padėjo Aukščiausiasis Teismas.
nuotr. 1 nuotr.
Dėl Norvegijos kalnuose žuvusios dukros Rūtos Šakinytės didžiulį skausmą iki šiol kenčiantiems tėvams teko ilgai bylinėtis, kad būtų patvirtinta, jog dėl merginos mirties atsakomybę turi prisiimti Vilniaus universitetas. A.Šakinio asmeninio abumo nuotr.
Vilniaus universitetui nepavyko įrodyti, kad neturi nieko bendro su savo studentės R.Šakinytės mirtimi. Galutine ir neskundžiama nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) konstatavo, jog būtent jis privalo prisiimti atsakomybę dėl tragiškos studentės žūties.
Geologinę praktiką Norvegijos Hemsedalio kalnuose atlikusi Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Geologijos katedros trečiakursė tragiškai žuvo 2015 metų birželio 27 d. Ji mirtinai susižalojo nukritusi nuo stataus skardžio.
Atmetęs universiteto kasacinį skundą, LAT paliko galioti Vilniaus apygardos teismo sprendimą. Trijų teisėjų kolegijos verdiktas įsiteisėjo iš karto po jo paskelbimo. Į pastarąjį teismą kreipėsi R.Šakinytės tėvai. Po to, kai pirmosios instancijos Vilniaus miesto apylinkės teismas jų ieškinį atmetė, nenustatęs universiteto ar jo darbuotojų neteisėtų veiksmų. Ir net iš dukros netekusių tėvų priteisė per 3000 eurų bylinėjimosi išlaidoms padengti.
Tėvams palankų sprendimą priėmęs Vilniaus apygardos teismas rėmėsi Lietuvos ekspertizės centro darbų saugos kompleksinės ekspertizės išvadomis, jog pagrindine nelaimingo atsitikimo priežastimi tapo tai, kad Vilniaus universitetas neužtikrino praktikantų saugumo žinių patikrinimo ir nevykdė saugumo nuostatų laikymosi kontrolės. Tai pagrįstai įvertinta kaip universiteto veiksmų neteisėtumas.
Praktikos vadovo prižiūrimi penki studentai Norvegijos kalnuose atliko mokomąją praktiką, už kurios organizavimą, vadovaujantis Mokslo ir studijų įstatymu, buvo atsakingas universitetas.
LAT pažymėjo, kad teikiamų studijų saugumas yra vienas iš šių paslaugų kokybės požymių, todėl būtent universitetui studijų sutarties pagrindu tenka pareiga užtikrinti studijų bei pačių studentų saugumą. Aukštoji mokykla atsako ne tik už techninį praktikos organizavimą, bet ir už organizuojamos praktikos saugumą.
Pasak LAT teisės tyrimų grupės teisėjo padėjėjos Olgos Kungienės, Teisėjų kolegija nurodė, kad netinkamas įsipareigojimo suteikti kokybiškas studijas pagal studijų programą vykdymas neatitiko rūpestingo elgesio standarto ir tai turėjo įtakos tam, kad studentė žuvo mokomosios praktikos metu ir dėl šio nelaimingo atsitikimo studentės tėvai patyrė turtinės ir neturtinės žalos.
Vilniaus universitetas siekė įrodyti, jog studentė pati kalta, nes nukrypo nuo mokomosios praktikos vadovo nustatyto (privalomo) maršruto. Šis argumentas atmestas, nes tokio praktikos vadovo konkretaus ir detalaus studentų maršruto apskritai nebuvo sudaryta.
Dukros netekusiems tėvams Vilniaus universitetas privalės atlygini 60 tūkst. eurų įvertintą neturtinę žalą (prašė 100 tūkst. eurų) ir kompensuoti per 10 tūkst. eurų siekusias dukros laidojimo išlaidas.
Neabejodamas, kad dėl dukros tragiškos mirties kaltas Vilniaus universitetas, jos tėvas Antanas Šakinis didžiulius priekaištus žeria ir šalies teisėsaugai. Vyras tikina iki šios nežinantis dukros žūties aplinkybių. Motyvuodami lėšų stygiumi, prokurorai net nepasivargino nuvykti į Norvegiją ir apžiūrėti įvykio vietą. Dėl merginos mirties aplinkybių ištyrimo pradėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas net keturis kartus. Dėl jo atnaujinimo tėvas priverstas kovoti teismuose.
