Demografinės krizės sprendimo beieškant: trumpa refleksija esminiais klausimais

Ignas Kriaučiūnas

Gruodžio 6 d. Vilniuje vyko EP nario Aurelijaus Verygos globota konferencija „Demografijos trilema: kokį kelią rinksis Lietuva?“. Renginys labai domino, tačiau dėl ligos negalėjau dalyvauti.

Renginio aprašyme užkliuvo ši A. Verygos mintis: „Demografijos problema yra ne mažiau svarbi negu saugumo ir gynybos klausimas, kuriam Lietuva ir visa Europa jau subrendo. Mes supratome, kad norint būti saugiais, turime gynybai skirti ne tik dėmesį, bet ir išteklius. Mes, politikai, supratome, kad gynybos klausimuose neturime ir net negalime turėti kokių nors tarpusavio priešiškumų, nepriklausomai nuo mūsų politinių pažiūrų ar partijos pavadinimo. Aš labai tikiuosi, kad toks pats sutarimas ir suvokimas ateis ir demografijos klausimu. Nes, priešingu atveju, visi kiti klausimai praranda bet kokią prasmę. Nėra prasmės investuoti į valstybių infrastruktūrą, gynybą, kitus klausimus ir sritis, jeigu valstybėje nėra žmonių“.

Iš tiesų, kokia prasmė kalbėti apie gynybą ir kt., jeigu nebus žmonių ir nebus Lietuvos, kurią reikės ginti? Gerai, Lietuva gal ir bus, o jeigu be lietuvių..?

Šia proga pateiksiu ir savo, šviežiai kepto šeimos vyro, refleksiją demografinės krizės klausimu ir netradicinį jos sprendimo būdą.

Negali ar nenori?

Atsakymas, kodėl Lietuvoje turime demografinę krizę ir kaip ją spręsti priklauso nuo to, kaip vertiname priežastis, dėl kurių žmonės nusprendžia neturėti vaikų. Kiek supaprastinę, galime išskirti du priežasčių blokus – finansinės ir idėjinės (galime ir per sugretinimą „materialios ir dvasinės“, kuris vėliau taps aktualesnis). Grubiai tariant, finansinės priežastys yra tos, kurios susiveda į „nėra už ką auginti“, idėjinės – net ir esant reikalingiems ištekliams, to nenorima. Trumpai panagrinėkime, kuris blokas turi daugiau svorio. Trumpai, bet išties kritiškai ir nepasiduodami esamoms klišėmis, kaip tikri tyrėjai, be lašelio asmeninio suinteresuotumo, pažvelkime į šią sritį.

Dažniausiai tenka girdėti apie finansines priežastis, o jų sprendimu paremtos ir dabar plačiai taikomos ar norimos taikyti priemonės. Jaunos šeimos neišgali turėti daug vaikų, nes tam neužtenka lėšų. Vienas, du – dar įmanoma, bet ne trys ar keturi. Prie to prisideda ir sunkumai gaunant būstą. Kai vaikas paauga – prisideda darželiai, mokyklos (geros mokyklos gerai ir kainuoja…). Žodžiu, sąmata – išties didelė.

Bet tai itin silpnas argumentas, neatlaikantis net poros kontrolinių klausimų. Ar prieš 100 metų nebuvo gerokai sunkiau auginti vaikus? Ar nebuvo perpildyti sovietiniai butai, „chruščiovkės“? Gyvename kaip niekada gerai, pilnai aprūpinti būtinomis materialinėmis gėrybėmis. Tai, kad aš turiu laiko važiuodamas patogiu traukiniu Marijampolė-Kaunas tai parašyti, o jūs tai perskaityti, rodo, jog dėka šios materialinės gerovės turime pakankamai laisvo laiko užsiimti kitomis veiklomis nei darbas ir turime tikrai platų pasirinkimo spektrą.

Nenuostabu, kad remiantis šiuo silpnu argumentu priimami sprendimai neatneša trokštamų vaisių. Vadinamieji vaiko pinigai niekur nedavė reikšmingų rezultatų. Galima peržvelgti kitų šalių patirtis ir pamatysime, kad stebuklų niekur neįvyko. Kartais kaip pozityvus modelis pristatoma Prancūzija – esą ten gimstamumo rodikliai vis dar geri. Išties? 2023 m. duomenimis – 1,68 vaiko moteriai, ženkliai žemiau reikalingų 2,1, stabiliai populiacijai išlaikyti. O kadangi nesame politiškai korektiški, galima aiškiai pastebėti, jog tai yra ir dėka didelio nesenų imigrantų ir jų palikuonių skaičiaus. Vadinamieji „dešinieji“ dažnai linksniuoja Vengriją, gal ten Orbanui pavyko? 1,51… Lenkija? 1,16! Mažiau netgi nei Lietuvoje – 1,18.

Todėl žymiai įtikinamiau atrodo teorija, jog gimstamumas visų pirma susijęs su sąmoningais, su žmogaus vertybėmis ir gyvenimo principais surištais sprendimais. Paprastai tariant, vaikų, o tiksliau naujų žmonių, tiesiog nenorima. Ir gali, kiek nori mosuoti pinigais bei lengvatomis – jos neįveikia šio nusistatymo. Visos eilės nusistatymų. Visų pirma, tėvystės ir motinystės nelaikymo gyvenimo prioritetu, iš ko natūraliai seka jos atidėjimas ar išvis neužsiėmimas tuo. Jeigu jau nusprendi būti tėvu ar motina – tai padarai vėlai, tad kartais jau ir fiziškai nebegali turėti daug vaikų.

Kitos priežastys ir nusistatymai lieka tokioje „pilkojoje zonoje“, kur žmonės ne iš piktos valios ar aršaus, sąmoningo pasirinkimo nusprendžia turėti ar neturėti palikuonių. Nėra aktyvaus anti-natalinio judėjimo, nėra jokio įgimto priešiškumo vaikams, jog, pavyzdžiui, nesidžiaugtume ne savo vaiku ar uždarytume mažuosius žmogeliukus į rezervatus, kad nebadytų tiems bevaikiams akių. Vaikų turėjimas ir šeima YRA suprantamas kaip gėris, tai nepaneigiama. Skiriasi to suvokimo laipsnis bei realizacija. Todėl tuo galima sėkmingai pasiremti, kuriant problemos sprendimus.

Iškreipta sistema

Nors manau, jog demografinės krizės priežastys yra idėjinės, bet sprendimas neišvengiamai yra susijęs su ekonomika ir su tuo, kaip skirstome materialinius išteklius. O kalta iškreipta socialinės rūpybos ir konkrečiai senatvės pensijų sistema.

Mes kuriame įvairias sistemas, kad jos atitiktų tai, ką vadiname daiktų tvarka, taigi atlieptų teisingą, esamą daiktų tvarką. Tačiau tai, kas atrodė teisinga anksčiau, nebūtinai yra teisinga dabar. Čia galima remtis ir nenumatytų pasekmių dėsniu: rinktis automobilį kelionei į darbą yra greičiau, bet kai tokių „gudruolių“ daug – susidaro kamščiai.

Taip ir su pensijų sistema. Kai nedaug pensininkų, pensijos idėja tikrai graži – nieko neprikiši, ypač jeigu tai už didelius nuopelnus valstybei, didelį darbą, kurį žmogus darė visuomenės labui, taip galbūt išties paaukodamas galimybę turėti palikuonių, kurie juo tiesiogiai rūpintųsi. Bet kai tai pritaikoma visai visuomenei – turime demografinę krizę.

Kodėl? Viena iš priežasčių – sugriautas kartų solidarumas. Sistemos pradžioje egzistavo solidarumas, tarsi nerašyta taisyklė ir gyvenimo norma – kas tik gali, turi vaikų ir kiek tik gali. Tai vežė sistemą: jeigu jų turim visi, tada nėra didelio skirtumo, kas tiesiogiai manimi rūpinasi. Tai gali būti ir nematomas, anoniminis rūpestis per bendrą gėrybių perskirstymo sistemą. Taigi naują lazdą pasiremti atneša ne mano anūkas, o ją nusiperku už pinigus, kuriuos man duoda valstybė, kuri, savo ruožtu, juos gauna iš visų dirbančiųjų, tarp jų ir anūko.

Viskas gerai, kol egzistuoja solidarumas, net jei yra ir vienas kitas išimtinis atvejis. Tačiau atsiranda gudročių, be abejo, nesąmoningų, kurie padaro racionalų sprendimą: sistema yra, senatvėje būsiu aprūpintas, tai kam vargti su tais palikuonimis?

Rezultatas: sistema, nebeatitinka teisingos daiktų tvarkos, nes skatina demografinę krizę, sunaikinsiančią ir pačią sistemą. Palikuonių turėjimas, kuris visada buvo esminė ramaus gyvenimo senatvėje sąlyga, dabar tapo atvirkščiai, asmeninį turtėjimą ir materialinę gerovę stabdančiu veiksniu. Pensijos dydžiui priklausant tik nuo darbo stažo, tikrai pralaimi motina, nusprendusi nedirbti ir auginti vaikus, ar šeima, investuojanti ne į save ir nesanti tokia konkurencinga darbo rinkoje, nei jų bevaikiai kolegos. Tai – tiesiog banali ekonominė realybė, niekaip reikšmingai nepakeista motinystės atostogų, priemonių, skirtų išsaugoti motinystės atostogose esančių moterų darbo vietas bei išmokų (net jeigu ir pamatuotume jų poveikį, prisiminkime, kad šios pačios komplikuotos sistemos išlaikymas jau savaime suvalgo daug išteklių).

Tad ką daryti?

Genialumas slypi paprastume. Jeigu vis dar norime turėti valstybę, kaip tarpininką tarp vaikų ir tėvų, pensijos ar kiekvieno žmogaus aprūpinimas senatvėje turi tiesiogiai priklausyti nuo turimo palikuonių skaičiaus.

Tik tiek, nieko neįprasto. Esamos pensijų sistemos, labai naujo žmonių sugalvoto mechanizmo kaip rūpintis savo tėvais senatvėje, pakeitimas nauja, supratus, kad esama visgi, ilgalaikėje perspektyvoje, neatitinka natūralios daiktų tvarkos ir iškreipia žmonių visuomenę, suteikdama paskatas ir ekonominius išteklius neturėti palikuonių. Šito sistemos defekto tikrai niekas neplanavo ir nenorėjo, bet dėl to užmerkti akis ir tylėti ne(be)galima.

Kaip tiksliai tai įgyvendinti? Tai nėra šio straipsnio tikslas, tuo labiau, kad tikrai atsiras kūrybingų žmonių, atrasiančių geriausią formulę. Tai turbūt bus maišyta sistema, kur svarbu ir vaikų skaičius, ir darbo stažas. Būtų prasminga įtraukti ir metų santuokoje skaičių, kaip pensiją didinantį veiksnį, o palikuonių emigraciją – prilygstantį jų neturėjimui. Dėl tikslaus varianto reikalingas bendras sutarimas, kaip ir dėl priemonių, kaip tai turėtų būti pasiekta: iškart ar palaipsniui, mažinant esamas pensijas ar pridedant prie dabartinių. Dabar reikia išminties ir valios priimti teisingus sprendimus, kol mūsų bent kažkiek likę.

Galima kaltinti, kad tai nemoralu, kažkoks prievartinis žmonių veisimas, nekrikščioniška ar pan. Tačiau taip nėra. Tai integralus požiūris į žmogų. Žmogų, turintį nemirtingą sielą ir mirtingą kūną. Mirtingą, bet nemažiau reikšmingą, ką tik paliudija neseniai švęstas Dievo įsikūnijimas (!). Mes turime tiek dvasines motyvacijas, tiek kūniškas. Tiek prigimtinis noras turėti palikuonių, tiesiog įgimta meilė vaikams, ypač jų gimdytojų, noras plėsti savo giminę ir noras, jog kažkas tęstų mūsų veiklas, darbus, o kartu ir išlaikytų mus senatvėje, kaip kad mes buvome išlaikomi kūdikystėje. Būtent žodis „integralumas“ turėtų lydėti šią mano siūlomą idėją, ypač kai ją reikės „parduoti“.

Problema didelė, kaltininkas aiškus. Sprendimas paprastas. Ar nepritrūks valios dar mūsų kartoje jį įgyvendinti?