Europos Komisijai
Europos žmogaus teisių asociacijai (AEDH)
Kopijos:
Latvijos, Bulgarijos, Slovakijos, Vengrijos Respublikų Parlamentams
J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
Lietuvos Respublikos Vyriausybei
Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijai
Europos departamentui prie LR Teisingumo ministerijos
Žiniasklaidai
LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ
ORGANIZACIJŲ
KREIPIMASIS
2016 m. birželio 21 d.
Vilnius
2016 m. gegužės 26 d. Europos Komisija (toliau – Komisija) pareiškime oficialiai paprašė Bulgarijos, Latvijos, Lietuvos, Slovakijos ir Vengrijos Respublikas iš dalies pakeisti vidaus teisės aktus dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo. Komisijos nuomone, Lietuvos Respublikoje šiuo klausimu galiojančios taisyklės (pirkėjas įsigytoje žemėje privalo ūkininkauti pats) riboja laisvą kapitalo judėjimą ir įsisteigimo laisvę . Komisija pripažįsta, kad apribojimai gali būti pateisinami kovojant su spekuliaciniu žemės įsigijimu. Tačiau, Komisijos nuomone, minėti apribojimai nėra proporcingi, jie yra per griežti ir varžo investicijas į kaimo plėtrą bei diskriminuoja kitus ES piliečius. Pareiškime nurodoma, kad jeigu minimos šalys, įskaitant ir Lietuvos Respubliką, per du mėnesius nesuderins savo nacionalinių teisės aktų su ES teise, Komisija dėl šių valstybių narių gali kreiptis į ES Teisingumo Teismą.
Atkreipiame dėmesį, kad Lietuvos Respublika 2014 m. patvirtino Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą, kuriame įtvirtino vieną iš prievolių visiems asmenims, pageidaujantiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę (įskaitant ir kitų ES valstybių piliečius bei juridinius asmenis): įrodyti ketinimą ne prekiauti ja, o ūkininkauti.
Pabrėžiame, kad kova su diskriminacija yra esminė ir fundamentali, visas šalis vienijanti Europos Sąjungos vertybė. Draudimas diskriminuoti įtvirtintas Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės (toliau- Sutarties ) 2, 3, 10, 18, 19, 36, 37, 40, 45, 65, 95, 107, 114, 157, 199, 200, 214, 326 straipsniuose bei kituose ES dokumentuose.
Europos Sąjungos veikimo sutarties IV dalies „Laisvas asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas“ 50 straipsnio 2 (e) punkte yra įtvirtinta išlyga, kad leidimas įsigyti žemę kitos valstybės narės subjektams galimas tik su sąlyga, kad nebus pažeisti Bendrosios žemės ūkio politikos principai, išdėstyti 39 straipsnio 2 dalyje („<…>Sąjungoje pašalinama bet kokia gamintojų ar vartotojų diskriminacija“).
Atkreipiame dėmesį, kad visos pagrindinės ES institucijos (Europos Parlamentas, Europos Taryba, Europos Komisija) pripažįsta, jog parama žemdirbiams (išmokos) tarp ES valstybių narių skirstoma nevienodai ir neteisingai, t. y. dalis ES piliečių, tarp jų ir Lietuvos Respublikos žemdirbiai, gauna žymiai mažesnes išmokas negu kitų ES valstybių piliečiai.
Todėl Lietuvos Respublikos nustatytas žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo taisykles būtina vertinti atsižvelgiant į Sutarties 39 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes skirtingos išmokos Lietuvos ir kitų ES valstybių žemdirbiams įtakoja Lietuvos valstybės struktūrinius ir socialinius skirtumus, daro tiesioginę įtaką Lietuvos žemės ūkio sektoriaus bei šalies ekonomikos vystymuisi ir žemės ūkio produkcijos konkurencingumui. Pvz., akivaizdu, kad skiriant mažesnes išmokas Lietuvos žemdirbiams (dėl to jie gauna mažesnes pajamas už analogišką darbą ir produkciją nei kitų ES valstybių žemdirbiai), jiems sukuriamos nelygiavertės galimybės dalyvauti žemės rinkoje perkant ir parduodant žemės ūkio paskirties žemę ir tuo būdu pažeidžiami laisvos konkurencijos principai. Dabartinėmis sąlygomis Lietuvos žemdirbiai savo darbu ir už jį gautomis pajamomis, t. y. perkamąja galia, negali konkuruoti su kitų ES valstybių žemdirbiais. O neįstengdami lygiomis sąlygomis įsigyti žemės, jie neįstengs konkuruoti žemės ūkio produkcijos gamybos rinkoje ir gali būti iš jos išstumti. Todėl susiklosčiusios aplinkybės turi būti vertinamos kaip prieštaraujančios Europos Sąjungos ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatoms, o neteisingas paramos žemdirbiams (išmokų) skirstymas, kurį pripažįsta visos pagrindinės ES institucijos, gali būti vertinamas kaip Lietuvos žemdirbių (Lietuvos piliečių) diskriminacija.
Pabrėžiame, kad visos ES sutarties dalys turi vienodą galią, Sutartyje jokia diskriminacijos rūšis nėra išskirta, kova su diskriminacija negali būti selektyvi.
Norime atkreipti Komisijos dėmesį, jog minėtu įstatymu patvirtindama žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo taisykles, Lietuvos Respublika pirmiausiai siekė apsaugoti Lietuvos žemdirbius nuo diskriminacijos. Įvedus sąlygą, kad perkant žemės ūkio paskirties žemę privaloma ūkininkauti, buvo suvienodintos visų žemę perkančiųjų galimybės ja naudotis – minėta nuostata galioja tiek Lietuvos, tiek užsienio valstybių asmenims, todėl ji negali būti laikoma diskriminacine.
Kita vertus, ši sąlyga užkerta kelią spekuliacijai žeme ir sumažina diskriminaciją Lietuvos žemdirbių, kurie yra tokie patys žemės ūkio produkcijos gamintojai ir turi teisę naudotis tokiomis pačiomis sąlygomis įsigyti žemę kaip ir kitų ES valstybių piliečiai.
Pripažįstame, kad Lietuvos Respublikos Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatyme esama tam tikrų perteklinių nuostatų, tačiau analogiškų žemę įsigyti ribojančių nuostatų esama daugelio ES valstybių įstatymuose. Pvz., Vokietijos Federacinės Respublikos Žemės sklypų apyvartos įstatyme nurodoma, jog priimant sprendimą dėl prašymo, susijusio su žemės sklypo perleidimu, būtina atsižvelgti ir į bendrus ekonominius interesus, ypač kai sklypai tiesiogiai perleidžiami žaliavų (žemės išteklių) gavybos tikslais. Leidimus žemei įsigyti išduoda savivaldybėse esantys specialūs Žemės sklypų apyvartos komitetai, jų nariai daugiausia ūkininkai. Suomijos Alando provincijoje žemę gali įsigyti tik šios provincijos gyventojai arba suomiai, išgyvenusieji čia ne trumpiau kaip 5 metus bei įrodę mokantys švedų kalbą.
Šie faktai patvirtina, kad ekonominis išsivystymas, demografinės sąlygos ir žemės ūkio produkcijos gamybos lygis ES valstybėse yra nevienodas. Pripažįstama, kad ES išmokos valstybių žemdirbiams nėra vienodos dėl objektyvių priežasčių. Tačiau būtina pripažinti, kad skirstant išmokas ir derybose dėl jų, neišvengiama subjektyvių vertinimų. Dėl nevienodų išmokų dar labiau didėja žemės ūkio išsivystymo atotrūkis tarp ES valstybių, mažiau išsivysčiusioms valstybėms gaunant mažesnes išmokas, jų žemdirbių perkamoji galia (įskaitant ir žemę) taip pat mažėja.
Atsižvelgdami į būtinybę užtikrinti visų ES piliečių lygias teises ir pritardami siekiui pašalinti Lietuvos Respublikoje apribojimus (prievolę ūkininkauti) asmenims, perkantiems žemės ūkio paskirties žemę, kartu kviečiame pašalinti Lietuvos žemdirbius diskriminuojantį išmokų paskirstymą.
Saulius Arlauskas – teisės filosofijos profesorius, mokslų daktaras;
Vytautas Budnikas – Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas;
Antanas Buračas – LMA akademikas, profesorius;
Ryšardas Burda – teisės mokslų daktaras, profesorius;
Bronius Genzelis – habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, profesorius;
Stasys Kaušinis – Piliečių gynimo paramos fondo direktorius;
Alvydas Pauliukevičius – medicinos mokslų daktaras, profesorius;
Romualdas Povilaitis – Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas;
Krescencijus Stoškus – Lietuvos kultūros kongreso pirmininkas, filosofas,
humanitarinių mokslų daktaras;
Stasys Stungurys – Lietuvos Helsinkio grupės narys.
